Vido Drėgvos piešinys

 

Rugpjūčio pabaigoje nusiunčiau jam atviruką. Parašiau, kad galbūt pasibaigus sezonui jį aplankyčiau. Tik tiek. Kai rugsėjo viduryje sugrįžau į Cheroną, tarp negausios, po durimis susikaupusios korespondencijos radau laišką ir nuo Sensinio su rugpjūčio 7 dienos pašto spaudu. Tai buvo atsisveikinimo laiškas. Rašė, kad grįžta į Argentiną, kad demokratijos sąlygomis jam niekas nieko nepadarys, todėl tuščiai čia užsibūti – beprasmiška. Be to, nėra pasirinkimo – jis turi grįžti, kad sužinotų ką nors daugiau apie Gregoro likimą. Karmela, žinoma, išvyksta drauge, rašė jis, o Miranda pasilieka. Parašiau jam iš karto, vieninteliu turėtu adresu, bet negavau jokio atsakymo.

Ilgainiui suvokiau, kad Sensinis į Argentiną grįžo visam laikui, ir jeigu daugiau neberašys, mūsų epistolinis ryšys nutrūks. Dar ilgai tikėjausi sulaukti jo laiško, bent jau taip atrodo dabar, kai jį prisimenu. Bet Sensinis daugiau niekada neparašė. Guodžiau save, kad gyvenimas Buenos Airėse turbūt toks veržlus ir impulsyvus, kad laikas skriete skrieja, nespėji nė kvėptelėti. Dar kartą jam parašiau į Madridą tikėdamasis, kad laišką gaus Miranda, bet po mėnesio paštas jį grąžino – adresatas nerastas. Nieko nepadarysi, teko susitaikyti, dienos bėgo, ir aš ilgainiui pamiršau Sensinį, tačiau nuvažiavęs į Barseloną (nors tik retsykiais) kartais ištisomis popietėmis lindėdavau senų knygų krautuvėlėse ieškodamas jo knygų, kurių nebuvau skaitęs, žinojau tik pavadinimus. Tačiau užtikau tik senus „Ugartės“ egzempliorius ir jo apsakymų knygą, išleistą Barselonoje esančios leidyklos, kuri buvo nutraukusi apmokėjimus, beveik kaip ženklą Sensiniui, skirtą ir man.

Po metų ar dvejų sužinojau, kad jis mirė. Perskaičiau kažkurio laikraščio naujienų skiltyje. O gal neperskaičiau, gal apie tai man kažkas pasakė, nors neprisimenu, kad tuo metu būčiau bendravęs su jį pažinojusiais žmonėmis, veikiausiai apie jo mirtį kažkur perskaičiau. Informacija buvo labai glausta: Buenos Airėse mirė argentiniečių rašytojas Luisas Antonijus Sensinis, keletą metų praleidęs tremtyje Ispanijoje. Manau, pabaigoje buvo paminėtas romanas „Ugartė“. Bet kažkodėl ši žinia nepadarė įspūdžio. Kažkodėl man atrodė logiška, kad Sensinis į Buenos Aires grįžo numirti.

Po kurio laiko, kai Sensinio, Karmelos bei Mirandos nuotrauka ir Gregoro nuotraukos fotokopija kartu su kitais mano suvenyrais nugulė į kartoninę dėžutę, kurios dėl tam tikrų priežasčių kol kas nesudeginau (dabar nenoriu į jas gilintis), kažkas pasibeldė į mano buto duris. Buvo beveik vidurnaktis, bet dar nemiegojau. Tačiau beldimas mane išgąsdino. Nė vienas iš tų kelių žmonių, kuriuos pažinojau Cheronoje, tokiu metu nebūtų pas mane ėję, nebent atsitiktų išties kas nors svarbaus. Atidaręs duris pamačiau ilgaplaukę moterį plačiu juodu paltu. Tai buvo Miranda Sensini, nors praėję metai nuo tada, kai jos tėvas atsiuntė nuotrauką, jau spėjo palikti įspaudą. Šalia jos stovėjo aukštas kumpanosis vaikinas ilgais šviesiais plaukais. Esu Miranda Sensini, šypsodamasi prisistatė ji. Žinau, atsakiau ir pakviečiau svečius į vidų. Jie ketino vykti į Italiją, paskui Adrijos jūra persikelti į Graikiją. Kadangi nebuvo labai pasiturintys, keliavo autostopu. Tą naktį apsinakvojo pas mane. Paruošiau jiems šio to užkąsti. Jos bičiulis Sebastianas Koenas taip pat gimęs Argentinoje, bet nuo mažens gyveno Madride. Jis padėjo man gaminti vakarienę, o Miranda apžiūrinėjo namus. Ar seniai ją pažįsti? paklausė jis. Tik iš nuotraukos, gyvai matau pirmą kartą, atsakiau.

