Viktorija Vitkauskaitė, vyriausioji žurnalo „IQ Life“ redaktorė, jau beveik penkerius metus prižiūri leidinio kultūros skiltį, o žurnalistikos srityje dirba daugiau nei 15 metų. Taip pat dėsto, dalijasi kūrybinio rašymo žiniomis ir įgūdžiais. Taigi kūrybingumas jai – ir saviraiškos būdas, ir instrumentas, leidžiantis veikti kultūros lauką.

Ilgai dirbate skirtingose žiniasklaidos priemonėse. Kaip ivertinate šiandienos Lietuvos žinia­sklaidą?

Turbūt tiksliausiai (o kartu abstrakčiausiai) būtų galima atsakyti, kad žiniasklaida yra visokia. Kaip ir skaitytojai. Kaip ir visuomenė. Be abejo, yra universalių tendencijų ir netgi grėsmių, kurios aktualios ne tik Lietuvos žiniasklaidai. Neseniai skaičiau Europos žurnalistų federacijos pastabas, kad fake news (klaidingos, pramanytos naujienos) ir netgi propaganda žiniasklaidai kelia mažesnę grėsmę nei turinio rinkodara ir besitrinančios ribos tarp žurnalistikos ir reklamos. Kita vertus, mes, auditorija (aš taip pat esu jos dalis), dažnai šiek tiek spekuliuojame bejėgyste ir tvirtinimu, kad „nėra ko skaityti“ ar „nieko nerodo“. Bet iš tiesų visada gali rinktis: žiūrėti kultūrinę laidą ar reportažą apie girtuokliaujančių žmonių muštynes, skaityti tekstą apie naujus atlikėjos batus arba žiūrėti naują Eimunto Nekrošiaus spektaklį.

Kultūros skilties redaktorės pareigos suponuoja nuolatinį buvimą kultūros vyksme. Kaip apibūdintumėte šiandienos kultūrą?

„IQ“ dirbu jau septynerius metus, didžiąją dalį šio laiko rašiau ir žurnalui „IQ Life“ (buvusiam „Intelligent life“). Nė vienas šių leidinių nėra tik kultūrinis. „IQ“ rašo politikos, ekonomikos, sporto temomis, publikuoja verstinius „The Economist“ tekstus. „IQ Life“ paantraštė – „Turiningo laisvalaikio žurnalas“. Rašome ne tik apie kultūrą, bet ir keliones, interjero dizainą, gastronomiją etc., publikuojame geriausius tekstus iš Didžiojoje Britanijoje leidžiamo žurnalo „1843“ (buvęs „Intelligent Life“). Dabar pagalvojau, kad būtent tai atspindi ir mano pačios požiūrį į kultūrą. Man praktikuoti (šį žodį skolinuosi iš filosofo Nerijaus Mileriaus) kultūrą taip pat natūralu, kaip valytis dantis ar mokėti mokesčius – tai tiesiog natūrali, rutininė gyvenimo dalis. Būtina bent šiek tiek domėtis politika, jei nori balsuoti rinkimuose ir žinoti, kas ir kodėl priima tau aktualius įstatymus. Bent šiek tiek – ekonomika, nes su ja susieta daugybė viešojo ir privataus gyvenimo sferų. Taip pat bent šiek tiek – ir kultūra, nes, banaliai sakant, ji padeda užpildyti gyvenimo turinį.

Manau, kultūrai iki šiol daugybėje kontekstų tenka podukros vaidmuo: nuo finansavimo iki jai skiriamo laiko. Bet juk tai ne mažiau svarbi šiuolaikinio žmogaus dalis negu kitos. „IQ“ ir „IQ Life“ rašo tokie autoriai kaip Marius Burokas, Liutauras Degėsys, Rytis Zemkauskas, Ernestas Parulskis, kritikai And­rius Jevsejevas, Aistė Paulina Virbickaitė. Nematau priežasčių, kodėl jų tekstai negalėtų būti aktualūs ir tiems, kurie žurnalą įsigyja pirmiausia dėl ekonomikos rubrikos ar kelionių reportažo.

