Kas belieka menui, kai pasaulis skęsta liepsnose? Prisiminti senas geras vertybes? O gal nerti į politiką?
Vėlų 2015-ųjų rudenį, kai vadinamoji pabėgėlių krizė artėjo prie apogėjaus, prognozių būta drąsių. Viešojoje erdvėje atsiradus daugybei išvarytų, savo šaknų netekusių, vargą patyrusių žmonių, menas turėtų pasikeisti ir dar kartą iškelti klausimą apie estetinio vertinimo principus, o gal per trumpą ar ilgesnį laiką juos iš esmės pakeisti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog ši revoliucija įvyko: karai Sirijoje ir Afganistane, teroras, kuris Vokietijoje šaknijasi ne tik nuo Berlyno įvykių, globali politikos pakraipa į dešinę, varžytuvės dėl Europos – visa tai pakeitė meną. Ir beveik taip pat greitai, kaip šimtatūkstantinės pabėgėlių minios susibūrė Europos miestų aikštėse ar vokiečių sporto salėse. Tik ar meno pasikeitimai užtektinai radikalūs, kad šis ir toliau atliktų savo funkciją?
Dar niekada menas nesugebėjo prisivyti gyvenimo. Ko verta, tiesmukai klausiant, tobulai išdainuota nata, lyginant su slaugos reforma? Menas užtrunka, menui reikia laiko ir jėgų skverbtis gilyn. Praeina ištisi dešimtmečiai, kol estetiškai įprasminamos didžiosios katastrofos (omeny turimi abu pasauliniai karai) arba istoriniai lūžiai (Francisas Fukuyama „Istorijos pabaiga“, 1989). Praeina dešimtmečiai, per kuriuos girgždėdami persiskirsto svorio centrai ir mažai kas arba išvis niekas tarpusavyje nebedera. Į tokią erą mus nubloškė 2001 m. rugsėjo 11-oji. Nuo to laiko ryškėja būtent tradicinių menų bejėgiškumas susiduriant su pasaulio problemomis ir vis didėja spaudimas, priverčiantis keistis politinę realybę. Ši prieštara yra skausminga, ji sukelia praradimų baimę ir begalę sentimentų.
Tokios tendencijos pasekmės skaudžios: šiandien beveik viskas sukasi apie politiką ir beveik nieko nebepaliekama estetikai. Šitai taikytina ir kultūros apžvalgoms laikraščiuose bei debatams televizijoje, net meno kūriniams. Vokietijoje rimtai vertinamos filosofo Walterio Benjamino mintys „apie politikos estetizavimą“ (fašizmo ideologijoje) ir „apie estetikos politizavimą“ (komunizme). Kartu jos provokuoja pasvarstyti, ar meno vieta visuomenėje neturėtų būti permąstoma iš pagrindų, kaip tai buvo padaryta 1930 ir 1960 metais.
Tačiau anuomet pasaulio tvarka buvo grįsta aiškiomis nuostatomis, kas priešas, kas draugas, ir galiojančiais estetiniais idealais, o šiandien mes susiduriame su visiško išskydimo apraiškomis. Dar niekada nebuvo tiek daug prėskų ir supanašėjusių menininkų darbų kaip šiandien. Ir tiek mažai žmonių, gebančių atskirti gerą meną nuo prasto, stipresnius menininkus nuo silpnesnių. Šiandienos burtažodžiai – įvairovė ir autentiškumas, o dar geriau, mat skamba dar pakančiau, – diversity.
Tą mintį pagrindžia Boualemo Sansalo ar Michelio Houellebecqo romanai (įskaitant jų antiislamistines pranašystes), kaip ir glotnūs filmai apie pabėgėlius. Svarbiausia, kad menas būtų paklusnus realybės tarnas. Pats romanas ar filmas niekam nebeįdomus. Meno tarpininkavimo idėja tapo atgyvena. Galbūt gali paguosti, jog skirtingų žanrų atstovai nevienodai uoliai pasirengę tapti tikrovės tarnais. Čia neabejotinai pirmauja vaizduojamieji menai. Jie nebeanalizuoja pasaulio rūpesčių, o skaičiuoja pinigus ir pereina į kitą orbitą, kai meniškumą išstumia antimeniškumas. Nuo žaidimo rinkoje pereinama prie sandorių. Teatrai (bent jau valstybės remiami) taip toli dar nenuėjo. Jie, pasinėrę į podramaturgines paieškas, savo performansais atkakliai skalambija apie savigriovą.
