Stasys Katauskas. (Ne)iškirptas laikas

1.

Man iš kairės sėdi Marekas. Marekas porai savaičių buvo išvažiavęs namo, į Slovakiją, bet pasakojo, kad tik dvi dienas praleido pas seserį, o likusį laiką gyveno miške, valgė uogas. Į Olandiją atvažiavo su keliais eurais kišenėje, be daiktų, be atsarginių drabužių, o paskutinius pinigus išleido maišeliui žolės, kurios čia galima nusipirkti kiekviename „Coffeeshope“.

Šalia sėdi Kristianas. Olandas, žiedinius kopūstus auginantis ūkininkas. Pas jį mes ir dirbame. Mes, tai 15–18 žmonių, iš kurių maždaug pusė lenkai ir tik du dirba pagal neterminuotą darbo sutartį. Tie du – vieninteliai olandai, be paties Kristiano ir jo brolio Keiso.

Mums pertrauka, pusvalandis pailsėti vidury lauko ant plastikinių dėžių, iškeltų iš prikabinto prie traktoriaus vagono, išgerti kavos ar arbatos iš termoso. Dirbam šešias dienas per savaitę, dažniausiai nuo 6:30 ryto iki 18:00 vakaro. Kas dvi su puse valandos būna pertrauka. Dirbam pasidalinę į dvi grupes. Manojoje, be jau minėtų Mareko ir Kristiano, dar yra latvis Oskaras, lenkas Pavelas, baltarusis Sergejus, Bogdanas iš Ukrainos ir aš. Kai pagalvoji, purvini, pavargę, iš ne ypač švarių puodelių, į kuriuos vėjas ir lietus prineša purvo ir kuriuos prieš gerdami prasiskalaujam ta pačia kava ar arbata, sėdim ir geriam septyni žmonės iš septynių šalių, beveik benamis Marekas ir galbūt milijonierius Kristianas.

Jis, kaip ir kiti olandai, dirba nė kiek ne mažiau už mus. Tiesa, jo darbas kitoks. Mes dažniausiai einam paskui prie traktoriaus vagono pritvirtintą bandą, pasilenkę pjaunam žiedinius kopūstus ir dedam ant bandos, o Kristianas stovėdamas vagone krauna kopūstus į dėžes, kurias užpildytas stato ant palečių. Kiekvieną dieną, nesvarbu, lyja ar šviečia saulė.

Bogdanas keikiasi. Sako, jam skauda nugarą ir užkniso, kad reikia trankytis po pasaulį dėl uždarbio, užkniso, kad jo šalyje nesibaigia jovalas. Bogdano ir Sergejaus padėtis kitokia nei mūsų. Jie abu ne iš ES šalių. Įsidarbino per lenkišką agentūrą, algą gauna tik kartą per mėnesį, už nuomą moka šimtą eurų per savaitę ir gyvena perpildytame name. Bogdanas miega koridoriuje, Sergejus svetainėje. Jiems tiesiog neliko laisvų kambarių. Tiesa, Bogdanui lenkų agentūros koordinatorius siūlė kraustytis į drabužinę, kurioje šiaip taip įtalpinta nedidelė lova. Bet ukrainietis atsisakė, mat ten nė kojų iki galo negalės ištiesti. Po tos istorijos Bogdano retkarčiais klausiam: kaip tu, kaip gyvenimas spintoje? Ir kur dingsi, kaip gyvensi, kai grįši namo, o ten rasi daug vietos.

Nugarą skauda visiems. Kaipgi kitaip, kai turi lenktis prieš kiekvieną kopūstą. Ne kožnas tą darbą ištveria. Yra buvę dienų, kai važiuodamas į laukus nežinai, ar pajėgsi dirbti. Bet atsargiai pasilenki, išsitiesi ir ilgainiui kažkaip prasimankštini. Raumenys pripranta ir skausmo nebejauti. Būna, jis grįžta. Sergejui išvis nepraeina. Kitoje grupėje dirbantis latvis Alvis iš Limbažių pasakojo praėjusiais metais kelis mėnesius gėręs vaistus nuo skausmo, kad galėtų dirbti. Lenkai, Alvis, jo sūnus Ingus ir Oskaras čia jau ne pirmus metus. Likusieji rytų europiečiai – pirmą sezoną.

 

Stasys Katauskas. (Ne)iškirptas laikas
Stasys Katauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

2.

