Žvelgiant į ateitį iš skirtingų perspektyvų.

 

Jau per vėlu, kova su klimato kaita pralaimėta.

David Suzuki, 2025 m. liepos 2 d.

 

Kai liepos antrąją išgirdau Davidą Suzuki sakant, kad jau per vėlu, smilkiniuose tvyrojusi įtampa nuslūgo, pajutau kūną užplūstantį malonų liūdesį, ne tamsų ir stingdantį, o atpalaiduojantį, kaip nutinka klausant Ninos Simone. Tik tarsi girdėčiau muziką ne ausimis, o pėdomis, įmerktomis į ežerą tą pirmą pagaliau tikrai karštą vasaros dieną. Ateitis nuostabi, nes prognozuoju tik keletą akimirkų į priekį, tiksliai žinau, kas bus, todėl mėgaujuosi dusinančiu karščiu prieš panirdama.

„It’s too late“ („Jau per vėlu“) – vis dar skamba lyg dainos žodžiai. Kaip gali tuo patikėti, kai kūnas vandenyje, kai taip gera justi jo vėsą, kai viskas vyksta taip, kaip tikėjaisi, kaip planavai, kai šiandien vasara, o ežeras nevirsta nuodingos rūgšties rezervuaru ar karštos lavos upe.

Kanadiečių mokslininkas ir aplinkosaugos aktyvistas D. Suzuki jau kelis dešimtmečius kalba apie ekologines krizes, klimato kaitą ir prarastą žmonijos ryšį su gamta. Zoologas ir genetikas, vėliau tapęs vienu žinomiausių mokslo komunikacijos atstovų, nuolat kritikavo antropocentriškas ekonomikos ir politikos sistemas kaip esmiškai nesuderinamas su gyvybės palaikymo sąlygomis planetoje. Jo pozicija visuomet rėmėsi moksliniu konsensusu, tačiau kartu turėjo ryškų etinį, kartais net provokacinį atspalvį, skatinantį veikti planetos labui. Interviu Kanados portalui „iPolitics“ D. Suzuki aiškiai įvardija būseną, kurią mūsų sociokultūrinė vaizduotė jau kurį laiką čiuopė per meno kūrinius, kiną, literatūrą ir popkultūrą. Jo teigimu, klimato krizės pažaboti nebeįmanoma, nes planetos ribos – 7 iš 9 – jau yra peržengtos. Šios ribos – tai moksliškai apibrėžti Žemės sistemos pokyčių slenksčiai (atsižvelgiant į kiekvieną pagrindinę funkcinę sritį – klimato, biosferos, vandens ciklo, biogeocheminių srautų ir kt.), kuriuos peržengus, manoma, negrįžtamai pažeidžiama planetos geba palaikyti stabilias, gyvybei tinkamas sąlygas. Šią teoriją pirmą kartą pasiūlė švedų kilmės klimato mokslininkas Johanas Rockströmas ir jo kolegos 2009 m., o vėliau ji buvo išplėtota ir patikslinta.

Minėtame interviu naujas yra ne tik apokaliptinis tonas, bet ir adresatas, kuriam skiriama pagrindinė žinia. Tai nebe vyriausybių ir tarptautinių organizacijų raginimas daryti sistemines reformas, o kreipimasis į paprastus žmones skatinant ruoštis tam, kas neišvengiamai nutiks. D. Suzuki kalba, tikėtina, atspindi radikalų lūžį mokslu pagrįstame diskurse apie planetos ateitį: nuo naratyvo apie galimą pažangą pereinama prie naratyvo apie žlugimą, atsižadama globalių, sisteminių planetos gelbėjimo strategijų ir pereinama prie lokalaus pasiruošimo neišvengiamybei. Remdamiesi vadinamosiomis prognozavimo studijomis (futures studies) žinome, kad ateities prognozės niekada nėra vien techniniai skaičiavimai ar modelių projekcijos. Prognozės visada yra ir kultūrinės vaizduotės produktas – pasakojimai, kuriuose atsiskleidžia tai, kas visuomenėje aktualu šiandien, ko ji bijo, ko tikisi, ką laiko įmanoma ar neįmanoma. Ateities vaizdiniai atlieka performatyvią funkciją: jie ne tik bando numatyti, bet ir formuoja dabarties veiksmus. Tačiau kaip ir ką veikti, jei jau per vėlu?