Kas esmingiausiai leistų nusakyti (post)postmodernizmo kultūrą, kurioje persidengia kūryba ir kasdienybė?

Kritinius vertinimus palieku kritikams. Iš savo varpinės pastebiu šiokią tokią perprodukciją. Vienas vokiečių kilmės kolekcininkas, su kuriuo rengiau interviu, prisiminė: jam pradėjus kolekcionuoti meną, Berlyne veikė gal keliolika galerijų, o dabar jų šimtai. Ne vienas menininkas per interviu man yra prisipažinęs apie juntamą spaudimą kurti daugiau, greičiau, dar daugiau, dar greičiau. Nerimą kelianti įtampa, deja, ryškus mūsų dienų bruožas. Galbūt mąstau senamadiškai, bet man atrodo, kad skubant visada šiek tiek aptrupa kokybė.

O koks jums dabar atrodo lietuviškosios kultūros laukas? Ko pasigendate, ko per daug?

Nesijaučiu esanti kompetentinga vertinti viso kultūros lauko, be to, jis labai įvairus ir kintantis. Tarp pastebimų trūkumų įvardyčiau nuotolį tarp sostinės ir periferijos. Nesutinku su teigiančiais, kad periferijoje nėra kam eiti į renginius, pinigų už juos mokėti. Niekada nepamiršiu, kaip prieš porą metų gimtojosios Marijampolės kultūros centro kasoje prieš mane stovėjusi senutė pirko šešis ar aštuonis bilietus į Džordanos Butkutės koncertą. Iš aptriušusio rankinuko ji išsitraukė du šimtus eurų, visus juos sumokėjo, atsiėmė bilietus ir patenkinta išėjo. Šis pavyzdys beveik komiškas, bet pastebėjau, kad toje pačioje Marijampolėje į pramoginio žanro spektaklius, koncertus, humoro šou bilietų nelieka gerokai iki renginio. Džiugu, kad nelieka ir, pavyzdžiui, į Oskaro Koršunovo spektaklį. Problema ta, kad meninių ir pramoginių renginių santykis, sakyčiau, gal 1:20.

Apskritai daug ką linkstame teisinti pinigų stoka. Bet tokiu atveju, pavyzdžiui, muziejai ir galerijos galėtų būti sausakimši – juk bilietai į juos nekainuoja arba kainuoja tiek, kiek puodelis kavos. Deja, realybė kitokia. Vadinasi, problema ne (vien) pinigai, bet ir meno edukacija, kultūrinių įstaigų komunikacija etc.

Kaip apibūdintumėte kultūrinę spaudą: kokia ji yra, kokia turėtų būti? Kiek joje pataikavimo, nuolaidžiavimo visuomenei?

Teoriniame lygmenyje kultūrinei spaudai galime kelti aukščiausius reikalavimus. Kita vertus, visi praktiškai susidūrusieji su šia žiniasklaidos dalimi žino, kokiomis sąlygomis (ar, tiksliau, kokiomis įtampomis) jai tenka išgyventi. Be abejo, kalbu apie menką finansavimą. Nepasakyčiau, kad kultūrinėje spaudoje pastebiu ryškesnių pataikavimo visuomenei ženklų. Gal net priešingai: kartais atrodo, kad bet koks dialogo su visuomene mezgimas ar noras pritraukti naujos auditorijos vertinamas kaip noras „pataikauti masėms“ (šiuo atveju kalbu apskritai apie kultūrinį lauką, ne vien apie žiniasklaidą). Bet nemanau, kad jei, pavyzdžiui, į dailininko parodą susirinko daug žmonių, tai paroda išsyk tampa prasta, nes pritraukė mases (nors esu skaičiusi ir tokių vertinimų). Arba kad meno mugė „ArtVilnius“ yra didis blogis, nes žmonės masiškai traukia žiūrėti (ir pirkti!) meno. Bet, matyt, esama nesutaikomų nuomonių. Būtų gerai, kad jos egzistuotų taikiai. Kartais pastebiu, jog bet kokios diskusijos apie kultūrinės žiniasklaidos kokybę, vos prasidėjusios, tuoj pat pereina prie piktų ad hominem argumentų, asmeninių sąskaitų suvedinėjimų. O už to, drįsčiau spėti, slypi ne vien pažiūrų, ideologijų ar mokyklų skirtumai, bet ir elementarios nuoskaudos dėl to paties kuklaus ir vis kuklėjančio valstybinio finansavimo.

