Prieš keletą metų ruošiausi kelionei į Ameriką ir atvykau į Vilniaus pasų poskyrį pasidaryti paso. Atsisėdau priešais vyresnio amžiaus moterį, ji ilgais nagais klaksėjo per klaviatūrą ir žymėjosi mano atsakymus. Ramų pokalbio ritmą nutraukė jos klausimas: „Ar norite, kad pase būtų įrašyta jūsų tautybė?“ Sutrikau, šis klausimas užklupo netikėtai. Galvoje blaškėsi mintys: ar kas nors atkreips į ją dėmesį, ar ji man trukdys, kam ši informacija aktuali ir išvis – kokioje vietoje pase ją įrašys, kokiu šriftu, ar gražiai atrodys... Bandydama išlošti daugiau laiko apmąstymams paklausiau: „O kokią mano tautybę rodo pas jus kompiuteryje?“ Pora klavišų spustelėjimų, ir gavau verdiktą: „Jūs – lenkė.“ Žinoma, man tai ne naujiena, bet apėmė keistas linksmumas. Į tokį fundamentalų tapatybės klausimą – kas aš? – iš visiškai nepažįstamo žmogaus gavau aiškų, dalykišką atsakymą. Sprendimo laikas dėl tautybės įrašymo baigėsi, į moters klausimą atsakiau teigiamai.

*

Užaugau Dieveniškėse, Pietryčių Lietuvoje. Miestelyje ir jo apylinkėse gyvena skirtingų tautybių žmonės – lenkai, rusai, baltarusiai, lietuviai, tik apie tautinę tapatybę niekas nekalbėjo atvirai, nors diskusijoms vietos yra. Esu tikra, kad visi mano kaimynai, paklausti apie tautybę, atsakytų skirtingai. Mano pačios tapatybė augant buvo aiški – ėjau į lietuvišką darželį, lietuvišką „Ryto“ vidurinę, su tėvais namuose taip pat kalbėjau lietuviškai. Tik išvažiavus studijuoti savęs suvokimas ėmė svyruoti. Pastebėjau savo „anomalijas“: mano pavardė išsiskyrė tarp lietuviškų bendrakursių pavardžių, žmonės atkreipdavo dėmesį į mano akcentą (iki tol nežinojau, kad jį turiu). Pasakiusi, kad esu iš Dieveniškių, dažnai sulaukdavau stereotipinių klausimų: „Ten kas nors kalba lietuviškai?“, „Visi turi giminių Baltarusijoje?“, „Čia tas Lietuvos apendicitas / Stalino pypkė / Lietuvos ašara?“ (yra dar ir kitas epitetas, tik kultūrinėje spaudoje negražu minėti). Apendicitą galima išpjauti, ašarą nubraukti (gal dėl to ne kartą esu mačiusi „supaprastintą“ Lietuvos žemėlapį, pavyzdžiui, ant įvairių įmonių automobilių, kuriame Dieveniškių nebelikę).

Aplinkos abejonės mano identitetu privertė pačią juo suabejoti. Pamažu pradėjau jį lukštenti, bet susidurdavau tik su dar daugiau klausimų keliančiais faktais: žydiška pavardės kilmė, prisiminiau senelį iš Baltarusijos, gyvenusį vos už poros kilometrų nuo Dieveniškių (ar tai reiškia, kad turiu baltarusiško kraujo?), lenkų tautybė gimimo liudijime, įtampa tarp rajono ir pagrindinės Lietuvos, stereotipai, juntama krašto geografinė, kalbinė, kultūrinė atskirtis. Mano tapatybės klausimas transformavosi, komplikavosi, keitėsi. Prie jo derinau skirtingus atsakymus, bet jutau, kad netinka nė vienas.

 

Dvikalbis užrašas Šalčininkuose. Asmeninio archyvo nuotr.