Prieš akis iškyla Larso von Triero filmas ,,Melancholija“ (2011), tapatinuosi su Kirsten Dunst vaidinama Džastina – įsisąmoninusi, kad jau per vėlu, ji pagyja nuo sunkios depresijos. Nepanikuoja, atvirkščiai, susigrąžina egzistencinę prasmę būti čia ir dabar. Tai ne pasidavimas, o autentiško gyvenimo galimybė išnykus spaudimui žaisti pagal taisykles, kurios visada buvo tik apgaulė, melagingas pažadas, neva išsigelbėjimas ateis, jei dar šiek tiek pasistengsime, dar daugiau uždirbsime, ekonomiką priversime suktis dar greičiau. Kai jau per vėlu, nebereikia stengtis atitikti visuomenės taisyklių, tereikia priimti tai, kas neišvengiama. Išnykus kontrolės iliuzijai atsiveria transcendentinis nežinojimas ir laikinumas. Jei atsisakai beatodairiškų pastangų iš(si)gelbėti, apima ramybė, lieka švelnus buvimas su tuo, kas nyksta. Ir su tuo, kas dar tik atsiranda.

Mokslo pasaulyje nebūdinga tokia retorika kaip D. Suzuki. Viena iš priežasčių yra mokslo įtvirtinta neutralumo norma. Akademinė kultūra ilgą laiką ugdė mokslininką kaip stebėtoją, o ne dalyvį, kaip žmogų, kuris aprašo reiškinius „iš šalies“, bet nesikiša į jų vertinimą (nors kritinė kultūros studijų tradicija ir šiuolaikinė antropologija elgiasi kiek kitaip). Neutrali laikysena grindžiama įsitikinimu, kad mokslas turi remtis įrodymais, o ne nuomonėmis, duomenys turi kalbėti patys savaime. Tačiau klimato krizės ir socialinių lūžių akivaizdoje toks neutralumas tampa paradoksalus: kuo daugiau faktų apie tirpstančius ledynus, prarastą biologinę įvairovę ir peržengtas planetos ribas pateikia klimato mokslininkai, tuo mažiau iš jų girdime, ką konkrečiai tai reiškia ir ką mums daryti.

Tokį mokslinį tylėjimą galima vertinti kaip episteminį apribojimą – tam tikrą žinojimo režimą, kuriame ateitis laikoma per daug spekuliatyvia, per daug neapibrėžta, kad būtų svarstoma „rimtai“. XX a. antroje pusėje futurologija – kadaise buvusi strateginio planavimo sritis – buvo išstumta į paraštes būtent dėl akademinių žinojimo standartų, nes ateitis tapo suvokiama kaip nepatogi, neapskaičiuojama, per daug politiška. Nors kai kurie mokslininkai vis dažniau pasiryžta prabilti garsiai, dauguma vis dėlto pasirenka dirbti siaurose srityse, nedaryti toli siekiančių apibendrinimų ir nerizikuoti autoritetu.

D. Suzuki yra mokslo ir aktyvizmo tarpininkas, jis apibendrina ir viešai skelbia mokslo žinias, mėgindamas jas paversti etiniu įsipareigojimu ir veiklos strategija. Jis neskaičiuoja tikimybių, bet skelbia pabaigos pradžią. Tačiau kaip tik dėl to, kad mokslininkai gana retai kalba apie ateitį iš asmeninės, angažuotos pozicijos, D. Suzuki žodžiai liks neišgirsti arba bus interpretuojami kaip pernelyg kategoriškas pareiškimas.

 

Šiurkštos (Stereocaulon) – Islandijoje augančios ekstremalioms oro sąlygoms atsparios kerpės. Dėl gebėjimo krūmiškai kerotis gerai atlaiko vėją ir šaltį. Traukiantis ledynams, šiurkštos vienos pirmųjų kolonizuoja naujai atsivėrusias uolienas. Kadras iš Aistės Ambrazevičiūtės 2025 m. kūrinio „Šiurkštos“, kuriame skaitmeniškai vaizduojamas besikeičiantis gamtovaizdis ir kerpių gebėjimas prisitaikyti.

