Sławomir Mrożek. Budėjimas kalnuose

Sławomiras Mrożekas (1930–2013), kuriam birželio 29-ąją būtų sukakę 90 metų, apie save rašė: „Gimiau dar prieš karą, nes nuo ko nors reikėjo pradėti. Išsilavinimą įgijau vidutinį. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau Krokuvoje ir Pieskova Skalos apylinkėse. Esu griežtų nuostatų trumparegis. Gyvenu iš apsakymų, pjesių ir piešinių.“ Jis dažniausiai statomas šiuolaikinis lenkų dramaturgas Lenkijoje ir užsienyje, tad ir Lietuvoje geriau žinomas kaip dramaturgas, pagal jo pjeses mūsų šalyje iki šiol statomi spektakliai. Tačiau rašytojas Lenkijoje patenka ir į skaitomiausių prozininkų trejetuką drauge su Stanisławu Lemu ir Witoldu Gombrowicziumi. Be apsakymų, parašė du romanus: „Mažytė vasara“ („Maleńkie lato“) ir „Pabėgimas į pietus“ („Ucieczka na południe“). Visa kūryba kupina humoro, pjesės priskiriamos absurdo teatrui.

 

Sławomiro Mrożeko autoportretas
Sławomiro Mrożeko autoportretas.

 

Novosondeckis, Majeris ir aš atostogoms išsinuomojome namelį kalnuose.

Majeris planavo grybauti. Novosondeckis – degintis, o aš nebuvau nieko susiplanavęs.

Gerai padarėme. Tyla, ramybė, gamta, aplinkui jokių žmonių. Tik pradėjus leistis sutemoms pastebėjome švieselę tolumoje. Net ne švieselę. Švytintį taškelį.

Pirmiausia pamanėme, kad tai žvaigždė, bet kaip žvaigždė buvo per žemai. Ir švietė net dangui apsiniaukus, kai žvaigždžių nematyti.

Tada gal koks kitas namelis? Bet jokio kito namelio visoje apylinkėje nebuvo, tik mūsų vienas vienintelis. Keliautojai susikūrė laužą? Bet laužas dega raudonai ir mirga, o ten švietė auksu ir lygiai.

– Mane tai nervina, – tarė Novosondeckis.

– Tegul sau šviečia, – užėmė kitą poziciją Majeris. – Toli, mums netrukdo.

– Tipinis pažinimo badas, – pakomentavau. – Taip gamtos surėdyta. Žmogų domina ne tiek pats fenomenas, kiek priežastingumas. Žmogus nori žinoti priežastį.

– Jeigu jau prakalbai apie gamtą, – nervinosi Novosondeckis, – tai mus apgavo. Turėjo būti tik gamta, o, pasirodo, čia yra dar kažkokių žmonių. Tikėjausi, būsime vieni.

– Iš kur žinai, kad ta švieselė nėra gamtos reiškinys?

– Taigi kad nežinau, ir dėl to negaliu nurimti.

Kitą dieną jis išėjo grybauti, o Majeris deginosi. Aš iš esmės nieko neveikiau, tai ir neturiu ko apie save pasakyti.

Pagrybavęs Novosondeckis grįžo susinervinęs.

– Kažkaip man nesisekė, negalėjau susikaupti.

– Kodėl? Juk oras palankus ir grybų daugybė.

– Bet aš visą laiką galvojau, kad diena pasibaigs, ateis vakaras ir ta švieselė vėl pasirodys.

– O gal nepasirodys.

– Taigi kad neaišku, ar pasirodys, ar nepasirodys, ir šitas neužtikrintumas mane erzina.

– Tuomet, tarkim, nepasirodys. Geriau tau?

– Jeigu nepasirodys, tai dar blogiau. Tada galvosiu: kodėl prieš tai buvo, o dabar nėra.

– Pamirši.

– Nepamiršiu, prisiminimai nepamirštami. Be to, nebegalėsiu jos stebėti, tik prisiminsiu.

– Palauk vakaro, bus aišku. Iš anksto neimk į širdį.

Artinantis vakarui Novosondeckis darėsi vis nekantresnis, nors juk turėjo būti atvirkščiai. Kuo arčiau laukimo pabaiga, tuo mažiau turėtų nekantrauti. Prieš temstant susirinkome prieangyje.

– Bet aš ir įdegiau, – tarė Majeris.

– Ša, – nutildė jį Novosondeckis. – Laukiam, neblaškyk dėmesio.

Sutemos leidosi iš lėto, Novosondeckiui per lėtai.

– Nėra, – konstatavo Novosondeckis. – Nebebus.

– Gal mums vakar tik pasivaideno? – mėginau jį nuraminti. – Kartais žmogui vaidenasi.