Į Nyderlandus atvažiavau užpernai. Iš pradžių teko pasidarbuoti kepyklose, šaldytų daržovių fabrike, logistikos centruose, plastiko perdirbimo gamyk­loje. Ne todėl, kad norėjau. Tiesiog įsidarbindavau per agentūras, kurios siuntinėjo iš vienos vietos į kitą. Porą mėnesių praleidau Vokietijoje, dvi dienas Belgijoje. Kol susiradau tiesioginį darbą be tarpininkų. Trumpu, kiek daugiau nei tris mėnesius trunkančiu žiemos sezonu – tulpes auginančioje kompanijoje, nuo balandžio iki vėlyvo rudens – pas Kristianą.

Po kelionių mikroautobusais į Lietuvą ir iš jos, susitikimų su žmonėmis iš įvairių šalių, gyvenimo skirtinguose kraštuose, netgi valstybėse, neišvengiamai imi reflektuoti tai, ką patyrei ir lyginti su išankstiniais įsivaizdavimais. Galvoji apie emigraciją kaip reiškinį, neišvengiamai knaisiojiesi savo paties patirtyse. Ir, žinoma, daug galvoji apie  likusius Lietuvoje namiškius, tėvynę. Įdomu stebėti, kaip kinta požiūris į tuos pačius dalykus gyvenant Lietuvoje ir užsienyje. Nustebino, kiek daug tų įdarbinimo agentūrų, kiek visokių vežėjų. Ištisa ekonomikos šaka susidarė ir gyvuoja dėl emigracijos.

Viena keisčiausių mano patirčių – tai gyvenimas lyg netikroje, paralelinėje būsenoje. Ne savo šalyje. Nes būdamas ten labai aiškiai suvoki: nors esi Olandijoje (Vokietijoje, Belgijoje), nesi tos visuomenės dalis. Viena vertus, dėl objektyvių priežasčių (tapti vietiniu, ypač mažose šalyse, net panorėjus nelengva), bet ir dėl to, kad pats nenori. Nes rūpi Lietuva, ne Olandija. Jeigu reikėtų atsakyti į klausimą, kokiai socialinei-kultūrinei terpei ten priklausau, sakyčiau, darbininkų, rytų europiečių.

Ir nors mūsų, piliečių iš ES šalių, statusas ten kitoks nei žmonių ne iš ES valstybių, o tai tikrai atspindi gyvenimo sąlygos, nuomos kaina, galimybės dirbti tiesiogiai be tarpininkų ir alga, tam tikra prasme mes visi ten vienodi.

Savo kailiu patirdamas atvykėlio gyvenimą greta vietinių kitaip imi žiūrėti ir į rasių bei kultūrų skirtumus Vakarų šalyse. Nyderlanduose kitataučių nėra tiek daug kaip pas jų kaimynus, nors ir netrūksta. Tie, kas ten gimę, augę, lankę olandiškas mokyklas, tobulai moka kalbą, olandams, spėju, atrodo visai savi, net jei yra kitos odos spalvos, o namuose kalba sava kalba ar išpažįsta kitą religiją. Visiems kitiems (tarp jų pabėgėliams, tūkstančiams rytų europiečių) integruotis beveik neįmanoma. Todėl akivaizdu, kad šalia olandų visuomenės egzistuoja ir kitos bend­ruomenės. Darbininkai iš Rytų Europos tik viena jų. Stebint vis gausėjančias ukrainiečių ir baltarusių gretas Lietuvoje nereiktų manyti, kad pas mus jie integruosis lengviau.

 

Stasys Katauskas. (Ne)iškirptas laikas

 

3.

Kokia mūsų kasdienybė, laisvalaikis? Tarkim, vakar. Šeštadienis. Beveik vidurnaktis. Sėdžiu kambaryje. Atsidaro durys, grįžta kambariokas Pavelas. Jie svetainėje gėrė degtinę. Pavelas dar ir žolės parūkė. Grįžęs į kambarį, jis kažko susirūpinęs žvelgia į elektros jungtuką. Ištiesia ranką, paspaudžia ir išjungia šviesą. Paskui vėl įjungia. Veide pasirodo nuoširdi šypsena, su džiugia palengvėjimo intonacija Pavelas taria: „O kurwa! Dobrze! Zajebiście!“ Ir iškėlęs rankas krenta į lovą.

Nežinau, kiek svarbus jam buvo atradimas, kad kambaryje galima įjungti ir išjungti šviesą, bet buvo aišku, kad žmogus nuėjo miegoti laimingas ir švarios sąžinės.

