Roberto Bolaño. 2666

Roberto Bolano. Vido Drėgvos piešinys

„2666“ – garsiausias Čilės rašytojo Roberto Bolaño (1953–2003) po mirties išleistas romanas. Sudarytas iš 5 dalių, kurias sunkiai sergantis autorius dėl ekonominių sumetimų ketino publikuoti kaip penkias atskiras knygas, kad aprūpintų savo vaikus. Tačiau po autoriaus mirties paveldėtojai sutiko su leidėjo, garsaus ispanų literatūros kritiko ir gero R. Bolaño draugo Ignacio Echevarríos pasiūlymu išleisti jas kaip vieną solidų kūrinį.

Kai 1998 m. pasirodė romanas „Pašėlę detektyvai“, kuklus, mažai žinomas čilietis Bolaño į literatūros pasaulį įsiveržė kaip liepsnojanti kometa. Naujas ir gaivus rašytojo stilius įvertintas aibe apdovanojimų, taip pat ir reikšmingiausia – „ispaniškojo Nobelio“ Rómulo Gallegoso literatūros premija. Jis imtas vadinti naujuoju Márquezu, piktdžiugiškai nuplėšusiu magiškojo realizmo skraistę nuo Lotynų Amerikos literatūros. Meistriškai įvaldyta, tvinpyksiška proza priverčia pajusti magišką tų kraštų žavesį ir grėsmę, atskleidžia anglosaksams sunkiai perprantamus tenykščių žmonių elgsenos niuansus, ne visada suvokiamus sąmonės vingius. Svaigi ir netikėta šlovė užklupo autorių jau turintį rimtų sveikatos problemų. Prisistatydavęs kaip „poetas ir benamis“ Bolaño blaškėsi po pasaulį, griebdavosi įvairiausių atsitiktinių darbų, bet jo pašaukimas visada buvo rašyti. Keliauti, pažinti daugybę žmonių, kovoti ir daug skaityti: poezijos, prozos, istorijos, psichologijos. Šios patirtys ir žinių geismas suformavo stulbinamos erudicijos savamokslį. Net ir visai silpnos sveikatos autorius dirbo be atokvėpio, kad spėtų parašyti tai, ką sumanęs – gyvenimo knygą „2666“, kaip pats teigė: „Tas šėtoniškas kūrinys baigia mane negyvai išsunkti.“ Knyga Bolaño išgarsino kaip postmodernios apokalipsės dainių – savo kūryba jis tarsi žada viltį, bet kuo toliau, tuo labiau ji sklaidosi, o grėsmės ir beprotybės nuojauta stiprėja. Tarsi nevyksta nieko baisaus, bet kodėl personažai nuolat atsiduria jiems nesuprantamose situacijose, kurios juos tarsi psichologiškai paralyžiuoja, ir tas situacijų nesuvokimas arba jų absurdiškumas kelia baimę ir siaubą?

Vertėja

 

Romano ištrauka

 

Kai tą naktį duktė grįžo iš kino, Amalfitanas, atsisėdęs svetainėje, žiūrėjo televizorių ir pasakė pakabinęs Rafaelio Diestės knygą „Geometrijos testamentas“ ant skalbinių džiovinimo virvės. Roza pažvelgė į jį nieko nesupratusi. Ne todėl, kad būčiau apliejęs su laistymo žarna ar ji būtų įkritusi į vandenį, paaiškino Amalfitanas, tiesiog sumaniau pakabinti ir pasitikrinti, koks jos atsparumas atmosferos poveikiui ir dykumos iššūkiams. Tikiuosi, nesikraustai iš proto, burbtelėjo Roza. Ne, nesijaudink, atsakė Amalfitanas perdėtai nerūpestinga veido išraiška. Norėjau perspėti, kad jos nenukabintum. Tiesiog apsimesk, kad knyga neegzistuoja. Gerai, pasakė Roza ir užsidarė savo kambaryje.