 

*

Stovėjau ant laiptų ir apžiūrinėjau naująjį pasą. Kietajame paso puslapyje – viskas kaip įprasta: pavardė, vardas, gimimo metai, lytis... Šalia, popierinio puslapio kairiajame krašte, nedidelėmis raidėmis įrašyta:

Tautybė

LENKĖ

Šis „buitiškas“ įrašas kėlė dvilypius jausmus – lenke nesijaučiau, mažai ką bendro turėjau su ta šalimi, bet galvojau apie senelius, tėvus, Dieveniškių pusiasalio istoriją ir žmones, jų pasirinkimus, užkoduotus šiame įraše. Anksčiau, norėdama juos perprasti, daug kalbėdavausi su draugais Lietuvoje ar užsienyje, bet mažiausiai – su pačiais kraštiečiais. Turbūt nenorėdama klausti nepatogių dalykų ir kelti įtampos. Vartydama pasą jutau, kad, bandydama gilintis į savo tapatybę, tokio pokalbio išvengti negaliu. Todėl nutariau grįžti namo, praleisti ten šiek tiek laiko ir susitikti su savo krašto žmonėmis. Pradėti kiek nepatogius pokalbius apie tai, ko „nevalia minėti“.

 

*

Į numatomų Dieveniškių krašto pašnekovų sąrašą įtraukiau skirtingų tautybių (lietuvių, lenkų, baltarusių), amžiaus (jauniausiam – 18, vyriausiam – per 80) žmonių. Ketinau kalbinti labiau ar mažiau pažįstamus grynus dieveniškiečius ir atvykėlius, politikuojančius ir apolitiškus, dalyvaujančius bendruomenės gyvenime ir jo vengiančius žmones, tuos, kurie vis dar gyvena Dieveniškėse, ir čia vaikystę praleidusius išvykėlius. Važiuodama į tėviškę mąsčiau, ar pavyks išlikti objektyviai, ar visgi objektyvus tyrimas namuose yra neįmanomas.

Buvo šeštadienio rytas, per savaitgalį tikėjausi surinkti daug medžiagos. Paskambinau pirmajam pašnekovui – pažįstamam K., dirbančiam užkardoje. Be didelių įžangų jis mane nutraukė ir pasakė, kad duoti interviu nenori. Dieveniškėse prieš keletą savaičių lankėsi LRT žurnalistai, tad jis sakėsi jau „prisišnekėjęs“. K. pasiūlė paskambinti kitam darbuotojui B. Kiek nusiminusi, bet džiaugdamasi, kad turiu kitą kontaktą, skambinu B. Pakėlęs ragelį B. linksmai pasisveikino, tačiau išgirdęs apie interviu pareiškė, kad nieko nesakys, nes prieš keletą savaičių jį kalbino LRT žurnalistai. Kaip kompensaciją pasiūlė susisiekti ir interviu paimti iš K.

 

Žymėjimas pasienyje, Dieveniškėse. Asmeninio archyvo nuotr.

 

*

Naiviai maniau, kad mano, kaip „vietinės“, koziris užtikrins tiesų kelią į gyventojų širdis, kad žmonės mielai gvildens ne tik mano, bet ir savo egzistencinius klausimus. Žinoma, jie to daryti neprivalėjo, kai kurie ir atsisakė, todėl esu dėkinga tiems, kurie visgi leidosi į pokalbį. Etnologas Petras Kalnius, dar prieš kelis dešimtmečius vykdęs etninį Dieveniškių apylinkės tyrimą, rašė: „Lenkų šeimose pasitaikė ir tokių atsakymų į klausimą apie vaikų vardus: „Šito aš pasakoti nenoriu.“ Tai rodo, kad šio Lietuvos kampelio dalies gyventojų sąmonėje viskas, kas susiję su tautiniais santykiais [...] kelia nepasitikėjimą, netikrumą. Vengta atsakinėti ir į kitus su tautinėmis orientacijomis susijusius klausimus.“¹ Suprantama, kad gyvenant tokioje tautiškai mišrioje vietoje kiekvieno žmogaus tiesa yra dar subjektyvesnė nei bet kur kitur. Todėl žmonės renkasi nekalbėti visai, kad būtų išvengta įtampų.