Po vakarienės paklojau jiems kitame kambaryje ir pasakiau, kad gali gultis kada panorėję. Ketinau grįžti į savo kambarį ir griūti į lovą, bet supratau, kad užmigti bus sunku, o gal net neįmanoma, todėl nusprendęs, kad jie jau miega, nusileidau į pirmąjį aukštą, įjungiau televizorių, labai tyliai, ir pradėjau galvoti apie Sensinį.

Netrukus pasigirdo žingsniai ant laiptų. Tai buvo Miranda. Ji taip pat negalėjo užmigti. Prisėdo šalia ir paprašė cigaretės. Iš pradžių kalbėjomės apie jų kelionę, apie Cheroną (jie visą dieną praleido mieste, bet nepaklausiau, kodėl taip vėlai atvažiavo pas mane), apie miestus, kuriuos planuoja aplankyti Italijoje. Paskui kalba pasisuko apie jos tėvą ir brolį. Pasak Mirandos, Sensinis taip ir nesusitaikė su Gregoro mirtimi. Sugrįžo jo ieškoti, nors visi žinojome, kad jis miręs. O Karmela? paklausiau. Visi, pakartojo Miranda, visi žinojo, išskyrus jį. Paklausiau, kaip jam sekėsi Argentinoje. Taip pat kaip čia, pasakė Miranda, taip pat kaip Madride, taip pat kaip visur. Bet Argentinoje jis buvo gerbiamas? Visai kaip čia, pakartojo Miranda. Iš virtuvės atnešiau butelį konjako ir pasiūliau jai išgerti. Tu verki, pasakė Miranda. Kai pažvelgiau į ją, ji nusuko akis. Kažką rašei? paklausė. Ne, žiūrėjau televizorių. Kai mes su Sebastianu atvykome, pasakė Miranda, ar tuomet rašei? Taip. Apsakymus? Ne, eilėraščius. Štai kaip, ištarė Miranda. Gurkšnodami ilgai tylėjome, įsistebeiliję į nespalvotus vaizdus televizoriaus ekrane. O kodėl tavo tėvas Gregorui davė Gregoro vardą? Dėl Kafkos, savaime aišku, pasakė Miranda. Dėl Gregoro Samsos? Žinoma. Taip ir maniau, pasakiau. Paskui Miranda bendrais bruožais papasakojo apie paskutinius Sensinio mėnesius Buenos Airėse.