Kai duktė jau miegojo, tą pačią naktį pasiklausęs paskutinių žinių per populiariausią Santa Terezos radijo stotį „Pasienio balsas“ Amalfitanas išėjo į sodą, žiūrėdamas į ištuštėjusią gatvę surūkė cigaretę ir lėtai, lyg baimintųsi suklupti kokioje duobėje, o gal nedrąsiai jausdamasis dėl ten tvyrančios tamsos, pasuko į sodo pakraštį. Diestės knyga tebekabėjo šalia drabužių, kuriuos Roza tą dieną išskalbė, tie drabužiai panėšėjo į cemento luitus ar į kažin kokias sunkias medžiagas, nes visiškai nejudėjo vėjyje, nors knygą jo gūsiai be paliovos sūpavo, lyg nepatenkinti bandytų nutraukti nuo virvės ir išlaisvinti nuo laikančių segtukų. Amalfitanas jautė vėjelį, glosčiusį jo veidą. Jį pylė prakaitas, padriki šuorai džiovino prakaito lašelius ir užkimšo jo sielą. Tarsi būčiau Trendelenburgo studijoje, tarsi sekčiau paskui Vaithedą kanalo pakrante, tarsi artinčiausi prie sergančio Giujo patalo paklausti jo patarimo, koks būtų jo atsakymas? Būk laimingas. Būk doras. Arba atvirkščiai: kas jūs toks? Ką čia veikiate? Nešdinkitės.
Gelbėkite!

Kitą dieną paieškojęs universiteto bib­liotekoje rado daugiau faktų apie Diestę. Gimęs 1899 metais Rianche*, La Korunjos provincijoje. Rašyti pradėjo galisų kalba, nors vėliau pasirinko ispanų, arba rašydavo abiem kalbomis. Jis buvo žmogus, artimai susijęs su teatru. Pilietinio karo metais – prisiekęs antifašistas. Po Respublikos žlugimo pasitraukia į tremtį, konkrečiai – į Buenos Aires, kur 1945 m. išleidžia knygą „Kelionė, dvikova ir pražūtis: tragedija, humoreska ir komedija“, kurią sudarė trys jau išleisti kūriniai. Poetas. Eseistas. 1958 m., kai Amalfitanui buvo vos septyneri, išleidžia „Naująjį paralelizmo traktatą“. Jo, kaip trumpų apsakymų autoriaus, svarbiausias kūrinys yra „Felikso Murielio istorijos ir išradimai“ (1943). Sugrįžęs į Ispaniją, apsigyveno Galisijoje. Mirė 1981 m. Santjage de Komposteloje.

Ką reiškia tas tavo eksperimentas?­ paklausė Roza. Koks eksperimentas? nesuprato Amalfitanas. Tas su padžiauta knyga, atsakė Roza. Tai ne eksperimentas tikrąja šio žodžio prasme, paaiškino Amalfitanas. Tai kodėl ji čia kabo?­ nesuprato Roza. Tiesiog taip sumaniau, pasakė Amalfitanas, tai Marselio Diušampo idėja pakabinti geometrijos knygą lauke, pasižiūrėti, ar išmoks keturis svarbiausius dalykus iš realaus gyvenimo. Tu ją sugadinsi, pareiškė Roza. Ne aš, o gamta, patikslino Amalfitanas. Klausyk, tu kas dieną atrodai vis labiau išprotėjęs, gūžtelėjo pečiais duktė. Amalfitanas nusišypsojo. Niekada nesu tavęs mačiusi taip elgiantis su knygomis, papriekaištavo Roza. Ji ne mano, išsigynė Amalfitanas. Nesvarbu, pasakė Roza, dabar ji tavo. Keistas dalykas, susimąstė Amalfitanas, nors turėtų būti taip, bet iš tikrųjų nė trupučio nejaučiu, kad ji priklausytų man, be to, susidaro įspūdis, ne, esu beveik įsitikinęs, kad nedarau jai jokios žalos. Tuomet apsimesk, kad ji mano ir nukabink, paragino Roza, kaimynai pagalvos, kad kuoktelėjai. Ar tie kaimynai, kurių mūro sienų viršuje prismaigstyta stiklo šukių? Jie net nežino, kad čia esame, pasakė Amalfitanas, ir jie gerokai labiau išprotėję už mane. Ne, ne tie, paprieštaravo Roza, iš kitos pusės, kuriems kuo puikiausiai matyti, kas dedasi mūsų kieme. Ar tau jie ką nors sakė? paklausė Amalfitanas. Ne, atšovė Roza. Tada nėra ko jaudintis, pareiškė Amalfitanas, nesuk galvos dėl niekų, šiame mieste dedasi daug baisesnių dalykų nei ant skalbinių virvės padžiauta knyga. Vienas dalykas nepašalina kito, neatlyžo Roza, juk mes ne laukiniai. Palik tą knygą ramybėje, apsimesk, kad ji neegzistuoja, tiesiog pamiršk, pasakė Amalfitanas, juk geometrija tavęs niekada nedomino.

