Andrej Spiridonov, Goda Raibytė. Antropogeninis klimato atšilimas – didžiausias dabarties iššūkis

 

 

Antropogeninis klimato atšilimas – didžiausias dabarties iššūkis
Venecijos architektūros bienalė. Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ (2021 05 21, Nr. 10) buvo išspausdintas Svenjos Flaßpöhler interviu su Norbertu Bolzu „Daugybė žmonių puikiai gyvena iš kitiems pumpuojamos baimės“. Jame pateikiama žmonijos esminio poveikio dabartiniam klimato šiltėjimui ir jo svarbos žmonijos (ne)išlikimui kritika. N. Bolzas antropogeninės klimato kaitos hipotezę pateikia kaip asmeninio tikėjimo ar netikėjimo ja klausimą. Jis pats rašo: „Nesu linkęs tuo tikėti.“ Jo „netikėjimas“ antropogenine klimato kaita ir galimais katastrofiniais padariniais grįstas bendro pobūdžio svarstymais, jog ir anksčiau, prieš žmonių įsigalėjimą planetoje būta didelių klimato pokyčių. Neva klimatas kaip ir orai yra sudėtingas ir nenuspėjamas reiškinys ir sunku jį prognozuoti. N. Bolzas mini kompleksinių sistemų (chaoso) teoriją, kuri numato mažą stipriai nelinijinės sistemos (tokios kaip atmosfera) nuspėjamumo laipsnį. Todėl daro išvadą, kad kasdien girdimi ekspertų nuogąstavimai apie klimato kaitos pavojus yra perdėti ir be reikalo gąsdinantys. Toliau pateiktame tekste norėtume parodyti, kodėl šie argumentai yra klaidinantys ir netgi pavojingi, kadangi globalios grėsmės akivaizdoje skatina neveiksnumą.

Antropogeninės klimato kaitos hipotezė yra pats tvirčiausias mokslinis pagrindas paaiškinti dabartiniam vėlyvojo holoceno klimato šiltėjimui. Ši hipotezė grįsta CO2 šiltnamio efektą aiškinančia fizikine spindulių absorb­cijos ir termodinamikos teorija, tiesioginiais meteorologiniais stebėjimais, parametrizuotais skaitmeniniais Žemės sistemos modeliais, paleoklimatologiniais temperatūros pokyčių matavimais ir statistinių modelių bei duomenų palyginimu. Dabar CO2 koncentracija, nuolatos matuojama Mauna Loa observatorijoje Havajuose, siekia 419,13 x 10-6. Tai pati didžiausia tiesiogiai išmatuota vidutinė CO2 koncentracija atmosferoje. Negana to, tokia  CO2 koncentracija atmosferoje yra pati didžiausia per pastaruosius 3 mln. metų! O Homo sapiens atsirado palyginus visai neseniai – prieš 300 tūkst. metų. Tokioje anglies dvideginio prisotintoje aplinkoje negyveno nė viena žmonių rūšis: nei neandertaliečiai, nei Homo erectus (statusis žmogus), nei Homo habilis (sumanusis žmogus). Dabartinė atmosferos sudėtis išeina labai toli už kvartero periodo normos ribų. Ji tokia kaip gerokai karštesniame neogeno periode. Tada planeta atrodė visiškai kitaip nei dabar, pvz.: jūros lygis buvo nuo kelių iki keliolikos metrų aukščiau nei dabar; masyvių, visos salos dydžio Grenlandijos ledynų nebuvo. Gali kilti klausimas, kodėl jie egzistuoja dabar, kai atmosferoje anglies dvideginio yra tiek daug ir todėl šyla klimatas? Tiesiog palaukite, tirpsta, ir dideliais tempais. Žemės sistema labai didelė ir globali temperatūra bei kiti veiksniai iš karto nepasikeičia. Mus vis dar gelbsti vandenynai: sugeria dalį mūsų išmesto CO2, taip pat dalį šilumos, sulaikytos atmosferoje dėl padidėjusios CO2 koncentracijos.

Kaip atrodo žmonių išmetamas CO2 kiekis lyginant su kitais šaltiniais? Galbūt gamtinių procesų fone nieko ypatingo nedarome? Ugnikalniai kasmet išmeta 200 mln. tonų anglies dvideginio. O žmonija apie 20 mlrd. tonų – t. y. 100 kartų daugiau. Ateities geologai (jei kažin kaip neteks atminties apie dabartinės civilizacijos egzistavimą), pamatę tokią didelę geocheminę anomaliją visų pirma pamanys, kad išsiveržė kažkokia didžioji magminė provincija. Vykstant ilgalaikiams geologiniams procesams CO2 iš atmosferos pašalinamas apytiksliai tokiais pat tempais kaip ir į ją natūraliai patenka. Todėl perteklinis žmonijos sugeneruotas CO2 be pačios žmonijos pastangų iš atmosferos pasišalins, sureaguos su uolienomis ir bus palaidotas nuosėdose organikos bei karbonatų forma per keliasdešimt tūkstančių metų. Vadinasi, dabar išmetamas CO2 veikiausiai pasmerks šimtus žmonių kartų gyventi karštame, neįprastame ir vargu ar tinkamame ilgai gyventi klimate.