– Vienam gali. Bet trims? Vienam iš mūsų galėjo pasirodyti, bet ne visiems trims.

– Nutinka ir grupinių haliucinacijų. Tiesą sakant, grupinės patirtys yra mūsų žinių norminis pagrindas, o konsensusas neatlaiko filosofinio išbandymo.

– Pliurpalai! – įsiuto Novosondeckis. – Nebandyk manęs išmušti iš vėžių.

– Aš ir nebandau, analizuoju.

– Yra! – sušuko Majeris, kuris nedalyvavo mūsų ginče ir vien tik mėgino įžvelgti. – Yra, įsižiebė.

Novosondeckis ir aš nustojome teoretizuoti ir taip pat pažvelgėme. Iš tiesų, tamsiame kalnų masyve švietė taškiukas.

– Dieve! – sudejavo Novosondeckis. – Vėl!

– Juk tu to ir norėjai. Jei nebūtų vėl atsiradęs, būtum dar labiau susierzinęs.

– Ko tu prie manęs kabinėjiesi? Prie jo kabinėkis! – ir parodė į švieselę.

– Negaliu. Tu esi mano draugas, o ten... Aš net nežinau, kas ten.

– Būtent, – sutiko Novosondeckis. – Yra, tačiau kas?

Po vakarienės Majeris tepėsi „Nivea“ kremu, aš nieko neveikiau, o Novosondeckis išėjo priešais namą. Žvelgė į naktį, tiksliau – tik į tą šviečiantį taškelį visoje toje naktyje. Galima buvo jį suprasti. Naktis, tiesą sakant, buvo didžiulė, neišmatuojama ir neaprėpiama, bet visa kabėjo ant to vieno taškelio kaip ant vinutės.

Ryte Majeris pusryčiauti atėjo pailsėjęs, o Novosondeckis – išbalęs ir neišsimiegojęs.

– Negalėjau užmigti, – skundėsi.

– Iki vėlumos žiūrėjai į tolį, tad nieko keisto.

– Net atsigulęs negalėjau užmigti. Toliau galvojau, kas ten yra, kas ten gali būti.

– Turi kokių nors hipotezių?

– Neturiu. Yra, šviečia, ir viskas.

Tądien net nebėjo grybauti. Trainiojosi po namą, vaikščiojo iš kampo į kampą ir tik vidudienį išėjo į kiemą, kur ant šezlongo tįsojo Majeris.

– Dabar geriausiai griebia, – tarė Majeris, rodydamas į zenitą pasiekusią saulę.

– Kas man, – burbtelėjo Novosondeckis ir pasuko į trobą. Akivaizdu, jis laukė tamsos ir diena jam jau prailgo.

Tamsoje vėl susėdome prieangyje. Bet, neįtikėtina, kokie skirtingi žmonės – Majeris ir aš jau ne tokie įsitempę kaip vakar – gal po truputį priprantame? – o Novosondeckis dar labiau susijaudinęs.

Majeris mažiausiai rodė susidomėjimo, buvo susirūpinęs, kad vidudienį saulė jį per stipriai pakepino ir kad oda tikriausiai nusilups.

– Ta „Nivea“ niekam tikusi, – priekaištavo.

– „Piz buin“ geresnis, – patariau. – Nebandei?

– Ša! – suriko Novosondeckis.

– Kodėl? Juk laukiame optinio, o ne akustinio reiškinio. Jeigu įsižiebs, tai įsižiebs, net jei aš kelčiau triukšmą būgnu, o Majeris – trombonu.

Tarsi patvirtindamas mano žodžius, žydrėjančiame, pilkėjančiame, mėlynėjančiame plote pasirodė auksinis taškelis.

– Tai einu makaronų virti, – pasakė Majeris ir atsistojo.

Novosondeckis vakarieniauti neatėjo. Liko prieangyje stebėti; kai mes, aš ir Majeris, jau gulėmės, jis vis dar sėdėjo.

– Kad tik jis nuo to nekvaištelėtų, – sunerimo Majeris. – Labanakt.

Per pusryčius susitikome tik aš ir Majeris.

– Vis dar sėdi? – paklausiau Majerio.

– Nė krust. Visą naktį prasėdėjo.

Išnešiau Novosondeckiui puodelį karštos kavos. Tirtėjo iš šalčio, nes kalnuose naktimis, o ypač rytais žvarbu, net vasarą.

– Kodėl bent pledu neapsisiautei? – paklausiau.

– Negalėjau eiti pledo, nes nenorėjau išleisti iš akių. Stebėjimas turi būti nenutrūkstamas.

– Ir pamatei ką nors naujo?

– Ne, viskas, ką įmanoma nustatyti: užsižiebia vakare ir auštant užgęsta. Be to, nė nežybteli.