 

Kita priežastis skepsiui – ateities prognozės visuomet yra ir dabarties projekcijos. Būtent todėl svarbu ne tik tai, ką pasakome apie ateitį, bet ir kam, iš kur, kokiu balsu. D. Suzuki nekalba apie karus, prievartą ar geopolitinį nestabilumą, kuris kai kuriose pasaulio vietose yra ne teorinė, o kasdienė patirtis. Jis sutelkia dėmesį į netvarų vakarietišką gyvenimo būdą, paremtą kapitalistine sistema, jos vertybėmis ir nuolat kylančios ekonomikos aksioma. Todėl, priimant jo liudijimą kaip reikšmingą civilizacinės kryžkelės ženklą, būtina kartu klausti: kieno konkrečiai ateitį jis prognozuoja? Kas gali, kaip jis siūlo, atsitraukti į mažesnes bendruomenes, grįsti savo gyvenimą tarpusavio ryšiais, gamtai artimu buvimu? Kaip ruoštis klimato kaitos pasekmėms ateityje tiems, kam tenka slėptis nuo bombardavimo šiandien? Kaip galvoti apie būsimas katastrofas, jei kai kuriems jos jau nutiko vakar?

Su visa pagarba D. Suzuki ir klimato mokslininkams turiu atkreipti dėmesį į dar vieną grupę balsų, kurie ateities prognozavimo sferoje, ypač patiriant grėsmę, dažniausiai būna nepelnytai nuvertinami. Menininkai savo kūriniais drąsiai kalba apie ateitį ne todėl, kad žino daugiau, o todėl, kad jų niekas neįpareigoja kalbėti atsargiai. Jie nėra saistomi tokių pačių reikalavimų kaip mokslininkai – menininkams nereikia pagrįsti kiekvienos prielaidos, cituoti duomenų šaltinių ar laikytis metodologinių standartų. Meninė praktika veikia kolektyvinės vaizduotės priešakyje. Ši vaizduotė transgresyvi, peržengianti buvusios ir esamos tikrovės ribas.

Menininkai, kaip ir filosofai, dažnai pirmieji kelia klausimus, kurių konservatyvus mokslas vis dar vengia: ne todėl, kad tie klausimai būtų nereikšmingi, bet todėl, kad jie atrodo per daug neapibrėžti, per daug rizikingi arba per daug politizuoti. Tokia laikysena būdinga ir tam, ką kultūros teoretikai vadina prefigūracine vaizduote – praktika, kuri ne tiek prognozuoja, kiek įsivaizduoja galimą tvarką, alternatyvią santvarką, skirtingą buvimo logiką. Tuomet siūlomi scenarijai, kurie išbando mūsų kolektyvinės sąmonės ribas, aiškinamasi, ką dar galime įsivaizduoti. Meno kuriami ateities vaizdiniai distopiški, kritiški, sarkastiški, nejaukūs, tačiau kaip tik tokie vaizdiniai pakursto nežinią raminančią nostalgiją transformuoti į mąstymą.

Menas trikdo nusistovėjusį tikrovės suvokimą, dekonstruoja rigidiškus būdus save raminti siūlydamas ne naują sistemą, o neįprastą žiūros kampą. Todėl šiuolaikinis menas, ypač susijęs su klimato kaitos vaizduote, gali atlikti tai, ko negali pozityvistiniu žinojimu grindžiamas mokslas, – atsitraukti nuo racionalaus pažinimo kaip objektyviausio, universaliausio ir pasiūlyti galimybę ne tik suprasti ekologinę grėsmę, bet ir ją išgyventi, ieškoti buvimo būdų pasitelkiant vaizduotę.

Ne visas mokslas apie gamtą yra griežtai pozityvistinis – Merlinas Sheldrake’as knygoje „Raizgus gyvenimas. Kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį“ (2021) kviečia peržiūrėti pačius vakarietiško mąstymo pamatus, nulėmusius šiandieninę ekologinę krizę. Jis dekonstruoja klasikinės biologijos individualistinę logiką, kilusią iš XIX a. darvinistinės gyvybės teorijos, kuri gyvybę supranta kaip atskirų individų, rūšių ar genų konkurenciją dėl išlikimo. Ši konkurencijos paradigma persmelkė ne tik biologiją, bet ir ekonomiką, teisę, technologijas. Tokiu požiūriu grįstos ne tik kai kurios žinojimo formos, bet ir socialinės normos. Kai pasaulis suvokiamas kaip konkuruojančių subjektų žaidimas, rūpestis, tarpusavio priklausomybė ir bendrakūra vertinama kaip anomalija, o ne taisyklė.