„Susidaro įspūdis, – rašo dramaturgas Berndas Stegemannas laikraštyje „Süddeutsche Zeitung“, – kad daugybė teatro reformatorių kritikuoja ne savąją dabartį, o patį teatrą.“ Išvaduota nuo reprezentavimo misijos scena turėtų tapti „erdve visam pasauliui“. Muzikos industrijoje tai sunkiai įsivaizduojama – esmė, šiaip ar taip, čia yra dirbtinumas, ir, nori to ar ne, muzika visada atlieka reprezentacinę funkciją. Tad „buldozerinės“ operos ir publikos balsavimai priverčia ir ją uoliai risnoti paskui laiko dvasią.
Estetika rimtai užsikrėtė politiškumo virusu. Didžiausią pavojų kelia netgi ne tai, kad menas tradiciškai gali tapti gyvenimo veidrodžiu ir mes knygose, scenoje, muziejuje ar kine matysime globalizacijos aukas, terorą, pabėgėlių ir banko krizes. Kai kuriais atvejais tai netgi gali pavykti. Kur kas pavojingiau tai, jog politinės etiketės panaikina visus klausimus apie meno kūrinio reikšmę ir jo vietą tradicijoje. Be to, siekdami „adaptuoti“ realybę menininkai dažnai naudoja vis banalesnes priemones, tad jų kūrybos repertuaras estetiškai sumenksta. Anksčiau ar vėliau žiūrovas taip pat praranda įgūdžius ir nebesugeba suvokti sudėtingesnių meno kūrinių.
Kokias konkrečias pasekmes turi naujos politinės išcentrinės jėgos? Apie tai, jog nusitrina žanrų ribos, griūva reikšmių sistemos ir nebėra jokių patikimų estetinių mastelių, mes žinojome dar prieš Angelos Merkel mantrą: „Mes tai įveiksime.“ Tam nereikėjo nei pabėgėlių krizės, nei savižudžio atakos Berlyne. Pasaulis jau seniai buvo neperregimas ir ganėtinai mėšlinas, o kopijos – galbūt vienintelis mums likęs patikimas būdas jį įprasminti. Galbūt tikrai mintis, kad meno ir politikos santykis turi būti kritiškas, yra beviltiškai pasenusi ir mes vaikomės chimerą.
Kadaise pasaulio kančios provokavo meną pasipriešinimui ir utopijai – iš to politiškumas taip pat pasisemdavo energijos. Tad norisi klausti: kam tuomet apskritai reikalinga literatūra, teatras, muzika? Akivaizdu: tikrai ne tam, kad, pasitelkę meną, poeziją, kalbą, skirtingus išraiškos būdus, šį tą sužinotume apie pasaulį ir save pačius. Ne, menas reikalingas tam, kad šiais instrumentais būtų aprūpinta politika. Ir politika susidomėtų tie, kurie niekada nesidomėjo menu. Pavyzdžiui, galbūt atrodo dekadentiška džiaugtis n-tąja Wagnerio „Parsifalio“ inscenizacija, bet kas gali būti įdomiau nei lyginti skirtingus režisūros principus, patikrinti jų įgyvendintų idėjų tvarumą. Tačiau kai minėtos operos veiksmo vieta perkeliama į Iraką (pabėgėlių stovykloje ir pirtyje su haremo gražuolėmis), kaip nutiko praėjusią vasarą Bairoito festivalyje, tai tampa apgailėtina. Tuomet pažadinamos primityvios asociacijos, kurioms nereikia sudėtingos Wagnerio partitūros. Ir Wagneriui jų nereikia – bent jau ne tokios pseudorealistinės apšiurusios estetikos.
