*
Patiko lopyti. Mano motinai patiko lopyti.
Dabar yra tokia mada – lopai ant alkūnių ir ne tik, visur, kur kam patinka.
Mama jaunystėje buvo pasimokiusi siūti, turėjo gerą siuvimo mašiną, sukamą ranka. Tą vakarą ar naktį, kai reikėjo greitai susiruošti tolimai kelionei nežinia kur, dabar jau visi žino – į Sibirą, ištrėmimo „operacijoje“ dalyvavęs rusas kareivėlis, pamatęs siuvimo mašiną, patarė mamai ją pasiimti. Man buvo treji, šio epizodo, kaip ir visos tos nakties, neprisimenu, mama pati yra pasakojusi. Ir sakiusi, kad tam vyriukui su šautuvu likusi dėkinga.
Toliau jau prisimenu, mačiau. Argatjule (Tomsko sritis, taigos kaimelis) ji turbūt vienintelė buvo su siuvimo mašina, taigi turėjo darbo ir uždarbio (ne pinigais, o valgiu). Tokiu būdu šiaip taip išgyveno su penkiais vaikais, nes jos vyras, mūsų tėvas, buvo išvaromas toli miško kirtimo darbams ir galėdavo pasirodyti kartkartėm.
Taigi apie lopymą.
Man yra likęs įspūdis ir iš Sibiro, ir iš to laiko, kai buvome į sutarybintą Lietuvą grįžusieji tremtiniai, kad mamai ne tiek patiko siūti, kiek persiūti ir lopyti. Matau, atleiskite, kūrybinio įkvėpimo nušviestą jos veidą. Kai vartė, dėliojo, karpė, matavo, kombinavo (taip ji sakydavo) ir galų gale siuvo. Net susikaupimo ir ramybės, įsitikinimo dėl sėkmės buvo jos veide.
Taigi ir jos pačios, ir mūsų, vaikų, visi drabužėliai buvo persiūti, lopyti, įkūnijantys to meto, sakykime, madą kur kas natūraliau negu mano neseniai pirktas švarkas su lopais ant alkūnių.
Jau turbūt aišku, kodėl jį tokį nusišypsodamas pirkau.
Mūsų literatūroje tebėra ką lopyti.
2015.I.16
*
Skaitau knygą „Nevienareikšmės situacijos: Pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“. Ją sudarė Rimantas Kmita, šiemet išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Solveigos Daugirdaitės straipsnis „Draugas redaktorius“. Pavadinimas lakus. Daugirdaitė nupiešė išties tikrovišką ir niuansuotą vaizdą. Daug sužinojusi, supratusi, apmąsčiusi. Ji jau yra atsikračiusi nežinia kam reikalingų pataikavimų rašytojams, prišnekėjusiems apie ano meto redaktorius kiek tiesos, tiek ir savo konjunktūriškai pakylėjančių paistalų. Kurį laiką apie tai rašyti buvo nepatogu. Ačiū Dievui, praeina.
1979–1984 m. dirbau „Vagos“ leidykloje, buvau vyriausiojo redaktoriaus (Kazio Ambraso) pavaduotojas.
Vieną kitą žinią pridėčiau. Žinojimas dingsta greičiau, nei manome.
Kai valdžia užsipuldavo kokią knygą dėl glavlitinių (kalbu apie to meto partinę cenzūrą) reikalų, ne tik privalomuose oficialiuose, bet ir koridorių pokalbiuose „Vagos“ redaktoriai pažvairuodavo į kaltininką. Maždaug taip galvodami: štai sutrukdei mums visiems kasdieniškai tęsti savo darbą (o žinom, ką darom), valdžios akys vėl nukrypo į mūsų leidyklą, ar čia buvo tas atvejis, kai verta parizikuoti, dabar suaktyvės stebėjimai ir priekabiavimai, turėsime visi kurį laiką tvarkytis atsargiai.
Žinoma, dėl tų knygų, kurios buvo vertos rizikos, redaktoriai vieni kitų neėsdavo.