Iš Madrido išvyko jau sirgdamas ir nepaisydamas rekomendacijų net tų kelių gydytojų argentiniečių, kurie jį gydė nemokamai, netgi padėjo keletą kartų jį paguldyti į valstybines ligonines. Grįžęs į Buenos Aires jautėsi ir laimingas, ir sugniuždytas. Jau pačią pirmąją savaitę pradėjo klausinėti apie Gregorą. Norėjo sugrįžti į universitetą, bet dėl biurokratizmo, pavydo ir priešiškumo dirbti universitete jam nebuvo leista, todėl teko pasitenkinti vertimais, kurių kartais pasiūlydavo leidyklos. Užtat Karmela įsidarbino mokytoja ir pastaruosius kelerius metus tai buvo pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis. Sensinis Mirandai rašydavo kas savaitę. Pasak jos, tėvas suprato, kad gyventi jam likę nedaug, ir kartais net atrodė, kad jis nori galutinai išeikvoti pas­kutines jėgas ir greičiau pasitikti mirtį. Dėl Gregoro likimo nebuvo nieko konkretaus. Anot kai kurių teismo medicinos ekspertų, jo palaikai galėjo būti krūvoje ekshumuotų kaulų iš slaptos kapavietės, bet norint įsitikinti reikėjo atlikti DNR tyrimą, tačiau vyriausybė neturėjo lėšų arba nenorėjo jo atlikti, ir sulig kiekviena diena tai buvo atidėliojama. Sensinis taip pat ieškojo merginos, tikėtinos bendražygės, kurią Gojo^* galbūt turėjo pogrindyje, tačiau merginos taip pat nepavyko rasti. Paskui tėvo sveikata pašlijo ir jį teko guldyti į ligoninę. Jis netgi liovėsi rašęs, atsiduso Miranda. O jam buvo labai svarbu rašyti kasdien, bet kokiomis aplinkybėmis. Taip, pritariau, manau, kad taip. Ar Buenos Airėse jis dalyvavo kokiuose nors konkursuose? Miranda pažvelgė į mane ir nusišypsojo. A, vadinasi, tai tu su juo dalyvaudavai konkursuose, judu taip ir susipažinote? Turbūt ji turėjo mano adresą dėl paprastos priežasties, nes turėjo visus tėvo adresatus, ir tik tą akimirką suprato, kas aš toks. Taip, mudu dalyvaudavome konkursuose. Miranda įsipylė dar konjako ir pasakė: Tėvas kokius metus ištisai kalbėdavo apie tave. Pastebėjau, kad dabar ji į mane žvelgė kitaip. Turbūt gerokai jam įkyrėjau, šyptelėjau. Visai ne, paprieštaravo ji, jam labai patiko tavo laiškai, visada juos skaitydavo mudviem su motina. Tikiuosi, kad jie nebuvo nuobodūs, pasakiau nelabai įtikinamai. Jie buvo pašėlusiai smagūs, patvirtino Miranda, mama netgi davė jums pravardes. Kokias pravardes, kam? Ji tave ir tėvą vadino gangsteriais arba premijų medžiotojais, tiksliai nepamenu, panašiai kaip skalpų medžiotojai. Įsivaizduoju, nusijuokiau, nors manau, kad tikrasis medžiotojas buvo tavo tėvas, aš tik pasidalindavau šiokia tokia informacija. Taip, jis buvo profesionalas, tarė Miranda staiga surimtėjusi. Kiek kartų laimėjo? Apie penkiolika, pasakė išsiblaškiusi. O tu? Kol kas tik vieną, pasakiau. Paskatinamąjį prizą Alkojuje, tenai ir susipažinau su tavo tėvu. O žinojai, kad Borchesas kartą parašė man į Madridą ir išgyrė vieną jo apsakymą? paklausė ji, įsistebeilijusi į savo stik­lą. Ne, nežinojau. Apie jį rašė ir Kortasaras, ir Muchika Lainesas. Jis buvo tikrai geras rašytojas, pritariau. Šūdas, tarstelėjo Miranda, atsistojo ir išėjo į kiemelį, lyg būčiau pasakęs ką nors įžeidaus. Po kelių sekundžių paėmiau konjako butelį ir nusekiau paskui ją. Miranda, atsirėmusi alkūnėmis į turėklus, žiūrėjo į Cheronos šviesas. Iš čia atsiveria puikus vaizdas, pasakė. Pripildžiau jos stiklą, paskui savo, ir mes kurį laiką žiūrėjome į mėnesienos užlietą miestą. Staiga supratau, kad mes jau susitaikę, kad kažkokiu paslaptingu būdu taika pasiekta, kad nuo šiol viskas ims nepastebimai keistis. Tarsi pasaulis iš tiesų judėtų. Paklausiau, kiek jai metų. Dvidešimt dveji. Tuomet man turi būti per trisdešimt, pasakiau, ir netgi mano balsas skambėjo keistai.

* Gregoro vardo trumpinys.

 

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

Roberto Bolaño, „Llamadas telefonicas“ (1995–1996)

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba