Tomas Dirgėla. Iš ciklo „Eilėraščių ciklas“

Romantiškas

Toks saulėlydis, gęsta diena ši ramiai,
Ir tu, brangioji, taip atrodai ypatingai.
Paklausiu prisiminęs: „Kiek laiko mums beliko, gal žinai?"
O tu tik nusišypsai ir sakai, kad aš – juokingas.

Bet kai sugrįžtam prie automobilio, tavo lūpos
Apsiverčia ir šypsena bematant išgaruoja.
Tik sušnabždi, kad laikas baigėsi, o pareigūnas
Tą patį atkartodamas baudos kvitu mojuoja.

Dar labiau romantiškas

Mūsų kūnai sulipę į vieną,
Ir taip gera kvėpuot tau į kaklą,
Glostyt kvepiančius plaukus lyg liną,
Liesti švelnų kaip kūdikio veidą.

Mūsų akys iš laimės tik spindi,
Žiūrim vienas į kitą ir šypsom.
Tik išgirstam: „Tai perkat šią lovą?
Nes joje gerą valandą drybsot!"

 

Chrestomatinis

Stoviu vienas prieš jus ir skaitau,
Nors ir klausot, vis tiek tuoj pamiršit,
Ir kaip jaunas poetas sakau:
„Šis eilėraštis bus apie mirtį."

Bet stenėjau ir stengiausi smarkiai,
O išėjęs rašiau – nepavyko.
Tad nušokau aš skradžiai nuo skardžio –
Štai eilėraštis jums apie mirtį.

 

Apie tikrąją meilę

Išėjau aš į gatvę, sustabdyt bandžiau eismą,
Pamaniau, kad sukurtas aš spinduliuot geismą.
Bet, deja, nusivyliau, kai į akį gavau,
Ir, ieškodamas geismo, pas žmoną grįžau.

O ši, nieko nesakius, į kitą man akį:
„Tu man paspinduliuosi dar gatvėj, gyvate!"
Paskui pabučiavo ir barščių įpylė:
„Nors tu ir kvailys, bet vis tiek tave myliu!"

 

Su pavadinimu

Juozai E., vis prie tavęs artėju ir artėju,
Jau nebe Palangoj esu, o vaikštinėju sostinėj.
Ir susitikti mums dabar, atrodytų, visai įmanoma –
Be persėdimų trečias veža iš Karoliniškių Antakalnin.

Juozai E., vis prie tavęs artėju ir artėju,
Štai sėdžiu jau troleibuse, bet atsidūriau Ukmergėj.
Ir per tą džiaugsmą visai man iš galvos kvailos išėjo,
Kad Zuokas viešojo transporto maršrutus pakliudė vėl.

Juozai E., bet kai iš Ukmergės namo sugrįšiu,
Ir kai suprasiu naują transporto sistemą rūsčią,
Aš pirmu taikiniu pas tamstą virtuvėn su buteliu užklysiu,
Ir tu įpilsi man iš savo, nes iš taupumo butelį aš atsinešiu tuščią.

Juozai E., kitaip pasakius, J. Erlickai,
Į kokią baisią duobę tu mane vaikystėje įstūmei –
Vietoj to, kad šiandien mokyčiausi, kad mylėčiau žmoną, gal net savo,
Aš rašinėju laiškus eilėmis, ir dar ne moteriai, o vyrui.

 

Mindaugui Kirkai, ... *

Šitas rūbas tau leidžia iškelti
Savo galvą aukščiau už kitų,
Nes pas juos tokio apdaro šilto
Dar nebuvo – neaišku, ar bus...

Ai, beje, dar be to, kad jis šiltas,
Šitas paltas vadinas „Poeto"
Prižadėk, savininke jo naujas,
Kad šiam rūbui dėliosi poemas! –

O jei ne, tai pas Tamstą ateisiu
(Jeigu adresą man pasakysi),
Ir už tai, kad nemyli šio palto,
Tave prozininku išvadinsiu!

Pasirašo: Tomas Dirgėla,
Kuris yr Maciulevičiaus gatvėj –
Jeigu nori, užeik kurią dieną,
O drauge atsiveski ir paltą...

*..., kuriam perdaviau pereinamąjį „Poeto" paltą