N. Bolzas minėjo, jog klimatas yra kompleksiška sistema, ji, kaip ir orai, sunkiai nuspėjama. Reikia suprasti, kad klimato mokslininkams reikėtų pasidomėti chaoso teorija. Beje, chaoso teoriją, atradusią drugelio efektą, kuris parodo fundamentalų orų nenuspėjamumą, sukūrė patys geomokslininkai, konkrečiau, geofizikas meteorologas Edwardas Lorenzas. Taip orus nuspėti nėra lengva. Tačiau klimatas ir orai nėra tas pat. Klimatas įprastomis sąlygomis kinta gerokai lėčiau. Todėl galime numatyti, kad kitais metais tą patį mėnesį išvedus temperatūrų vidurkį gausime labai panašias reikšmes, jos tarpusavyje skirsis gerokai mažiau nei temperatūra skiriasi keičiantis dienos orams. Tai parodo naivų N. Bolzo įsivaizdavimą, kas yra pats klimatas, jo tyrimai ir tyrėjai.

 

Antropogeninis klimato atšilimas – didžiausias dabarties iššūkis
Globalūs klimato pokyčiai per pastaruosius 11,3 tūkst. metų. Klimatinė anomalija lyginant su 1961–1991 metų temperatūros (°C) vidurkiu (duomenų šaltinis: Marcott, S. A. et al., 2013, „A reconstruction of regional and global temperature for the past 11,300 years“, „Science“). Dešinėje pavaizduotas neįtikėtinai greitas ir didelis atšilimas – tai ir yra antropogeninis klimato šilimas.

 

Dabartinį žymų klimato pokytį sukėlė žmonijos veik­la ir jis yra anomalus. Taip, klimatas keičiasi natūraliai, tačiau mūsų (holoceno) epochoje ilgalaikės būsenos pokyčiai yra labai lėti. Po nuledėjimo klimatas per pastaruosius 10 tūkst. metų dėl Žemės orbitos pokyčių atšalo apytiksliai 0,7 °C. Šis ilgalaikis pokytis dėl nesaikingo iškastinio kuro deginimo apverstas per 200 metų (pav.)! Toliau deginant iškastinį kurą atmosfera kasmet tik karštės. XXI a. klimatas analogų artimoje praeityje neturi. Neseniai mokslininkai, atsižvelgdami į istorinį klimato kintamumo laipsnį, matematiškai patikrino, kokia tikimybė, kad matomo klimato temperatūra šoktels. Tyrimas parodė: jei dabartinis klimato šiltėjimas būtų sukeltas natūralaus klimato kintamumo, ledynmetis turėtų ištikti kas tūkstantį metų. Vadinasi, nuo mūsų eros pradžios turėjo įvykti du pilni ledynmečių ir tarpledynmečių ciklai. To akivaizdžiai nebuvo. Taigi natūralios gigantiškos klimato fluktuacijos hipotezę galima ramiai atmesti.

Prie abejonių antropogenine klimato kaita stipriai prisideda iškastinio kuro industrija. Vienas iš pavyzdžių: naftos ir dujų kompanija „ExxonMobil“. Prieš keletą dešimtmečių ši kompanija į klimato kaitos tyrimus kasmet investuodavo milijonus dolerių norėdama geriau suprasti, kaip keičiasi klimatas ir kokią įtaką procesai darys žmonijai. Tačiau ilgainiui vieši „ExxonMobil“ vadovų pareiškimai ėmė prieštarauti pačios kompanijos atliktų tyrimų išvadoms. Buvo teigiama, kad neužtenka įrodymų, pagrindžiančių antropogeninę klimato krizę. Kai kurie mokslininkai, kaip profesorius emeritas Martinas Hoffertas, neiškentę tokių melų, iš kompanijos išėjo.

Ypač reikšminga buvo rekordiškai karšta 1988-ųjų vasara – manoma, jog būtent tada pradėta kampanija prieš klimato krizę. NASA mokslininkas Jimas Hansenas po tos vasaros įspėjo: akivaizdu, šiltnamio efektą sukeliančios dujos turi dramatišką poveikį Žemės klimatui. Pasaulio politikos lyderiai ėmėsi iniciatyvos. Tuometinė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher klimato kaitą įvardijo kaip naują pavojų planetai. O „ExxonMobil“ suprato: arba reikia plėsti tyrimus ir mokslininkų komandas (o tai smarkiai išaugintų kompanijos sąnaudas), arba pasukti priešingu keliu – priversti pasaulį abejoti antropogenine klimato kaita. Jau 1989 m. „ExxonMobil“ ir daugybė kitų iškastinio kuro bei nuo jo priklausomų kompanijų įkūrė Pasaulinę klimato koaliciją (Global Climate Coalition), kuri vykdė agresyvų klimato kaitos neigimo lobizmą. Manoma, kad didžiosios naftos kompanijos klimato krizės lobizmui išleidžia 201 mln. JAV dolerių. Šiemet JAV prezidentas Joe Bidenas ir Gynybos departamentas pripažino, jog antropogeninė klimato kaita yra didžiausia grėsmė šiai supervalstybei. Tai istorinis momentas.

Taigi klimato pokyčiai yra tiksliai prognozuojami ir jų efektai gana gerai išnagrinėti. Tad turime suprasti, kad visa tai išties globalus išbandymas civilizacijai. Klimato pokytis lems padidėjusią sausrų riziką, priekrantinių ir tankiausiai apgyvendintų teritorijų užtvindymą bei masinę žmonių migraciją. Tai ne aliarmizmas ar politiškai angažuota isterija, o tikėtini ateities scenarijai, jei neklausysime tūkstančių mokslininkų, patariančių, kaip reikėtų keistis, kad šių scenarijų išvengtume.

 

Svenja Flaßpöler. Norbertas Bolzas: „Daugybė žmonių puikiai gyvena iš kitiems pumpuojamos baimės“ ČIA

Draugai