Pasidalykite žurnalistine, redakcine patirtimi, kas svarbiausia vertinant publikacijas?

Esminis svertas labai aiškus – profesionalumas. Tai apima daugybę dalykų: svarbus rašančiojo akiratis, kontekstų išmanymas, nuolatinis kultūrinio gyvenimo stebėjimas, gebėjimas atskirti viešųjų ryšių kuriamus įvaizdžius nuo objektyvių faktų, noras įsigilinti, elementarus kalbos kultūros taisyklių išmanymas ir t. t. Galbūt esu naivi, bet manau, kad jei įdomu ir aktualu man – tai bus įdomu bei aktualu ir skaitytojui.

O koks šiandien yra skaitytojas – ne didžiųjų portalų naršytojas, bet žmogus, pasirenkantis būtent kultūrinę spaudą? Ko jis pageidauja? Ką ir kaip skaito, geba perskaityti, išskaityti?

Skaitytojo lūkesčiai – nuolatinis galvosūkis. Jei dirbi sąžiningai, profesionaliai, entuziastingai ir kūrybiškai, jį spręsti lengviau. Skaitytojas kiekvieną minutę bombarduojamas milžiniškais informacijos kiekiais. Pridėkime mūsų pomėgį „multitaskinti“, vis greitesnį gyvenimo tempą ir gausime atsakymą apie šiandienius skaitymo įpročius. Kokybiškiems, analitiniams, didesnės apimties tekstams reikia vidinės ramybės ir būtinybės šiek tiek sulėtinti tempą, o tai jau tapo prabanga. Sociologai, psichologai, medijų analitikai ne pirmus metus kalba apie tai, kad dėmesį išlaikyti sugebame vis trumpiau, kad vis labiau tampame vaizdų visuomene. Aš, pavyzdžiui, pasaulį suvokiu per tekstą. Kai patiriu stiprių įspūdžių kultūriniame gyvenime ar kelionėje, mintyse ne fotografuoju, bet rašau tekstus. Frazes, posakius, eilutes, netgi teksto išdėstymą įsimenu geriau nei vaizdus, nuotraukas. Bet negaliu neigti, kad forma šiandien labai svarbi ir kartais nusveria turinį. Kita vertus, nemanau, kad būtina rinktis arba formą, arba turinį. Tai galima suderinti, ypač jei ir formą, ir turinį kuria profesionalai.

Jūsų įsišaknijimas kultūroje ją kuriant, vertinant ir aprašant, skatina klausti apie pačios patirtis, pasirinkimus. Taigi įvardykite menininką ar kūrinį, be kurio jums trūktų kažko labai svarbaus?

Nesiryšiu minėti pavardžių – jos kinta, nes pati keičiuosi. Be to, kartais įsivardijęs „savus“ ir „nesavus“ menininkus, atsiriboji nuo naujų patirčių. Pernelyg dažnai linkstame nuteisti (taikau ir sau): šito nesuprantu, tai man svetima, todėl jo žiūrėti ar klausyti neisiu. O galbūt verta mąstyti atvirkščiai: nesuprantu, nesuvokiu, negaliu priimti, todėl pabandysiu dar kartą pamatyti, išklausyti, perskaityti. Ir galbūt mano santykis pasikeis.

Paveikęs, likęs atmintyje, tebeapmąstomas filmas, knyga, dailės kūrinys.

