Viktorija Kvetkauskaitė. Paryžiaus dienoraštis: orientacinis žaidimas Monmartro kapinėse

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mėgstantiems malonią vienatvę, ją rasti Paryžiuje gali būti sunku. Užsigalvoję žmonės gatvėse ar parkuose greitai pastebimi apsukrių prekeivių, prašinėtojų, lengva įminti į šuns ekskrementą... Tokia kasdienybė. Tačiau man, mėgstančiai šiek tiek makabriškai leisti laiką ir atsiriboti, pavyko rasti vietų, kuriose išties įmanoma justi ramybę ne tik mirusiesiems...

Monmartro kapinės užima 10,48 ha plotą ir yra vadinamos mažosiomis Per Lašezo kapinėmis. Jose, pradėjusiose veikti 1825 m., palaidota daug žymių žmonių. Nežinodama, ko tikėtis, trumpam stabteliu prie masyvios tvoros ir sunkių, bet atvirų durų: apsauga ir aiškiai apibrėžtas kapinių darbo laikas pagal sezoną. Šiandien dirba nuo 8.00 iki 18.00, beveik kaip visi muziejai čia, Paryžiuje.

Užėjus vidun iškart pasitinka netikėtumai: virš kapinių eina tiltas, kuriuo ir žmonės vaikščioja, ir automobiliai važiuoja. Kaip ir kiti lankytojai, iškart jį pastebiu ir fotografuoju: mėlynai nudažytas, bet gerai įsilieja į bendrą foną. Mirusieji neturėtų užgulti kelio, eiti reikia ir gyviesiems... Atrodo, braižant puikiai išvystytą Paryžiaus susisiekimo sis­temos žemėlapį jokių kliūčių. Po šiuo tiltu, regis, viskas palikta kaip buvę: kliudę kapai stūkso po tilto pastoge, ir tiek. Keista, tačiau triukšmo dėl antrame aukšte vykstančio eismo beveik negirdėti. Šiurpą keliantis, bet malonus krank­lių kranksėjimas senuose, aukštuose ir tankiai susodintuose medžiuose užgožia su kapinėmis tradiciškai nesietinus garsus.

Kad nereikėtų klajoti tuščiai, nubraižytas kapinių planas su žymiausių žmonių sąrašu ir tikslia jų palaidojimo vieta. Pirmą kartą matydama tokį žemėlapį buvau gerokai nustebusi, juolab kad jis nemokamas mieste, kuriame iš turistų būtų galima nesunkiai išvilioti bent keletą eurų. Mintis kilo pagrįstai, mat prie didžiųjų Per Lašezo kapinių įėjimo už žemėlapį teko sumokėti 2,50 €. Tad nenuostabu, kad ne visi kapinių lankytojai nutuokia, jog šitoks įlaminuotas žemėlapis nemokamas ir beklaidžiojant galima juo naudotis. Tokie planai prancūzų ir anglų kalbomis pakabinti prie pagrindinio stendo vos įėjus į kapines. Prie jo stovi keletas žmonių, matau – veda pirštu per sąrašą ir ieško pažįstamų. Padeda trumpos instrukcijos, kas jie: dailininkas, poetas, aktorius, kompozitorius, bankininkas...

Tiltas per kapines

Į žemėlapį nepatekusiems mirusiesiems tenka graužtis nagus, bet vis dėlto – labiausiai ieškomi, kaip skelbia žemėlapio antraštė, 105 žmonės į sąrašą pateko. Deja, dabar pati sąraše vesdama pirštu ne visus pažįstu, nors savo draugų, taip visuomet vadinu mirusiuosius, kurie bent kiek pakeitė ar praplėtė mano pasaulėžiūrą, vis dėlto randu. Sustoju ties vienu numeriu, seku žemėlapio nuorodas: DALIDA (Yolanda Gigliottti, 1933–1987). Jos atliekama prancūziška daina apie karamelę, saldainius ir šokoladą („Paroles“) buvo vienas pirminių šaltinių, kai prieš beveik trejus metus pradėjau mokytis prancūzų kalbos. Surasti Dalidos kapą nebuvo sunku, žemėlapy matyti: prie uždaryto šoninio išėjimo į Caulaincourt gatvę, visai šalia tualeto. Dalidos kapas gerokai nustebina: lyg vėlė baltai šviečia realaus ūgio jos skulptūra.

