Be-tono

Audiovizualinės poezijos festivalyje TARP (spalio 24–28 d.), šiemet kvietusiame sureguliuoti savo jautrumą, buvo surengta foto/eilių paroda „Be-tono“ – pagal Augustino Našlėno urbanistinį fotomontažą (jo fragmentas publikuotas ant „Literatūros ir meno“ 38 numerio viršelio) lietuvių rašytojai kūrė poetines vaizdų interpretacijas.


 

Aistė Grajauskaitė

Žaibolaidžiuos sutrūkęs jausmas
Nei daug nei šviesu
Prisilietimas per stabilus
Jutimas ne aštrus,
(Į)
Žiūrėti akyse
Veidrodį ---
Šilkai sudaužė veidrodžius
Namus
pamatus senus
bordo spindesį c-moll
seniai staccato.
Įpūsti gyvybės,
pasisavinti esybę...

 


 

Aušra Kaziliūnaitė

sėdžiu ant
rudens daugiabučio
trupinu paukščiams
dangų

bet jie –
gagena
šaiposi
skrenda pro šalį

tik
miestas sulesa debesis

 

Marius Plečkaitis

susprogdinkite juos
nebereikia nachui nei vieno

tebūnie valanda
kai mirtys kuždėsis
tebūnie kuždesys
kai laikrodis šoks pilvo šokį

nužudykime juos
kad ir kas tai bebūtų

 


 

Laima Kreivytė

komunikacijų gyvatė gelia
nuodais užtvindo fabrikus ir dangų
paukščius ir pelenus ir sprangų
smalos liežuvį asfaltuojant kelią

prie jo prilimpa kreivos melo kojos
iš kaminų ir vamzdžių suraizgytos
tik properša viršuj viltingai švyti
koks pragaro belangės vartų kodas?

 

 


 

Mindaugas Nastaravičius

nagas

vladikas labai retai
nusikirpdavo nagus vladikas
sakydavo kad nesvarbūs jam tokie
dalykai vieną rytą saška nusprendė nuo šiol
vladiką mes vadinsime nagu dabar mūsų draugas
turės rimtą pravardę
 
kai nagas užaugo
pirmyn ir atgal vežiodavo
turistus į kroatiją italiją niekas
nebevadino jo nagu nes jis buvo rimtas
žmogus susitvarkęs įmonė davė jam marškinius
 
tą naktį vladikas vežė
pilną autobusą trenkėsi į medį
vladikas turbūt užmigo ir žmonės trenkėsi
į vienas kitą į priekinį stiklą į šoninius viskas tada
sudužo vladikas grįžo atgal atidavė marškinius žiūri
dabar jis į kelią bando kabintis iš naujo
saškos taip pat nebėra

 


 

Žygimantas Kudirka

marso sūnūs vilkės įvaikiai
upės nešti, genio maitinti
čiulpia vamzdynus ne spenį,
ir vilkė ne bronzinė –
geležinė, su kiaušais.

 

 

 


Julius Keleras

metalo paukštės

tūkstančius metų neskaičiuotas vėjo greitis
per valandas, neįrašytas į sniego gniūžtes,
vyzdžius išplėstus, į tinklainių dėmes,
baltas paklodes, sutinkančias traukinius,
sutinkančias sielius su palaikais, plaukiančius
priešais srovę, priešais visas įmanomas vėjo tėkmes,
sutinkančias vaiduoklių kūnus, įvyniotus
į sniego marmurus, panardintus į auksinius prakaito
indus, kur šimtagalvės metalo paukštės niekaip
negali nustoti perėti niekieno neatpažintų šešėlių

 


Dainius Gintalas

vilkė

veltui tie vargšai dvyniai gviešias mano spenių
esu akmuo, vienatvės statula, įsitempusi baimė
žinanti: viskas tuoj sprogs
nes pasaulis tapo per ankštas
nes pasaulis – tarsi kaimenė
rujojančių gelžbetoninių dramblių
nuo kurių siaubingo šėlo
net tingūs apsirūkę gamyklų griozdai
stiebias į dangų
deja, juodi debesų šliužai
tuoj pat juos paženklins neapykantos šliūže
o begalinis pitonas
įsigavęs pro visus vamzdelius ir plyšius
šaltakraujiškai atliks savo darbą;
jis – nesulaikomas galingas rimbas
aš – tik suakmenėjusi mėsa, kuri užuodžia:
jo viduriuos – detonatorius

 


Sara Poisson

Be tono X

Kūnai, kadais nusimetę kailius – pasikartojimų
gėdos jėga altoriui, įrengtam stotyje ir skaitančiojo
vaizduotėje. Skambant kurtinančiam garsui,
su visa kūnų lygybės muzika, mikčiojimu, tapusiu
vieno skiemens spąstais skaitančiajam –
vienišam, bekraujui lyg nuo visko atkirsta širdis,
kuri vis mažiau širdis.

 


 Vaiva Grainytė

žaibas – geras darbuotojas ir šaulys.
varnos, gulbės, gervės ir sakalai –
kasdienis jo grobis.

viliojantis pastatas, saldus nukryžiuotasis –
žaibas neatėjo į darbą.

restorano meniu be paukštienos

 

 


Gabrielė Labanauskaitė

aš mintu. tavo krauju.
aš dar. negimęs.
iš dūmų. ir kaminų.
vilko balsas. užkimęs.

aš. mintu. tavo. krauju.
krešuliais. miestas. užanka.
nežiūrėk. tolumoj. nieko. nėra.
tik. staugsmas. krenta.

 


Donatas Paulauskas

niekaip neapleidžia mintis
kad šis miestas
tik pavėsy prisnūdusio
elgetaujančio vilkšunio
sapnas

turbūt todėl
prieš kalbėdamas
turiu įveikti
tą sunkiai suvaldomą
troškimą kaukti

iš nevilties