Iš pastarojo meto patirčių išskirčiau Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Cinkas (Zn)“, taip pat ruošiantis interviu su Sauliumi Šalteniu perskaitytą jo romaną „Kalės vaikai“ ir tas penkiolika minučių iš Akramo Khano šiuolaikinio baleto spektaklio „Gisele“ repeticijos, kurias mačiau Anglijos nacionaliniame balete. Nors trumpai trukęs, bet įspūdis buvo toks stiprus, kad grįžusi iš Londono tuoj pat susiradau youtube esančias spektaklio ištraukas ir labai tikiuosi greitai jį pamatyti gyvai.

Pasidalykite didžiausiu kultūriniu sukrėtimu: kas, kada, kaip?

Ilgokai galvojusi prisiminiau iš tiesų sukrėtusį įvykį. Galbūt netikslu jį vadinti vien kultūriniu, bet...

Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad didžiulis sukrėtimas buvo „pajudinta“ (atgaivinta, prikelta, priminta) Lietuvoje gyvenusių žydų ir Holokausto tema. Nemažai tuo domėjausi, skaičiau, pati rengiau interviu. Visų pirma buvo neįtikėtina, kad tiek metų šios temos buvo tabu. Augau Marijampolėje, buvau smalsi, puikiai mokiausi, bet tik prieš kelerius metus sužinojau, kad čia, Šešupės slėnyje, visai netoli miesto centro, nužudyta 5090 žmonių. Kaip galėjau to nežinoti? Vadinasi, niekas apie tai nekalbėjo.

Sukrėtimas įvyko maždaug prieš trejus metus, kai Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje dalyvavau filmo „Dėdė Chackelis“ apie žymų litvaką kalbininką Chackelį Lemcheną (beje, Jonas Jablonskis jį vadino geriausiu savo mokiniu) peržiūroje. Viena senutė žydė, žiūrėdama filmą, visą laiką braukė ašaras. Filme Ch. Lemchenas pasakojo, kaip per vadinamąją vaikų akciją neteko abiejų savo mažamečių berniukų. Tuo metu moteris užsidengė veidą delnais ir pradėjo kėdėje linguoti pirmyn atgal. Pirmą kartą taip aiškiai pajutau, kad tai, kas man atrodė dokumentinis filmas apie praeitį, jai – niekada neužgyjanti žaizda. Kad iš tiesų tai visai nesenų, tam tikra prasme tebegyvų įvykių atspindys, kad sužaloti žmonės ir jų palikuonys – čia pat, šiose gatvėse. Taigi sukrėtimu tapo ne pats kūrinys, bet reakcija į jį ir pasikeitęs suvokimas, santykis su istorijos įvykiais.

Kaip apibrėžtumėte kultūros žmogų, kultūrininką?

Man sunkokai sekasi apibrėžti ir nubrėžti. Praktikuojantis kultūrą – tokio apibrėžimo man visiškai pakaktų. Įdomiau ne tai, kaip kas nors vadinasi, bet kaip mąsto ir veikia.

Romainas Gary knygoje „Karaliaus Saliamono baimės“ rašė: „Stojiškumas – tai kada taip bijai viską prarasti, jog prarandi viską tyčia, kad nebebijotum.“ Kaip manote, verčiau neturėti nieko ir nebijoti prarasti, ar vis dėlto turėti kažką, o drauge jausti netekties baimę?

Stojiškumas kasdienybėje – šeimoje, darbe, žmonių santykiuose, intrigose, nepritekliuose ir pripažinimuose – nuostabiai atskleistas Johno Williamso „Stouneryje“. O baimės – absoliučios žmonijos daugumos kasdienis palydovas. Man graži ir stipri popiežiaus Pranciškaus žinutė jaunimui 2016 m., raginusi žaisti gyvenimu ir nebijoti. Jo pirmtakas popiežius Jonas Paulius II taip pat labai dažnai kartojo: „Nebijokite.“ Jei galėčiau rinktis (ir apsispręsti), norėčiau nebijoti ne todėl, kad nieko neturiu ar kad turiu daug. Norėčiau nebijoti, nes nebijau.

Lietuvos atkūrimo šimtmečio ir Kovo 11-osios akivaizdoje jūsų mintis Lietuvai.

Vardan Tos. Nuoširdžiai ir be ironijos.