Šeštadienio vakaras apskritai mums yra šventė. Vienintelis prieš laisvą rytojų. Dar rytinė sekmadienio dalis smagi. Proga dviračiu pasibastyti po apylinkes, kartais pasimelsti prie Hogkarsplelio kaimelio bažnyčios ar, jei yra ūpo, pasigaminti ką nors skanaus. Sek­madieniais ir šį tekstą rašiau. Tik retą sekmadienį rašyti užtekdavo valios. O ir sugalvoti, kaip papasakoti daugybę skirtingų dalykų, nelengva. Rašiau, tryniau, derinau nesuderinama. Bet daugiausia tik galvojau, kaip ką nors parašysiu, kol pačiam visa tai priminė Mario Vargaso Llosos citatą iš kažkurio romano: „Visi mes tada buvome Paryžiaus kavinių bohema. Rašytojai, neparašę nė vieno romano, dailininkai, nenutapę nė vieno paveikslo, muzikantai, nesurengę nė vieno koncerto, kavinių revoliucionieriai, neįvykdę nė vienos revoliucijos.“ Dažnai pagalvoju, kad tas buvimas kažkuo iš tikrųjų nepadarius nieko, kas leistų apie save taip galvoti, tinka ir man pačiam.

 

Stasys Katauskas. (Ne)iškirptas laikas

 

4.

Kai praėjusį rugsėjį grįžau po atostogų į darbą, Mareko nebebuvo. Bendradarbiai pasakojo, kad vieną savaitgalį jis tiesiog išmetė drabužius, pasiėmė dviratį, pasiskolino iš Pavelo dvidešimt penkis eurus ir kažkur išvažiavo. Praktiškai be pinigų. Be dokumentų. Mat piniginę, kurioje buvo banko ir tapatybės kortelės, medicininis sveikatos draudimas bei kiti svarbūs dalykai, pavogė nepažįstamieji, su kuriais prieš tai leido vakarą mieste ant suoliuko. Kristianas po kelių dienų skambino Mareko seseriai į Slovakiją, bet ši nieko apie brolį nežinojo. Nuo to laiko apie Mareką nebuvo jokių žinių. Ir nors jis ne vienintelis, kuris sezono metu atsirado, bet neužsibuvo (praėjusiais metais tokių buvo septyni, šiemet jau trys), vis dėlto šis jaunas, truputį lengvabūdis slovakas kažkodėl atmintin įstrigo labiausiai.

Čia gyvenant, daug intensyviai dirbant, darbe ir namie nuolat matant tuos pačius veidus nesunku suprasti, kodėl kai kuriems atsiranda grubaus vyriško vulgarumo, kas antras žodis keiksmažodis, vos ne kasdien alkoholis, jaunesniems dar ir žolė. Patikėkit, nėra lengva toje aplinkoje ištverti. Galvodamas apie save ir likimo draugus dažnai prisimenu Alfonso Lingio knygos pavadinimą „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Čia mes ir esam tokia bendrija.

 

5.

Nors ne visai. Šį tą bendra, išskyrus nebent jauniausius, vis dėlto turim. Kiekvienas slepiam savo nesėk­mių istorijas ir mėginam kaip nors kapanotis.

 

6.

Spalį prasideda liūtys, įsismarkauja vėjai, kurių čia ir šiaip netrūksta. Bet spalį, ypač jo pabaigoje, dar ir šalta. Menkas džiaugsmas braidyti po laukus purvinais batais. Kad ir neperšlampamais, kad ir užsivilkus neperšlampamus drabužius. Tarp kopūstų vagų yra lauko keliukų. Vėlyvą rudenį laukuose tiek drėgmės, kad kartais ir galingas traktorius tuose lauko keliukuose užbuksuoja. Būna, pilną vagoną tempia iškart du traktoriai. Provėžos suaugusiam vyrui aukščiau kelių. Būna, grįždami mikroautobusu pietauti ar po darbo, praktiškai tamsoje dar turim stumti savo mikroautobusą. Įklimpsta, nes parkuojant ratas užvažiuoja ant žolės palei kelkraštį. O šį išskirtinai šaltą ir lietingą pavasarį šitaip gyvenom ir gegužę.