Pasaulis nori meno ir kartu jo nenori. Jei menininkas neįšoka į krizių karuselę, jis vertinamas kaip beviltiškai senamadiškas ir tampa priešu. Demonstratyvi ištikimybė originalui, kurią latvių režisierius Alvis Hermanis taip pabrėžia savo naujausiuose pastatymuose, tampa akivaizdžiu pasipriešinimu bet kokiam politiniam estetiniam korektiškumui. Polinkio į konservatyvumą Hermanio kūrybinėje veikloje būta ir anksčiau. Tačiau po šlykščių puolimų 2015 m. pavasarį jam išreiškus nuomonę apie pabėgėlius („Esama sąsajų tarp terorizmo ir imigracijos politikos“) režisierius galutinai apsisprendė ir dabar demonstruoja, jog muzikos teatras yra atsparus bet kokioms aktualijoms. Štai gruodžio pradžioje Milano „La Scaloje“ vyko jo režisuotos Puccini’o operos „Madam Baterflai“ premjera. Operoje karaliauja japonų folkloras, dvelkia 1900 m. nostalgijos dvasia, įskaitant No teatrą ir vyšnių žiedlapius... Tačiau tai jokiu būdu nėra išeitis. Hermanio užsispyrimas parankus tiems, kas aukštąją kultūrą vertina kaip elitinę, gurmanišką ir nereikalingą.
Latvis kalbintas statyti „Lohengriną“ Bairoito festivaliui, tačiau atsisakė. Sakykime, Bairoitas nėra paranki vieta siekiant išsaugoti savo apolitiškumą (Bairoitą ir jame vykstančius festivalius buvo pamėgęs nacių elitas, – vert. past.). Tebūnie, kad pačiam Hermaniui tapo aišku: Lohengrinas 2018 m. nebegali būti anas gulbės tempiamas riteris su sparneliais padabintu šalmu ir sidabriniais šarvais. Tuomet kas toliau? Galbūt tai paaiškės gegužės pradžioje Miuncheno rezidencijos teatre. „Paslapčia – Lohengrinas“ – taip pavadintą projektą scenoje įgyvendins Hermanis. Režisierius šiuo projektu nori pastatyti paminklą „romantiškajam patosui, į kurį šiandien žvelgiama įtariai“. Estetine prasme tuo niekas nepasakoma. Bet ir šiuo atveju durys greičiausiai bus atvertos praeičiai, o ne ateičiai.
Tad kas darosi menui po pabėgėlių krizės? Apibendrinkime. Vieni plūkiasi iš paskutiniųjų savo supanašėjusiais performansais ieškodami prieigų prie tikrovės. Kiti griebiasi pigaus žurnalistinio aktualizavimo, treti dudena apie Gėrį, Tiesą ir Grožį. Nejaugi mes kažkada nebuvom nuėję gerokai toliau? Argi nebūta laikų nuo Friedricho Schillerio iki Berndo Aloiso Zimmermanno, nuo Samuelio Becketto iki Christopho Schlingensiefo, kai politiškumas mene buvo išreiškiamas originalia forma? Zimmermanno sukurtas laiko kaip rutulio įvaizdis (naujosios muzikos kompozitorius taip aiškino savo kūrybos simultaniškumo principą: praeitis, dabartis ir ateitis susilieja į viena, – vert. past.) ir Becketto absurdo teatras sukūrė savitus universumus su savitais dėsniais, pajėgusiais palaužti tikrovės diktatą.
Galbūt pusantrų metų yra per trumpas laiko tarpas, kad pasikeistų menininkų mąstymo ir kūrybos būdai, kad būtų įvykdytos struktūrinės ar net institucijų reformos. Galingas architektoniškas gestas – Elbės filharmonija Hamburge mums vėl sukelia dviprasmius jausmus: pastato išorė futuristinė, bet veiklos programa primena XIX a. koncertų sales. Tai tikrai nereiškia, kad Beethoveno, Brahmso ar Brucknerio simfonijos ateityje nebebus aktualios, kas galėtų drįsti tai prognozuoti? Tačiau tai reiškia, kad viešojoje erdvėje apeliuojama į tęstinumą, kuris žmonėms nebėra toks svarbus kaip anksčiau. Taip yra ir dėl smarkiai pasikeitusio politinio gyvenimo.
Ką daryti? Laikytis senųj ų vertybių ir ritualų, kol dar įmanoma? Pasinaudoti galimybe ir atsikratyti susikaupusio balasto? O gal tiesiog reikėtų būti dėkingiems, kad vis dar egzistuoja toks nevaržomas, savaime betikslis, antikapitalistinis, paslaptingas, nerealus, įvairiapusis, dažnai egoistiškas dalykas kaip menas? Dar ir todėl jis mums turėtų rūpėti, kad būdamas kokybiškas vien dėl savo įžūlios egzistencijos tampa politiškas.
Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Zeit“, 2017-01-05, Nr. 2