Tokių įtampų pastaraisiais metais su tautinių mažumų bendruomenėmis Lietuvoje būta įvairių, jos taip pat yra tapatybės klausimo dalis. Pavyzdžiui, 2014 m. Šalčininkų rajono administracija gavo baudą už netinkamą gatvių pavadinimų žymėjimą – dvikalbes lenteles lenkų ir lietuvių kalbomis. Spaudoje pasirodė straipsnių tokiais pavadinimais: „Dvikalbėms lentelėms Šalčininkų rajone artėja galas?“, „Šalčininkai nusileido Konstitucijai“, „Lenkiški užrašai privalo dingti“.

2017 m. buvo plačiai aprašyti Šalčininkuose vykę Vidaus reikalų ministerijos mokymai, kai įsivaizduojami žalieji žmogeliukai, atstovaujantys neegzistuojančiai Udijos valstybei, užėmę komisariatą ir užkardą Dieveniškėse tariamai paskelbė „Šalčininkų liaudies respubliką“. Su pratybomis iškilo daug problemų, pavyzdžiui, pareigūnų veiksmai priminė Donecko respublikos paskelbimą. Tuometinis vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas neužsiminė apie tokių veiksmų žalą tautiniam dialogui, bet labai stebėjosi vietinių gyventojų abejingumu – pamačius nepažįstamų ginkluotų žmonių būrį niekas neskambino numeriu 112.

2021 m. prasidėjo migrantų krizė, ir įtampa pasiekė kritinį tašką. Tuometinė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė apie Dieveniškių gyventojus pasisakė taip: „Dėl Dieveniškių – tai tikrai karštasis taškas. Jūs žinote to krašto specifiką? [...] Iš 500 bendruomenės žmonių apie 200 žmonių, pagal pateiktą informaciją, turi įsiteisėjusį teistumą. Tai aš paskui ir suprantu, kodėl taip sunku komunikuoti ir rasti bendrus sprendimus.“² Vietinių nuojautos po šio komentaro tarsi pasitvirtino: net vyriausybės vadovai mano, kad lygiavertė ir pasitikėjimu grįsta komunikacija su Dieveniškių gyventojais yra negalima. Taigi nenuostabu, kad nei B., nei K. su manimi kalbėtis nenorėjo, o ir tie, kurie vėliau sutiko duoti interviu, labai atidžiai rinkosi žodžius.

 

*

Visgi nenoras kalbėti – labiau vyresnės kartos požymis. Daug laisviau kalba jaunoji karta. Kitą vakarą su manimi pasikalbėti sutiko šiais metais lenkišką Dieveniškių Adomo Mickevičiaus gimnaziją baigęs Darijus Lukšys. Išlaikęs šešis egzaminus (rusų, lenkų, anglų, lietuvių, istorijos ir matematikos) nuo rugsėjo jis studijuoja Vilniaus universitete. Darijus nėra gimęs šiame krašte, atvyko su šeima iš Vilniaus: „Gimiau Vilniuje, pradėjau mokslus Šalčininkuose. Bet mama gimė čia, močiutė čia gyvena, ir atsikraustėme į Krakūnus. Atvažiavę gyventi nei aš, nei brolis nemokėjome rusų, lenkų ar po prostu kalbos, kalbėjome lietuviškai. Po pusės metų jau kalbėjome visomis kalbomis.“

Mudu skiria keturiolika metų, tačiau kalbantis pasirodė, kad mūsų patirtys persikėlus iš miestelio į miesto ir universitetinę aplinką yra panašios. Per pirmą paskaitą grupės mentorė pasiūlė susipažinti. Darijui pasakius, kad yra iš Šalčininkų rajono, bendrakursiai nustebo, rajoną siejo su kriminalinėmis naujienomis, dėstytojai domėjosi, kodėl jo vardas ir pavardė – lietuviški.