Antra. Nežinau, kiek tai žinoma. Pasakysiu, kaip man sakydavo Kazys Ambrasas ir ne tik jis. Sakydavo, kad Glavlitas nieko neišimdavo savo ranka. Sovietinių cenzorių darbas esą būdavo signalizuoti LKP CK atitinkamam skyriui, tuo laiku, apie kurį kalbu, – Propagandos ir agitacijos skyriui. Nuspręsdavo ten ar dar aukščiau, o žinia, ką reikia patvarkyti, ateidavo iš Glavlito leidyklos vadovui. Pastarasis turėdavo vaidinti, kad budrumą parodė pats. Bet išsiduodavo, aišku.
Vis dėlto manau, kad kai ką Glavlitas spręsdavo pats. Tarkim, turėdavo neskelbtinų pavardžių sąrašą (kas sovietmečiu emigravo, negrįžo iš užsienio kelionės ar kaip kitaip nusidėjo), neviešintų faktų ir skaičių suvestinę ir pan.
Ambrasas yra man pasakęs, kad, kaip vyriausiasis redaktorius, buvo gavęs nurodymą supažindinti leidyklą kuruojantį KGB pareigūną su visais naujais kūriniais, kuriuose vaizduojamas pokario kovų laikotarpis Lietuvoje. Gal ir nebūtų sakęs, bet kai kas atsitiko. Tuo laiku, kai jis sirgo, pasirašiau spaudai Vlado Dautarto naują romaną, o grįžęs po ligos jau įpusėtą išleidimą jis sustabdė. Jaučiau pareigą paklausinėti, tada ir pasakė. Ar tiesą pasakė, ar ne – negalėjau ir dabar negaliu pasitikrinti. Ar visus kūrinius, jeigu iš tiesų taip reikėjo, parodydavo – irgi nežinau. Be kita ko, apie Ambrasą. Taip, sprendimai būdavo kaip principingo komunisto, griežti ir ryžtingi. Tačiau buvo ambicingas ir apie literatūrą išmanė. Suprasti, kaip kas jam atrodo, nebūdavo sunku, veidas ir jo kintančios spalvos pasakydavo viską. Taigi supratau, kad KGB reikalavimas „supažindinti“ jį asmeniškai žeidė. Ir dar prisimenu, ką jis pasakė apie Donaldą Kajoką, kurio pirmąją knygą teko gadinti per Glavlito malonę. Perskaitė laužinį (maždaug tai, kas dabar vadinama knygos maketu), parsinešęs namo, o ryte, atėjęs į leidyklą, iš karto užėjo ir pasakė: „Čia tai poetas. Tiek to. Patvarkykit, kas liepta.“
Negaliu tvirtinti, kad visa, kas dabar rašoma apie sovietmečio leidybą, skaičiau. Bet kiek skaičiau, niekur neaptikau žinių apie struktūrą, kuri kasdienį leidyklų darbą veikė ir kontroliavo uoliau ir erzino dažniau negu cenzoriai. Tai TSRS leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetas, kurį trumpai vadindavome Goskomizdatu. Jo funkcijas Lietuvoje dubliuodavo taip pat vadinamas nacionalinis darinys. Dubliuodavo, ir tiek, nepersistengdamas.
Goskomizdatas dirbo rimtai, analizavo visą imperijoje išleistą knyginę produkciją, politiškai suvokė, kad viskas leidžiama valstybės lėšomis ir turi jos idėjoms tarnauti. Iš Goskomizdato plaukė nurodymai (toliau teks vartoti to meto frazeologiją), kiek kurioje respublikoje gali išeiti jos autorių knygų, kiek broliškų respublikų, socialistinio lagerio šalių ir didžiosios rusų literatūros, kiek reikia Lietuvoje išleisti knygų rusų kalba. Goskomizdatas, nuodugniai viską perskaitęs, nurodydavo visiškai nepriimtinus paklydimus, tarkime, buržuazinės praeities garbinimą, dievoiešką, nepriimtinus senų laikų klasikų atsiliepimus apie rusus arba žydus, perdėtą gamtos grožybių sureikšminimą naujų pramonės pasiekimų sąskaita ir pan. Leidyklos gaudavo kritiškas išleistų knygų apžvalgas, nurodymus, kaip reikia koreguoti kryptis, kaip knygomis sureikšminti didžiąsias datas. Tai buvo pedantiška, įkyri, tenka pripažinti – profesionali ideologinė kontrolė. Goskomizdato raštus leidyklos privalėdavo palydėti jų referavimu, aptarimais, nuodėmių pripažinimais, „priemonių planais“ ir t. t. Goskomizdato vadai arba pagal planą, arba atsiradus reikalui kviesdavosi į Maskvą „ant kilimo“ vienos ar kitos tarybinės respublikos leidėjus ir taršydavo.