Po pirmosios sėkmingos paieškos, abėcėle judu toliau pas 27-tu numeriu pažymėtą dailininką Edgarą Degas (1834–1917). Už kelių posūkių, turinčių gatvių ar aveniu pavadinimus, kiek atokesnėje vietoje, už medžio besislepiąs dailininko šeimos kapas, bet iškaltas tik E. Degas profilis. Einu toliau: prancūzų rašytojas Stendhalis (1783–1842) –­ prie pagrindinės avenue de la Croix. Šiek tiek sunkiau buvo rasti Heinrichą Heinę (1797–1856), kuris paslėptas ne visai prie pat pagrindinės kapinių avenue Hector Berlioz, bet vis dėlto vokiečių poeto skulptūros galva kyšo ir šviečia –­ baltai. Prieš tai jį lankę poezijos mylėtojai paliko čia jo kūrybos. Esu girdėjusi apie tokius palikimus ant rašytojų kapų, bet dabar pirmą kartą pamačiau savo akimis. Prie kiekvieno rašytojo galėtų būti įrengta maža jo kūrybos bibliotekėlė. Jei tai dailininko kapas, būtų galima eksponuoti jo paveikslų reprodukcijas po atviru dangumi ar iškalti juos ant marmurinių plytelių, o prie kompozitorių ar muzikantų – integruoti garso plokšteles ir, paspaudus mygtuką, būtų galima pasiklausyti jų kūrinių. Tai nebūtų sudėtinga, jau turime Chopiną grojančių suoliukų Varšuvos centre ar Mykolą Kleopą Oginskį Vilniaus senamiesty... Nustembu netikėtai radusi rusų baleto šokėjo ir choreografo Vaclavo Nižinskio (1889–1950) kapą ir ant jo tupinčią fantasmagorišką žmogaus dydžio skulptūrą. Pavyko aptikti žemėlapin neįtraukto ir Joachimo Lelewelio (1786–1861) monumentą su prierašu, jog jo kūnas 1938 m. perlaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Paskutinis skambutis. Autorės nuotraukos

17.40 pasigirsta kontrolinis skambutis: kapinių apsaugos darbuotojas rankose nešasi didelį varpą ir be žodžių perspėja, kad metas leisti mirusiesiems ilsėtis. Likus penkioms minutėms iki kapinių uždarymo prie išėjimo kabantis didysis varpas garsiai gaudžia – paskutinis skambutis. Spiečiasi iš visų pusių išnirusių žmonių būrelis, jie nukabina nuo rankų žemėlapius ir mikliai sprunka laukan: niekas nenori būti per naktį užrakintas tylos karalystėj.

Išeinu šypsodama: šitiek jau mirusių draugų radau ir pailsėjau kartu su jais. Bet liūdnai prisimenu klajones Kauno Petrašiūnų kapinėse ieškant semiotiko Algirdo Juliaus Greimo kapo. Tada bevaikštinėdama radau ir keturvėjininką Kazį Binkį, ir Salomėją Nėrį, ir kitus, o apsukusi ne vieną ratą ir išvaikščiojusi ne vieną kapinių užkaborį ėmiau klausinėti žmonių, bet niekas negalėjo atsakyti. Tą vakarą grįžusi po nesėkmingų Greimo kapo paieškų rašiau laiškelį savo semiotikos dėstytojui Kęstučiui Nastopkai. Jis labai greitai atsiliepė į mano prašymą ir pasidalijo žiniomis, kaip reikėtų šio kapo ieškoti, net davė Greimo giminaitės telefono numerį, jei nepavyktų sekti kruopščiai nurodytomis instrukcijomis, už kokio antkapio ir į kurią pusę sukti...

2016 m. liepos 7 d., Paryžius