– O tai ko dar sėdi? Juk jau užgeso, balta diena.

– Iš tikrųjų, – pripažino Novosondeckis ir pažvelgė į mane sąmoningesnis.

Tą dieną pramiegojo. Tuo metu Majeris įgavo gražaus įdegio, jo nuogąstavimai dėl odos neišsipildė.

Novosondeckis pabudo prieš pat vakarienę.

– Šiandien valgai? – paklausė Majeris.

– Tik sausą proviantą. Pasiimsiu į kelią.

– Į kokį kelią? – nustebome.

– Eisiu pažiūrėti, kas ten yra.

– Nusiramink, – mėgino jį sulaikyti Majeris. – Ko tau klaidžioti naktį?

– Dieną nerasiu.

– Tegul eina, – palaikiau jį. – Mums jis čia tik suka galvą, tai geriau jau tegul eina ir pamato, kitaip sugadins mums visas atostogas.

Išėjo. Grįžo kitą dieną apie vidudienį.

– Na, ir kaip? – pasisveikinome su juo mes, Majeris ir aš.

– Nieko, per toli. Per vieną dieną neįmanoma pasiekti.

Majeris pažvelgė į mane, o aš į Majerį. Jau žinojome, kas bus toliau.

Ir tikrai. Novosondeckis vėl visą dieną pramiegojo, o pavakary susikrovė kuprinę.

– Nežinau, kada grįšiu, gal tik po kelių dienų. Jūs, vaikinai, likite čia ir laukite manęs.

Laukėme dieną, paskui antrą. Pirmą naktį miegojome kaip įprasta, kitą – taip pat nesijaudinome dėl Novosondeckio, nes žinojome, kad jam prireiks bent dviejų naktų. Antros dienos pavakary pradėjome nerimauti.

– Nėra ko bijoti, – nusprendė Majeris. – Gal jis ilgiau užgaiš, nei mums atrodo.

– Aišku, dvi naktys į vieną pusę, tai ir grįžti – dvi arba diena ir naktis, jei atgal eis be poilsio. Galime jo tikėtis anksčiausiai tik ryt ryte.

Nepaisant tokios logikos, kažkodėl nepajudėjome nė iš vietos, žiūrėjome į tą pusę, kur kalnų ir nakties prarajoje tebegulėjo šviesos taškelis. Kažkaip nesinorėjo mums kalbėtis, tad ilgai taip sėdėjome.

– Kiek valandų? – galų gale paklausiau.

– Bus apie vidurnaktį.

– Tai geriau einam miegoti. Iki aušros tikrai negrįš.

Ir jau sukausi eiti vidun, kai Majeris sušuko:

– Žiūrėk!

Pažiūrėjau. Tamsoje, tuštumoje – ne vienas šviesos taškiukas, o du. Vienas prie pat kito, vienodi, net nesuprasi, kuris atsirado anksčiau, o kuris vėliau. Majeris irgi nežinojo, nors iš pradžių tvirtino, kad ta kairė švieselė užsidegė šalia dešinės, bet kai jį paspaudžiau, pakeitė nuomonę ir dabar teigė, kad dešinė – šalia kairės. Paaiškinau jam, kad nei kairė negalėjo įsižiebti šalia dešinės, nei dešinė – šalia kairės, nes kol buvo tik viena, tai ji negalėjo būti nei dešinė, nei kairė. Tuomet jam teko prisipažinti, kad iš tiesų jų neskiria ir tik mėgino atskirti dėl bent kokios tvarkos. Atrodė kaip pora akių.

Tąnakt miegojome blogai.

Novosondeckis negrįžo nei trečią dieną, nei penktą. Kai atėjo ir praėjo septinta, Majeris tarė:

– O gal eiti jo pasitikti?

– Liepė mums laukti. O be to...

– Kas be to?

Sėdėjome kaip įprastai prieangyje žiūrėdami į tas dvi švieseles.

– Jeigu iš pradžių švietė tik viena, o dabar, kai negrįžo Novosondeckis, šviečia dvi, tai peršasi prielaida...

– Kokia prielaida? – paragino mane Majeris, nes vilkinau pabaigą.

– Kad antra švieselė – Novosondeckis.

Majeris susimąstė.

– Labai gali būti, – pagaliau prabilo. – Bet tuomet kas švietė pirmiau?

– Iš kur man žinoti! – atkirtau piktai. – Novosondeckiui irgi tas labai rūpėjo. O jeigu jau taip nori, tai einam ir sužinosime.

– Negali būti nė kalbos, – nuramino mane Majeris. – Mes čia tik atostogaujame.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Sławomir Mrożek. „Małe prozy“. – Kraków: Oficyna Literacka, 1990.

Draugai