Grybų pasaulis, kaip rodo M. Sheldrake’as, siūlo radikaliai kitokią logiką. Ne konkurenciją, o sąveiką. Ne rūšies dominavimą, o suderinamumą. Grybai ne tik dalijasi ištekliais su augalais – jie kuria terpę, kurioje įmanomos neindividualizuotos, nuolat kintančios gyvybės formos be aiškių ribų, centro ar augimo krypties. Jei šią logiką perimtume kaip episteminį modelį, pasikeistų visa žinojimo struktūra: pasaulis nebebūtų hierarchinė sistema, kurioje individai varžosi dėl viršenybės, jis taptų tvirtu dinamišku audiniu, kur viskas susiję. Tokiai mąstysenai priešinga yra ilgą laiką vyraujanti vakarietiška pažinimo paradigma, grįsta vadinamuoju „medžio principu“ – vertikalia hierarchija, binarinėmis opozicijomis, stabilumu ir aiškiai išsišakojančiomis disciplinomis. Šiai sistemai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje priešpriešino rizomos modelį – horizontalų, be centro, artimą grybienai. Rizoma ne sistemina, o susieja. Ji leidžia žinioms tekėti ne iš viršaus į apačią, o judėti tarp, per, kartu. 

Ši epistemologinė transformacija svarbi ne tik teoriniame lygyje: ji siūlo kitokį ateities vizijų pagrindą, kuriame būtis būtų bendrakūriška ir tarprūšinė. Gluosninė kreivabudė (Pleurotus ostreatus) laboratorijoje sugeba skaidyti vienkartines sauskelnes – per kelis mėnesius medžiagos kiekį galima sumažinti maždaug 34 proc. Šiuolaikinės įmonės, pavyzdžiui, „Hiro Technologies“ (JAV), plastiką skaidančių grybų sporas jau įterpia į sauskelnes, ir šios visiškai suyra dirvoje per metus. Kai kurios grybų rūšys gali suardyti plastiką per kelias savaites ar mėnesius, nors tai priklauso nuo medžiagos rūšies ir aplinkos sąlygų. Grybienos tyrimai rodo, kad žmogaus sukurtos atliekos gali tapti gyvojo pasaulio dalimi, o ne nuodingais objektais, išliksiančiais kone 400 metų. Kai kurie grybai ne tik išgyvena radiacijos sąlygomis, bet gali būti naudojami jos poveikiui mažinti.

Tai ne tik technologinės galimybės – tai konkrečios praktikos, kurios leidžia įsivaizduoti ateitį kitaip, nors iš pateiktų pavyzdžių nėra aišku, ar tai bendrakūra, ar įprastas antropocentrinis kitos rūšies išnaudojimas, grybus modifikuojant ir paverčiant savotiškais ūkio gyvūnais. Hayao Miyazaki animaciniame filme ,,Princesė Mononokė“ dar 1997 m. parodė savo įsivaizdavimą, kaip grybai gali būti pasaulio gelbėtojai, žmonėms to nė nežinant.

Tačiau ne visi vaizduotės keliai veda link optimistinių scenarijų. Apokaliptiniame HBO seriale „Paskutinieji iš mūsų“ (2023), sukurtame pagal to paties pavadinimo kompiuterinį žaidimą, grybų gebėjimai įgyja bauginamą formą. Jame grybai – ne biotechnologija, sąjungininkai ar ekosistemos inžinieriai, o biologinės katastrofos priežastis. Žmonės užsikrečia mutavusia kordicepso genties grybo forma, kuri paverčia juos agresyviais zombiais, o grybų gebėjimas sukurti viską apimantį komunikacinį tinklą suvokiamas kaip gąsdinanti anomalija. Šiame pasakojime grybai atkartoja tą pačią senąją epistemologiją, apie kurią kalbėjau anksčiau: žmonės vaizduojami kaip autonomiški individai, bet kokiomis priemonėmis kovojantys dėl išlikimo, o gamta tampa grėsme, kurią reikia įveikti. Tačiau tai nėra ateities įsivaizdavimas. Tai dabarties žinojimo apie pasaulį projekcija, kai subjektas yra tik žmogus, o visos kitos gyvybės formos tampa fonu, pavojaus zona arba yra objektyvizuojamos.