Jūs neįsivaizduojate, kokius vėjus ir absurdus kartais ten pliurpiam pjaudami kopūstus ar susėdę išgerti kavos per pertrauką. Kaip pokštaujame ar dar kitaip bandome juoktis iš savęs ir iš situacijos. Tokioje aplinkoje ypač imi vertinti žmones, kurie net ir pykdami, nervindamiesi kažkaip sugeba skleisti pozityvą. Ir nusimeni, kai keičiantis darbininkams arba retkarčiais dirbdamas kitoje, lenkų, grupėje atsiduri tarp rimtų, niūrokų kolegų.

Keista, bet geriausiai jaučiuosi tarp baltarusių. Kartu ir nelengva. Jie puikiai supranta, kaip jų šalyje viskas sumauta. Pasekmes kiekvienas jaučia tiesiogiai. Nepaisant to, tebesu įsitikinęs, jog Lukašenka vienu metu yra ne tik priežastis, bet ir pasekmė to, kokia dar neseniai buvo ir iš dalies tebėra jų visuomenė. Tik kaip tą pasakyti ten gyvenantiems žmonėms?

 

Stasys Katauskas. (Ne)iškirptas laikas
Nuotraukos iš autoriaus archyvo

 

7.

Pavasarį gavau naują kambarioką. Grįžęs iš darbo radau išplautas grindis, sutvarkytą kambarį, palei lubas ištemptas virves, kad būtų kur džiauti išskalbtus drabužius ar šiaip juos sukabinti. Žiūrėdamas į tas virves svarsčiau, kodėl man neatėjo į galvą to padaryti. Ir supratau, kad kaltas mano nusiteikimas.

Kad tai laikina, kad čia kažin koks netikras pasaulis, kad visas mano buvimas užsienyje yra tarsi iškirptas laikas, pertrauka, kol grįšiu į normalų gyvenimą.

Normaliu gyvenimu ima atrodyti labai elementarūs dalykai. Galimybė bet kada apkabinti vaikus, kalbėtis lietuviškai gyvai, ne per mesendžerį, normalus dviejų laisvų dienų savaitgalis, aštuonios darbo valandos per dieną. Dieve...

Prisimenu vieną mūsų pokalbį darbe bepliurpiant visokius vėjus, koks turėtų būti nuostabus šeštadienio rytas. Dima (vienas vėliau įsidarbinęs baltarusis) tiesiog pasakė, kad puikus rytas būtų bent jau tada, jei vos išėjus iš kambario nereiktų klausytis visokių „žopa, dupa, žopa, dupa“ (abu žodžiai lietuviškai reiškia šikną, tik pirmu atveju rusiškai, antru lenkiškai).

Ne visada lengva suprasti, kad gyvensi ne kada nors, o čia ir dabar. Bet buvimas ten ypač moko nezyzti ir neinkšti. Nes niekam tavo vargai neįdomūs, kiekvienam užtenka savų. Tiesiog sukandi dantis ir sarkastiškai paistai, kad visai jėga kasdien pjauti tuos sumautus kopūstus. Juk ne už dyką. Gelbėja, kad ne taip jau retai nutinka mažas stebuklas, kai sarkazmas ir ironija laukuose virsta nuoširdžia šypsena ar linksmu pokštu.

 

8.

Kuo užbaigti šį tekstą? Daugybės dalykų, minčių, pastebėjimų į jį nesudėjau. Ir negaliu jo baigti, nes vis dar esu ten, kur esu. Bet negaliu ir tęsti, antraip niekad nebaigsiu ir Dievas žino, į kokias lankas nuklysiu. Tad tebus pabaigoje epizodas iš darbo praėjusią savaitę.

Važiuojam pietauti. Septyniese sušokam į mikroautobusą „Renault Maestro“. Visi žinom, kad Kristianas greičiausiai grįš traktoriumi, mat pilnas vagonas. Staiga išgirstam trinktelint įrankiams skirtos belangės bagažinės duris ir jo balsą: „Ok, galim važiuoti.“ Baltarusiai susižvalgo. Vienas sako: jei grįžęs namo papasakos saviškiams, kad darbdavys važiavo bagažinėje, o jie – salone, Baltarusijoje niekas nepatikės. Olandijoje tai įmanoma. Galiu tai įsivaizduoti ir Lietuvoje, bet abejoju, ar pas mus toks turtingo žmogaus paprastumas juodadarbio atžvilgiu būtų labai dažnas. Baltarusiai suglumę, o aš svarstau, ar verta tai aprašyti.

 

Lutjebroekas, 2020 m. rugpjūtis–2021 m. birželis

Draugai