Rytais prieš keliaudamas į universitetą Amalfitanas išeidavo pro galines duris ir paskutinius rytinės kavos gurkšnius išgerdavo žiūrėdamas į knygą. Neliko jokios abejonės: ji buvo išspausdinta ant labai gero popieriaus, o įrišimas atkakliai priešinosi gamtos smūgiams. Senieji Rafaelio Diestės bičiuliai buvo išrinkę puikias medžiagas –­ šitaip sumanę pagerbti draugo atminimą ir atsisveikinti, nors gal kiek ir per anksti – kažkada žymių vaikinų paskutinis „sudie“ kitam, senam ir žymiam vaikinui. Amalfitanas pagalvojo, jog Meksikos šiaurės vakarų gamta buvo labai skurdi kaip ir šis išdžiūvęs sodelis. Vieną rytą, belaukiant autobuso į universitetą, tvirtai apsisprendė pasisėti žolės ar vejos, sodininkų parduotuvėje nusipirkti kokį jau ūgtelėjusį medelį ir pakraščiuose prisodinti gėlių. Kitą rytą pagalvojo, kad kiekvienas darbas, pastangos padaryti sodą jaukesnį, galų gale bus bereikalingos, nes jis nežada ilgai užsibūti Santa Terezoje. Reikia tučtuojau grįžti, kartojo sau, bet kur? Paskui susimąstydavo: o tai kas jį paskatino čia atvažiuoti? Kodėl atsivežiau dukterį į šį prakeiktą miestą? Kodėl mane patraukė į tokį pasaulio užkampį? Kodėl trokštu tik numirti? Paskui žiūrėjo į Diestės knygą, tą „Geometrijos testamentą“, prisegtą skalbinių segtukais ir narsiai besisupantį ant skalbinių virvės, ir jam kilo noras jį nukabinti ir nuvalyti rausvas jau prasiskverbusias į vidų dulkes, bet neišdrįso.

