Spalio 15–21 dienomis visoje Lietuvoje vyksta vienas svarbiausių dainuojamosios poezijos renginių – tarptautinis festivalis „Tai – aš“. Apie dainuojamosios poezijos konservatyvumą ir populiarumą VALIUS VENCKŪNAS klausinėja aktorių, bardą MINDAUGĄ ANCEVIČIŲ ir muzikantą, dainų autorių DOMANTĄ RAZAUSKĄ.

 

---

 

Dainuojamosios poezijos atlikėjai kartais skirstomi į inovatyviuosius ir konservatyviuosius. Kai kurie atlikėjai patys save priskiria tradicinei ar netradicinei srovei. Kuriems jūs save priskirtumėte?
M. Ancevičius. Tie jaunieji bardai, linksmybės kultas, manau, yra labai neblogas dalykas. Save priskirčiau senesnei, konservatyvesnei kartai, nes man norisi muzikoje ieškoti prasmės, o ne vien linksmintis ir šėlti. Taigi aš turbūt prie senesniųjų – ne amžiumi, ne patirtimi, bet idėjiškai – man svarbiau tai, kas yra po muzika, kas pasakoma tekstu. Vaikystėje kurdavau kuo sudėtingesnes melodijas, bet paskui paaiškėjo, kad jei sugalvoji sudėtingą melodiją – niekas jos neatsimena ir teksto neišgirsta. Man svarbu rasti balansą tarp gražios melodijos ir teksto, kad klausytojas jį išgirstų, įsimintų ir norėtų niūniuoti išėjęs iš koncerto.
D. Razauskas. Man labai sunku kalbėti apie kitus, kurie save kažkam priskiria. Kiek pamenu, visada stengiausi savęs niekam nepriskirti. Taip pat nežinau, kas yra tradicinė ar netradicinė dainuojamoji poezija, pirmą kartą apie tai girdžiu. Viskas, ką aš stengiuosi daryti –­ kaip galima geriau atiduoti tas dainas, kurias man diktuoja. Niekada nesu net susimąstęs, ar tos dainos yra dainuojamoji poezija, tradicinė ar ne. Nemanau, kad tai mano reikalas. Jei kliaučiausi savo muzikiniu išprusimu, sakyčiau, kad tai, ką darau, yra toli nuo to, kas slepiasi po „dainuojamosios poezijos“ terminu. Tačiau kiekvienas ją supranta sa­vaip –­ vienam tai yra tiesiog dainuojamoji poe­zija, kitam – rokenrolas. Ir abu yra teisūs.

Lietuvoje dainuojamoji poezija labai populiari. Kaip manote, ar ji netampa konservatyvi ir uždara?
M. A. Na, ne. Atėjo laikai, kai tų dainuojamosios poezijos festivalių, ypač vasarą, labai daug – besk pirštu į bet kurią Lietuvos vietą, ir ten kas nors vyksta. Dainuojamoji poezija išvis nėra žanras, tai – muzikos rūšis, kur svarbi ne tik pati muzika, bet ir tai, apie ką dainuojama. Žmonės pasiilgo prasmės, dėl to ši muzika vis populiarėja. Net jei tai humoristinės jaunimo grupės – ten irgi svarbi ne tik muzika, bet ir kažkas po ja. Tikiuosi, populiariosios muzikos prodiuseriai nesupyks: neužtenka žmonėms pumpurų ir pumpurėlių, reikia, kad kažkas rezonuotų jų sąmonėse, protuose, širdyse. Manau, kad prasideda renesansas – kuo toliau, tuo labiau muzika, kurioje dainuojama apie nieką, eina į antrą planą, daugėja prasmingos muzikos festivalių.
D. R. Lietuvą apskritai reikėtų pervadinti į Festivaliją. Kažin ar rastumėte bent vieną savaitgalį, kad kur nors nevyktų koks nors festivalis. Man asmeniškai festivalis yra įdomus pirmus kelerius savo gyvavimo metus, kai viskas dar šviežia, gyva, gaivališka, kai akys ir ausys godžios. Konkrečiai apie dainuojamosios poezijos festivalius, deja, negaliu nieko pasakyti. Ne dėl to, kad nenorėčiau ko nors pagirti ar įžeisti. Tiesiog nėra ko pasakyti. Nebūnu juose kaip žiūrovas ir nemanau, kad galėčiau.

Kodėl į tai žiūrite taip pesimistiškai?
D. R. Aš pastebiu, kad mano mylimiems ir gerbiamiems žmonėms „dainuojamosios poezijos“ terminas, dar prieš 5–8 metus asocijavęsis su kažkuo gaivališku ir intelektualiu, dabar ima kelti abejonių. Tai tik dėl to, kad niekas nesikeičia. O jei kas keičiasi, tai vadinama jau ne dainuojamąja poezija. Jei pasiimi elektrinę gitarą, būgnus, pradedi groti elektroniką, džiazą, kažkodėl esi išstumiamas iš tų festivalių, nebevadinamas dainuojamosios poezijos atlikėju, nors tekstai dėl to neprastėja, poezija lieka ta pati. Arba tiesiog nepatinki kažkam iš tų kelių organizatorių... Ir priešingai: gali dainuoti banaliausias nesąmones, vestuvines balabaikas ir tave kvies į dainuojamosios poezijos festivalius. Lietuviška, pernelyg lietuviška... Tad ir tikiuosi, kad banga nuslūgs, viskas atsisijos ir stos į savo vietas. Protingi žmonės visada žino ir jaučia, kas tikra, o kas – ne. Ir žanrais, stiliais čia neapsibrėši.

Kalbėjote apie dainuojamosios poezijos renesansą. Kaip manote, ar jis kada nors praeis?
M. A. Nežinau, juk tai dar tik įsibėgėja. Gal ir praeis. Bet dainuojamoji poezija yra graži tuo, kad nėra tiesiog muzikos žanras –­ ji skamba ir roko stiliumi, ir džiazo, folko, netgi f anko melodijomis. Tai tiesiog terminas, kuris apibrėžia grupes ir atlikėjus, kuriems svarbus tekstas.