Vieno tokio taršymo užkulisiuose aukštam tos struktūros pareigūnui, kuris man pasirodė dar neužsikrėtęs bukaprotizmais, tyliai pasakiau: „Kažin, ką apie Goskomizdato siuntinėjamus aplinkraščius, juos paskaitęs, pasakytų Anton Pavlovič Čechov?“
Na, taip, pagėrėm paskui su juo tą vakarą. Ir Čechovo novelę „Chameleonas“ aptarėme.
2015 m. vasaris
*
Antono Čechovo apysakoje „Nuobodi istorija“ rastumėt tokių literatūros apibūdinimų: „Protinga, kilnu, bet netalentinga; talentinga, kilnu, bet neprotinga; arba pagaliau talentinga, protinga, bet nekilnu.“
Tai apysakos pagrindinio veikėjo seno mokslininko (ne humanitaro) mintys apie rusų literatūros padėtį, galima būtų manyti, artėjant į pabaigą devynioliktajam amžiui.
Laikotarpis nėra svarbus.
Pati formuluotė įsidėmėtina. Ir kad apie literatūrą taip mąsto žmogus, žinantis, kad po pusmečio mirsiąs.
2015.II.11
Iš galvos
– Tai ar tikrai tep buvo, ar pasakojo kas, ar parašei iš galvos?
Kaimyno klausimas rašinėjančiam moksleiviui, gimtojo kaimo kaimyno. Girdėtas prieš pusšimtį metų.
Išgirstas tuo pačiu laiku, kai gretimame miestelyje, kuriame buvo rodomas kinas, sužinojau esant tokią nuodugnią kino filmų klasifikaciją: apie karą, apie meilę ir iš gyvenimo.
Išgirstas tada, kai literatūros mokytoja aiškino realizmą, viskas esą vaizduojama taip, kaip yra kasdien gyvenime, o aš slapta abejojau, negražiai galvodamas, kad tupykloje vykstantis veiksmas vis dėlto nevaizduojamas (tada dar ne).
Teta, gyvenusi miestelyje (čia tau ne kaimas, kitas lygis) ir dirbusi kirpykloje, vis dėlto pašiurpino:
– Žinok, net ir gražiausia merga tuštinasi.
Paskutinį jos sakinio žodį dėl mandagumo čia pakeičiu.
Pasakė, matyt, norėdama nuleisti žemėn šešiolikmečio susižavėjimus. Sakė, puikiausiai prisimenu, pasikvatodama.
Grįžtu prie to kaimyno žodžių: iš galvos.
Gerai pasakyta.
Jeigu gerai pagalvotume.
2014.IX.30
„Perėja“
Daugybę metų rytais į darbą vaikštau pėsčias. Iš Mildos gatvės Antakalnyje į miesto centrą, kur Rašytojų sąjungos būstinė. Ten, kur einančiam šia kryptimi baigiasi T. Kosčiuškos gatvė, pradedu glaustis prie Neries. Nežinau kodėl, bet taip. Ir einu dažniau ne šaligatviu, o takeliu, numintu greta. Spaudžiu mygtuką, laukiu ir pereinu pėsčiųjų perėją dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto prieigoje. Toliau dar du trys šimtai metrų paneriu. Upės pusėje nė jokio namo, o kita pusė teisėtai vadinama Žygimantų gatve. Man reikia ją pereiti, taigi sukti į kairę. Į Radvilų gatvę. Pėstininkui ten jokios perėjos nėra. Automobilių srautas ganėtinas. Bet pasidairau ir pereinu.
Žmogus, kuris taip daro daugybę metų, vis eina ir pereina – kaip jam pradeda atrodyti?
Tai čia turbūt manęs bus vos nepervažiavusi filosofė Jūratė Baranova. Paminėjo, kad taip galėjo būti, recenzuodama mano knygą apie Aidą Marčėną. Parašė, kad, jei būtų taip atsitikę, monografiją apie Marčėną būtų tekę rašyti jai. Filosofai, gebantys pajuokauti, Lietuvoje, žinoma, retenybė.
Bet štai klausimas, miela Jūrate, filosofinis.
Ar yra ten perėja, ar nėra?
2014.XI.14