Kartais Amalfitanas, grįžęs iš Santa Terezos universiteto, sėdėdamas savo namų verandoje arba skaitydamas savo studentų darbus, prisimindavo tėvą, kuris buvo pametęs galvą dėl bokso. Amalfitano tėvas laikėsi nuomonės, kad visi čiliečiai – pydarai. Amalfitanas, kuriam tada buvo dešimt metų, jam sakydavo: tėti, bet juk italai – dar didesni pydarai, užtenka prisiminti Ant­rąjį pasaulinį karą. Amalfitano tėvas labai rimtai žiūrėdavo į sūnų, jam sakant tokius žodžius. Jo tėvas, Amalfitano senelis, gimė Neapolyje. Ir jis pats jautėsi gerokai labiau italas nei čilietis. O užvis labiausiai jis mėgo kalbėti apie boksą, tiksliau, jam patiko kalbėti apie sporto skiltyse arba specializuotuose žurnaluose nušviestas bokso varžybas. Taip jis galėdavo kalbėti apie boksininko Tanio sūnėnus brolius Marijų ir Rubeną Loajasas ir apie įspūdingą nenugalimąjį pydarą Godfrį Stivensą, apie Umbertą Loajasą, dar vieną Tanio sūnėną, gerai smūgiuojantį, bet ne itin ištvermingą, apie gudrų kankinį Arturą Godojų, apie italą Luisą Visentinį iš Čijano, deja, paleidusį sėkmės paukštę, kadangi gimė Čilėje, ir apie patį Tanį, Stanislovą Loajasą, iš kurio pačiu kvailiausiu būdu nušvilpė pasaulio čempiono titulą Jungtinėse Valstijose, kai teisėjas pirmame raunde užmynė jam ant kojos, ir Taniui lūžo kulkšnis. Ar gali įsivaizduoti? piktindavosi Amalfitano tėvas. Negaliu įsivaizduoti, lemendavo Amalfitanas. Žiūrėk, parodysiu, atsistok už manęs ir sek mano judesius, o aš tau užminsiu ant kojos, sakydavo Amalfitano tėvas. Geriau nereikia, išsisukinėdavo Amalfitanas. Nesibijok, vaikine, nieko blogo nenutiks, įkalbinėdavo tėvas Amalfitaną. Gal kitą kartą, muistydavosi Amalfitanas. Ne, reikia dabar, neatlyžo tėvas. Tada Amalfitanas atsistodavo tėvui už nugaros ir pradėdavo neįtikėtinai vikriai trypčioti aplink jį, kartkartėmis smūgiuodamas tiesiai kairiąja ranka, o dešiniąja darydamas kablius, tėvas, netikėtai žengęs šiek tiek į priekį, primindavo jo pėdą, ir tuo viskas baigdavo, Amalfitanas arba ramiai stovėdavo, arba darydavo klinčą, arba stengdavosi išsivaduoti, bet kulkšnis niekaip nelūždavo. Manau, teisėjas taip pasielgė sąmoningai, kalbėjo Amalfitano tėvas. Neįmanoma sulaužyti kulkšnies paprasčiausiai užmynus ant kojos. Paskui pasipildavo keiksmai: Čilės boksininkai visi pydarai, visi šios sušiktos šalies gyventojai pydarai, visi be išimties leidžiasi maustomi ir papirkinėjami, jie pasirengę atiduoti paskutines kelnes, kai kas nors liepia nusisegti laikrodį. Tuomet dešimtmetis Amalfitanas, kuris skaitydavo ne sporto, o istorijos žurnalus, o ypač mėgo karų istoriją, atsakydavo, kad šią vietą jau užėmė italai, ir tai patvirtino Antrasis pasaulinis karas. Tada tėvas žiūrėdavo į sūnų atvirai susižavėjęs ir apimtas išdidumo, tarsi nesupratęs, iš kur, po velnių, atsirado šis vaikas, ir dar ilgokai patylėjęs tyliai ištardavo, tarsi kokią paslaptį, kad italai po vieną yra drąsūs. Ir sutikdavo, kad minioje kažkodėl elgėsi it klounai. Galiausiai pareikšdavo, kad būtent tai dar teikė vilties.

Tą dar reikėtų įrodyti, mąstydavo Amalfitanas, išėjęs pro galines duris, ir su viskio stiklu stovėdavo verandoje, paskui žvilgtelėdavo į gatvę, kur stovėdavo keletas, kelioms valandoms paliktų automobilių, dvelkę (o gal jam tik taip atrodė?) metalo laužu bei krauju, paskui apsisukęs eidavo į galinę sodo dalį, kur tamsoje ir tyloje jo laukdavo „Geomet­rijos testamentas“ ir kur jis širdies gilumoje, labai giliai, vis dar buvo vilčių nepraradęs žmogus, kadangi jo gyslomis tekėjo italo, svarbiausia – individua­listo –­ ir išsilavinusio žmogaus kraujas. Galimas daiktas, jis netgi nebuvo bailys. Nors jam ir nepatiko boksas. Bet Diestės knyga pleveno ore ir vėjelis su juoda nakties nosine džiovino Amalfitano prakaitą, tviskantį ant kaktos, jis užsimerkdavo ir bergždžiai stengdavosi prisiminti bent menkiausią smulkmeną apie tėvą. Sugrįždavo namo pro priekines, o ne pro galines duris ir per tvorą apsižvalgydavo į abi gatvės puses. Kai kada naktimis apimdavo jausmas, kad kažkas jį seka.

