15 Silvestras GAIŽIŪNAS. Dainų šventėje – iššūkis latvių klasikui

Liepos pradžioje nuskambėjusioje dainų šventėje Lietuvos moksleiviai daugiausia dainavo apie Lietuvą. Bet šį kartą buvo prisiminti ir kaimynai – į šventės programą įtrauktos latvių ir estų dainos, skambančios tiek Latvijos, tiek Estijos dainų šventėse. Liepos 6-ąją Dainų dienos koncerte nuskambėjusios M. Brauno ir J. Rainio daina „Saulė, Perkūnas, Dauguva“ bei P. Sarapiko ir J. Liivo daina „Ji skrenda bičių avilio link“ muzikiniu požiūriu tapo viena iš tos dienos kulminacijų. Puiku, kad buvo dainuojama ir originalo kalba, tačiau lietuviškas J. Rainio tekstas (autorius A. Antanavičius) apstulbino kaip grafomaniškas, nieko bendra neturintis su poezija (ir su J. Rainiu) žodžių kratinys.

„Saulė, Perkūnas, Dauguva“ yra fragmentas iš J. Rainio draminės poemos „Dauguva“. 1919 m. ji latvių karius įkvėpė kovoti dėl Latvijos nepriklausomybės: kovodami su bermontininkais, jie rankose laikė ne tik šautuvus, bet ir „Dauguvą“. Ne veltui buvo sakoma, kad „Dauguva“ galėjo pakeisti visą pulką kariuomenės. 1989 m. pastatyta Valmieros teatre, „Dauguva“ tapo naujojo nacionalinio atgimimo vėliava. J. Rainio tekstas atgimė naujam gyvenimui ir kompozitoriaus Martinio Brauno dėka. Ypač išpopuliarėjo piemenėlio daina, kurią kompozitorius pavadino „Saulė, Perkūnas, Dauguva“. Šis kūrinys tuoj pat buvo įtrauktas į dainų švenčių repertuarą ir nuo 1989 m. skamba iki šiol.

J. Rainis savo tekste kaip pagrindinę latvių dievybę iškelia Saulę: Saulė Latviją įkurdino ten, kur susitinka balta jūra ir žalia žemė, čia – Latvijos vartai, o kai jų raktas įkrito į jūrą, kai svetimi išlaužė vartus, raktą iš velnių atėmė Perkūnas. Saulė paliepė dievuliui, kad jis iškastų Dauguvą – kad Latvijos vaikams būtų ką gerti.

Pažodinis vertimas būtų toks:

Gyvybės vanduo, mirties vanduo,
Dauguvon subėgo –
Aš įmerkiau piršto galą,
Abu jaučiu sieloje.

Saulė mūsų motina,
Dauguva – skausmų ramintoja,
Perkūnas – velnio nugalėtojas,
Jis mūsų tėvas.

Stulbina tai, kaip dainų šventės rengėjai sugebėjo rasti tokį eiliuotoją kaip A. Antanavičius, kuris J. Rainio nevertė, o remdamasis viena kita J. Rainio poezijos detale ir šį tą pridėdamas nuo savęs parašė naują tekstą, kuris beveik nieko bendra neturi su originalu. Maža to, lietuviškame tekste pasirodo J. Rainiui svetimi įvaizdžiai.

Saulė Latviją gyventi prie pat jūros pavadino,
Dauguva kaip tikrą dukrą ją mylėjo ir augino.
O Perkūnas mėlynžaibis buvo Latvijai kaip tėvas.
To norėjo ne tik žmonės, to norėjo ir pats Dievas.

Patikėjo jis Perkūnui žmogų, žemę, saulę, jūrą,
Patikėjo saugot raktą nuo šalies ir laimės durų,
Ir Perkūnas jį per amžius saugo nuo piktų akių šventai.

