Lapkričio 7 d. sukako 100 metų, kai gimė Albert'as Camus (1913–1960)
Albert Camus
„Menas ir maištas. Bretonas teisus. Aš irgi netikiu, kad tarp pasaulio ir žmogaus įvyko lūžis. būna akimirkų, kai jauti darną su laukine gamta. Bet gamta niekada nebūna laukinė. Bet peizažai išnyksta ir užsimiršta. Štai kodėl egzistuoja menininkai. O, pavyzdžiui, siurrealistų tapybos impulsas yra to žmogaus maišto prieš Pasaulio Sukūrimą išraiška. Tačiau jie klydo norėdami išsaugoti arba nukopijuoti tik stebuklingąją gamtos pusę. Tikrasis maištingas menininkas neneigia stebuklų, o sutramdo juos."
„Šiuolaikinis menas. Jie sugrįžta prie daiktų, nes nepažįsta gamtos. Jie iš naujo kuria gamtą, ir nieko kito jiems nelieka, nes jie pamiršę ją. Kai ji bus atkurta, prasidės didžioji epocha."
„Širdgėla: manai, kad tarnauji teisingumui, o iš tikrųjų tik daugini neteisybių skaičių. Bent jau pripažinkime tai ir tuomet patirsime dar didesnę širdgėlą: juk tuomet pripažinsime, kad visuotinio teisingumo nėra. Pasiryžus siaubingam maištui, galiausiai pripažinti, kad esi niekas, – štai kur didžiausia kančia."
„Galų gale aš niekad nebuvau labai aiškus pats sau. Tačiau visuomet instinktyviai sekiau nematoma žvaigžde...
Manyje esama anarchijos, siaubingos netvarkos. Kūryba man kainuoja tūkstančius mirčių, nes reikalauja tvarkos, o aš neigiu tvarką visa savo esybe. Bet be kūrybos aš numirčiau išsibarstęs."
Albert Camus. Užrašų knygelės, II. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: „Regnum fondas", 1997.