Rytais, kai po privalomojo vizito prie Diestės knygos Amalfitanas užeidavo į virtuvę padėti kavos puodelio į plautuvę, primoji visada išeidavo Roza. Paprastai apsieidavo be atsisveikinimų, nors kartais Amalfitanas į virtuvę užeidavo anksčiau arba nutardavo vėliau išeiti į galinį sodelį, dar spėdavo sušukti „sudie“, priminti, kad saugotųsi, arba pakštelėti į skruostą. Vieną rytą įstengė tik pasakyti „sudie“, paskui atsisėdo už stalo ir įsižiūrėjo pro langą į skalbinių džiovyklą. „Geometrijos testamentas“ vos pastebimai sūpavosi. Staiga liovėsi judėti. Nutilo kaimyniniuose soduose krykštaujantys paukščiai. Viską vienai akimirkai apėmė spengianti tyla.

Vakare Amalfitanas pirmąkart išgirdo balsą. Galbūt anksčiau jį buvo girdėjęs gatvėje ar miegodamas, todėl pamanė, kad jis iš kažkokio pokalbio arba kad susapnavo košmarą. Bet tą vakarą balsą girdėjo, ir jam neliko jokios abejonės, kad buvo kreipiamasi į jį. Iš pradžių pagalvojo, kad jam maišosi protas. Balsas pasakė: labas, Oskarai Amalfitanai, prašau, tik neišsigąsk, čia nieko bloga. Amalfitanas išsigando, atsistojo ir paknopstomis nubėgo į dukters kambarį. Roza ramiai miegojo. Amalfitanas uždegė šviesą ir patikrino, ar gerai uždarytas langas. Roza pabudo ir paklausė kas jam yra. Ne „kas yra“, o „kas jam yra“. Turbūt atrodau siaubingai, pagalvojo Amalfitanas. Jis atsisėdo ant kėdės ir pasakė, kad jam labai neramu, nes išgirdo kažkokius garsus ir labai gailisi, kad atsigabeno ją į šį purviną ir ap­šniaukštą miestą. Nesirūpink, viskas gerai, pasakė Roza. Amalfitanas pabučiavo jai į skruostą, paglostė plaukus ir išėjo, uždarė duris, bet šviesos neišjungė. Netrukus žiūrėdamas pro svetainės langą į sodą, į gatvę ir nejudančias medžių šakas išgirdo kaip Roza užgesino šviesą. Tylutėliai išėjo pro galines duris. Pasigailėjo, jog neturi žibinto, bet vis tiek išėjo. Ten nieko nebuvo. Ant virvės kabėjo „Geometrijos testamentas“, jo kojinių pora ir dukters kelnės. Jis apėjo sodą, verandoje buvo tuščia, priėjęs prie tvoros apžvelgė gatvę, bet pro vartelius nėjo, pamatė tik šunį, ramiausiai tursenusį iš Madero prospekto į autobusų stotelės pusę. Šuo eina į autobusų stotelę, pagalvojo Amalfitano. Iš ten buvo aiškiai matyti, kad jis ne veislinis, o eilinis mišrūnas. „Quilt­ro“, pagalvojo Amalfitanas ir nusijuokė iš savęs. Vis tie čilietiški žodžiai. Tie šipuliai mintyse. Ta ledo ritulio aikštelė, dydžio sulig Atakamos provincija, kur žaidėjai niekada nemato nė vieno priešininko ir tik retsykiais kurį nors iš savo komandos. Jis sugrįžo į vidų. Užrakino duris, patikrino langus, susirado virtuvės stalčiuje peilį trumpa ir tvirta geležte, pasidėjo jį šalia „Vokiečių ir prancūzų 1900–1930 metų filosofijos istorijos“ ir vėl atsisėdo už stalo. Balsas tarė: nemanyk, kad man lengva. Jei manai, kad man lengva, klysti šimtu procentų. Man labai sunku. Devyniasdešimt procentų iš šimto. Amalfitanas užsimerkė ir pagalvojo, kad jam maišosi protas. Namuose neturėjo jokių raminamųjų. Atsistojo, nuėjo į virtuvę ir abiem rankomis gausiai nusiprausė veidą. Nusišluostė virtuviniu rankšluosčiu ir rankovėmis. Bandė prisiminti, kaip psichiatrijoje vadinamas reiškinys, kai girdisi balsai. Sugrįžo į kabinetą ir uždaręs duris vėl atsisėdo už stalo, pasirėmė rankomis galvą. Balsas pasakė: meldžiu man atleisti. Labai prašau nusiraminti. Nemanyk, jog kėsinuosi į tavo laisvę. Į mano laisvę? nustebo Amalfitanas ir vienu šuoliu nukūrė prie lango, jį atidaręs įsistebeilijo į sodą ir kaimyninę sieną, nusmaigstytą stiklo šukių, ir žibintų šviesų atspindžius ant butelių duženų, tuos blausius žalios, rudos ir tamsiai oranžinės spalvų atspindžius, tarsi naktį apsauginė siena pavirto arba vaizdavosi pavirstanti į dekoratyvinę sieną ir tapo mažučiu scenografijos elementu, kurio net tariamas choreografas, pats kaimyninio namo feodalas nepastebėjo, netgi užuomazgų tų pokyčių, kurie galėtų pakeisti jos tvirtumą, spalvą bei puolamąją arba gynybinę funkcijas. Arba sieną būtų užgožęs vijoklis, pagalvojo Amalfitanas ir uždarė langą.