Kone kiekviena eilutė liudija, kad teksto autorius ne tik toli nuo J. Rainio, bet ir nuo gimtosios kalbos ir juo labiau – nuo poe­zijos. „To norėjo ne tik žmonės, to norėjo ir pats Dievas“, – skamba kaip iššūkis ir poezijai, ir iškilmingai dainai, ir J. Rainiui. A. Antanavičius net į muzikinius kirčius neįsiklauso. Eiliavimas badyte bado akis gremėzdiškomis, netgi netaisyklingomis konstrukcijomis. Ypač šokiruoja, kad vyriausiu Latvijos likimo tvarkytoju A. Antanavičiaus tekste tampa „pats Dievas“, kai J. Rainio tekste jis tėra tik saulės pavaldinys. Gal mūsų eiliakalio sąmonėje giliai įsirėžęs maironiškasis pasaulio supratimas ir „Lietuva brangi“? Toks J. Rainio poezijos iškraipymas diskredituoja pačią dainą, bet niekam iš dainų šventės organizatorių dėl kokybės nekyla abejonių. Įdomu, kaip toks „poe­tas“ parengė lietuvišką estų dainos tekstą?

Deja, „lietuviško teksto“ („lietuviškų eilių“) žanras Lietuvos kultūros padangėje – ne naujiena. Taip jau buvo „pristatinėjamos“ Aspazijos ir Raimondo Paulo dainos, netgi H. Ch. Anderseno pasakos (pavyzdžiui, pasakų rinkinio pradžioje nurodomas ne vertėjas, o lietuviško teksto autorius). J. Rainis, Aspazija, H. Ch. Anderse­nas –­ klasikai, o su klasikais vaikantis pelno galima daryti ką nori, tekstų darkytojams („lietuviškų tekstų“ autoriams) dėl to nagų niekas nedaužo.

Neseniai su vienu baltarusių fotografu lankiausi prie J. Rainio kapo Rygoje. Kapą ir puikų antkapinį paminklą jis fotografavo tik iš tolo ir paaiškino, kodėl ne iš arti: „Prieiti arti prie Rainio kapo dar neturiu teisės, nes per menkai pažįstu jo kūrybą.“ Kokia pagarba Kūrėjui, pagalvojau. O štai pas mus tas Kūrėjas, pasirodo, reikalingas tam, kad įsiamžintų grafomanas. Ir ne bet kaip – valstybiniu mastu.

Peržiūrėjęs (ir perklausęs) dainų koncerto programą, konstatuoji, kad dauguma dainų tekstų parašyta ne mūsų iškilių poetų, o pasitelkus niekam nežinomus ar menkai žinomus eiliakalius. Kaip šiuo požiūriu skiriasi latvių ir lietuvių dainų šventės! Latviai į šventes atrenka kūrinius, kuriuos rašo ne tik geriausi kompozitoriai, bet ir pripažinti poetai, Lietuvos dainų šventėse dominuoja antrarūšiai poetėliai. Ši dainų šventė parodė, kaip rengiant atsakingiausius kūrinius nusisukama nuo tų Lietuvos kūrėjų, kurie galėtų profesionaliai parengti kūrinį atlikimui. Tokios dainų šventės neturi ateities, kompromituoja ne tik savąją, bet ir svetimą kultūrą.

Labai norėtųsi, kad dainų šventės organizatoriai paaiškintų, kodėl jiems labiau reikėjo ne profesionalaus J. Rainio poezijos VERTIMO, o itin prastų LIETUVIŠKŲ EILIŲ. Antra: jie turėtų padaryti viską, kad chorai toliau nedainuotų šitaip sudarkyto kūrinio. Trečia: pasikviesti estų literatūros ekspertą, kuris paaiškintų, kaip buvo perteiktos estų autorių Peepo Sarapiko ir Juhano Liivo idėjos bei poetinis turinys. Ketvirta: paaiškinti, kodėl teksto autoriumi programoje paskelbtas ne jo autorius, garsus estų klasikas Juhanas Liivas (1864–1913), o chorvedys Alo Ritsingas. Taigi paaiškinti, kodėl kaimynams buvo parodyta tokia nepagarba.

Draugai