Tomas Kiauka. Trumpikės

Futurizmas: nenusisekęs turizmas.

Kartėlis: blogas skonis burnoje iš po vakar.

Logika: pradžioje buvo žodis (logos). Logiška, kad pabaigoje jo jau nebuvo.

Metafizikos arogancija: Niekas nenorėjo mirti.

Realizmas: Kiaušinienė – kiaušinio žmona. Tiksliau jau našlė.

Amžinas klausimas: „Ką daryti?" Lietuviškas atsakymas: „Ne ką, o kurį!"

Siur(prizas): sapnuoju, kad nemiegu, atsibundu – žiūriu, kad vis dėlto sapnuoju.

Likimas: ką pasėsi, tas ir pjaus tave visą gyvenimą.

Kitą dieną: „Tai kaip sveikatytė?"–„Kliudžiau..."

Darbas žmogų puošia: dirbo, nusidirbo, užsidirbo, prisidirbo, apsidirbo... Gal darboholikas? Ne, puošeiva!

Chrono išdaigos: „Kiek laiko?" – „Kiek pagavo, tiek ir laiko." – „O kiek pagavo?" – „Kiek neišlaikė."

Šuriko „gyvenimo filosofija": į viską reikia žiūrėti pozityviai – toks gyvenimas. Nado, Fedia.

Ontologija: „Kur buvai?" – „Buvau nubėgęs." – „O ką dabar darysi?" – „Būsiu buvęs."

Skalbykla: informacija dabar matuojama sekundėmis. Tiksliau būtų metrais per sekundę – išplautų smegenų.

Konsensusas. Optimistas: „Viskas bus gerai." Pesimistas: „Jei dar iš viso kas nors bus." Realistas tyli. Padla...

Topografiniai klausimai: visur gerai, kur mūsų nėra. Beje, o kur mes?

Išvarymas: kalba – būties namai. Kai tai sužinai, žiūrėk, jau esi lauke už durų...

Narcisizmas: nesugalvojau nei vienos savo minties. Guodžia tik tai, kad taip nutinka beveik visiems. Ir tai, kad beveik niekas to nepastebi.

Išmintis: kad pasiektum laimę, reikia atsisakyti visų savo norų. O kaip to pasiekti? Tereikia panorėti.

Geros mintys – kaip naktiniai drugiai. Tik į šviesą reaguoja atvirkščiai.

Empirinis pažinimas: „Nuo jaunystės niekas nepasikeitė..." – tarė senas perdyla ir giliai atsiduso... Per užpakalį.

Patikslinimai: kaip pasiklosi – taip išmiegosi. Su sąlyga, jei lova ne raskladuškė.

Moteris – geriausias žmogaus draugas. Tik kur tas žmogus?

Tapatybės: visi yra menininkai, bet tik menininkai tai žino. Visi yra filosofai, bet tik filosofai tai žino. Visi yra žmonės, bet tik žmonės žino, kokie jie yra kiaulės (nors kiaulės ir nežino, kad jos irgi žmonės).

Apropo: banali akivaizdybė – moterų verdiktas, kad visi vyrai kiaulės – yra ne vyrų kaltinimas, o išteisinimas. Bėda ta, kad moterys pačios netiki tuo, ką sako...

Sąvokų gimimas iš afterio dvasios: iš pradžių euforija, paskui – ironija. Šioms išsivaikščiojus – autoironija. Nes nuvažiavo paskutinis autobusas.

Interaktyvūs santykiai: mūsų stalas sveikina jūsų stalą! Ačiū. O čia jums linkėjimai nuo taburetės!

Metai ir orumas: kasmet vaikščiojo vis aukščiau pakelta galva. Taip mažiau matėsi didėjantis pagurklis.

Nauda visuomenei: prirašiau knygų pavadinimų, kurių niekada neparašysiu, ir pasijutau labai socialus! Kiek visko sutaupiau – ir materialinių, ir nematerialinių gėrybių!..

Filosofinės mokyklos: stoikai – vis dar stovintys prie baro po trijų nakties; peripatetikai – kurių nebeįleido į barą; neoplatonikai – pasiekę stadiją, kai kalbėti nebereikia; epikūrininkai gyvena ir rūko bare, net į tualetą nevaikšto; marksistai bando pasiskolinti, sakydami, kad vaišina; postmodernistai pradeda nuo alaus, tada šampano, vėliau tekilos ir niekaip negali pabaigti savo mažųjų pasakojimų; postmetafizikai žino, kaip pataisyti sveikatą, bet nebeturi už ką; lietuvių filosofija – dejavu.

„Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti": Wittgensteinas prisigėrė tiek, kad nebegalėjo ir žodžio ištarti. Tada Heideggeris pagaliau suprato paskutinį „Tractatus logiko-filosoficus" sakinį ir niekam nieko nesakė.

Draugai