Tą naktį balsas vėl apsireiškė, ir Amalfitanas neišsimiegojo, dažnai pašokdavo iš miego išpiltas prakaito, ramybę drumstė diegliai, lyg kas būtų mėginęs jam nutraukti rankas ir kojas, bet paryčiais, apie penktą valandą, nerimas dingo, ir sapne pasirodė jo žmona Lola, kuri mojavo jam iš parko su aukštomis grotomis (jis pats buvo kitoje pusėje), ir veidai dviejų draugų, su kuriais jau seniai nesimatė (ir veikiausiai jau niekada nepamatys), ir pilnas kambarys filosofijos knygų, nuklotų dulkėmis, bet dėl to nė kiek nepraradusių savo žavesio. Tą pačią valandą Santa Terezos policija laisvame užmiesčio sklype rado pusiau užkastą dar vienos jaunos merginos kūną, o stip­rus vakarų krypties vėjas švilpė, skriejo į rytinę kalnų papėdę gatvėse keldamas dulkes ir laikraščių skiautes, numestus popierius ir kartono gabalus, lėkdamas pro Santa Terezą išjudino Rozos galiniame kieme padžiautus drabužius, tarsi jaunas ir veržlus, trumpo gyvenimo vėjas norėtų pasimatuoti Amalfitano marškinius ir kelnes, įlįsti į dukters apatines kelnaites ir perskaityti keletą puslapių iš „Geometrijos testamento“, galbūt surasti ką nors vertinga, kas jam paaiškintų tą keistą namų ir gatvių, kuriomis šuoliavo, geometriją arba jo, kaip vėjo, esmę.

 

* Rianchas – La Korunjos provincijos municipalinis punktas, priklausantis Galisijos autonominei sričiai.

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

Roberto Bolaño. „2666“. – Editorial Anagrama, S. A., 2009.