Kordicepso gebėjimas perimti kito organizmo nervų sistemą mūsų prognozuojančioje vaizduotėje gali įgyti ir alternatyvių reikšmių. O jei grybai – tiek biologine, tiek metaforine prasme – galėtų „užzombinti“ žmones kitaip? Ne per destrukciją, bet pertvarkydami patį subjektyvumą? Galbūt ta grybiena, kuri skverbiasi per dirvožemį siedama skirtingų rūšių augalus, galėtų veikti ir kultūriškai – kurdama naujus žmonių ir kitų gyvybės formų ryšius? Ši idėja nėra vien spekuliacija – ją sufleruoja ir psilocibino turinčių grybų vartotojų patirtys, apie kurias vis dažniau pasakoja ne tik psichodelinė subkultūra, bet ir neuropsichologija, antropologija, psichoterapija.

Tyrimai rodo, kad populiariausių haliucinogeninių grybų, tokių kaip Psilocybe cubensis, vartojimas siejamas su ego ištirpimo fenomenu, giluminio ryšio su aplinka, empatijos gamtai ir kitoms gyvybės formoms išgyvenimais. Kitaip tariant – su patirtimis, kurios iš esmės priešinasi konkurencijos ir individualizmo modeliui. M. Sheldrake’as taip pat tokias patirtis įvardija ne kaip haliucinacijas, o kaip epistemologinius įtrūkius, kuriuose išryškėja kita pasaulio logika – ne centriška, ne hierarchinė. Tad galbūt, kai žmonės vartoja „stebuklingus“ grybus, juos veikia ne tik cheminis junginys, bet ir pati grybo ontologija – tinkliška, besikeičianti, paremta tarprūšiniais santykiais ir darna. Šitaip galime permąstyti „užzombinimo“ metaforą. Gal tai tiesiog nušvitimas? Toks zombis-nušvitėlis gali būti tas, kuris liaujasi būti vienas, ištirpsta rizomiškai augdamas, atsisako individualistinės sąmonės ir logikos, kuri remiasi atskirtimi, autonomija, nuosavybe ir kontrole. Gal grybai mūsų nesunaikins, tik išgydys ir perkurs? Galbūt tai jau vyksta per praktikas, kurios, sąmoningai ar ne, griauna pačią žmogaus kaip atskiro individo fikciją?

Norėčiau pamatyti filmą, kuriame pasaulį gelbėti susitelkę ,,Jonvabaliai“ (anksčiau minėtame seriale militaristinis ir agresyvus būrys, ieškantis vakcinos nuo zombinančių grybų) įsisuka į Baltųjų rūmų darbuotojų gretas ir „stebuklingų“ grybų įmaišo į prezidento Donaldo Trumpo maistą. Dar geriau – ar kas nors negalėtų to iš tiesų padaryti, kol aš plaukioju ežere?

Deja, išlipus ant kranto degina saulė, kvėpuoti darosi vis sunkiau, pasaulio naujienos nedžiugina, tenka pripažinti – D. Trumpas nuo psilocibino nenušvito. Gal niekas jam nedavė, gal davė nepakankamai... Suprantu – tai tik dar vienas individualistinės, antropocentriškai sukalibruotos vaizduotės piruetas. Galiu tik nusivilti savimi, kad apskritai tai įsivaizdavau. Bet ar ne tokia pati yra antropocentriška moksliškoji planetos ribų teorija? Kalbant apie devynių ribų peržengimą svarstomi tik žmonių ir gyvūnų gyvenimui reikšmingi parametrai. Grybai – visai kas kita. Jie egzistuoja 3 ar net 5 tūkstančius kartų ilgiau už žmones, išgyveno planetos kataklizmus, masinius išnykimus, pasitelkę mikorizę net padėjo augalams išeiti į sausumą.

Koks žmonijos vaidmuo grybų reguliuojamoje ekosistemoje? Gal ne tik naujosios sauskelnės, bet ir pati žmonija išsklis į grybieną? Tada mūsų daina skambės iš komposto taip, kaip išpranašavo menininkė Eglė Budvytytė savo videofilme „Dainos iš komposto: mutuojantys kūnai, yrančios žvaigždės“ (2020). Giedosime apie tarpusavio priklausomybę, atsidavimą, nykimą ir lėtą sklidimą į bendrą gyvybės audinį.