Panašiai prisimenu ir savo pirmąsias dienas universitete, kai sulaukdavau įvairių reakcijų pasakiusi, kad esu iš Dieveniškių. Tačiau aš studijavau filologiją, tad mano dėstytojai labiau domėjosi krašto mitologija ir tuteišių kalba. Viena dėstytoja net paprašė ja pašnekėti. Ji nežinojo, kad turiu paslaptį, kurią slėpiau nuo Dieveniškių bendruomenės, – nemoku kalbėti po prostu. Kalbu lietuviškai su tėvais, lenkiškai ir rusiškai – su seneliais. Namuose, be senelės, po prostu nekalbėjo niekas. Dėl to kyla dar daugiau klausimų, susijusių su tapatybe: kartais sunkoka pritapti visiškai lietuviškame kontekste, o nemokėdama vietinės kalbos nesu ir gryna dieveniškietė. Dėstytojai, žinoma, nepasakojau asmeninių tapatybės apmąstymų, tik ištariau turbūt vienintelį po prostu man žinomą sakinį: „Šou kon pa barazne, zlamau nahu“ – arklys ėjo per vagą ir susilaužė koją. Esu tikra, kad sakinys nėra teisingas, ir jei šį tekstą skaitys mano kraštiečiai, tikriausiai nuleips juokais, todėl atsiprašau iš anksto.

Kalbėdamiesi palietėme vardų keitimo temą. Darijus prisimena: „Iki penktos klasės mokytojos mane vadindavo Dareku – nei lietuviškai (Dariumi), nei lenkiškai (Darijušu). Vėliau savo vardą ėmiau taisyti į Darijų. Viena mokytoja paklausė, kodėl taip ėmiau rašyti savo vardą? Atsakiau paprastai – nes taip parašyta pase.“ Mano pačios pavardė kai kurių mokytojų mokykloje taip pat buvo keičiama – kartais iš Urbelevič virsdavau Urbelevičiūte, neva taip gražiau. O, pavyzdžiui, mano tėtis skirtingose aplinkose ir skirtingų žmonių buvo vadinamas vis kitaip – Andžėjus (lietuviškai kalbančių), Andrej (mamos), Andrius (nevietinių), Andrzej (senelių). Darijus sako: „Esu lietuvis, nes gimiau Lietuvoje, tačiau, žiūrint iš kitos pusės, esu „mišrainė“, kaip ir visi čia gyvenantys.“

 

Norviliškių kapinės pasienyje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

*

Kitą dieną netoli nuo Dieveniškių esančiame Daulėnų kaime susitikau su lenkiškos mokyklos mokytoja Danuta Sobol. Turėjau tik jos adresą ir turbūt pirmą kartą per pažįstamas vietas važiavau su navigacijos įranga (stiprėjo svečio jausmas – gal ir pavyks atlikti objektyvų tyrimą). Jaučiau, kad mane pasitikusi Danuta šiek tiek nerimauja, tačiau greitai įsišnekėjusios taip pat palietėme vardų keitimo temą. Jos patirtis – dar kitokia: „Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo keičiami dokumentai. Daugeliui žmonių prie pavardės prirašytos galūnės -as arba -us. Kai kurie šio veiksmo nesuprato, bet, pavyzdžiui, mano tėvas... Kaip čia pasakyti, jo lengvai nepaimsi. Jis nuėjo atsiimti dokumentų, o ten parašyta: Edvardas Josifas Janovičius. Jis pasakė, kad tai – ne jo dokumentas, ir šio nepaėmė. Nežinau, kaip, bet dokumentus jam perdarė. Tokių atvejų buvo daug. Kai tekėjau už vyro – Česlavo Sobolio, pasakiau, kad nė viena moteris jo giminėje nebuvo Sobolienė, visos vadinosi Sobol. Pasirinkau Sobol pavardę, ją perdaviau ir savo vaikams.“ Mokytoja prisiminė ir kitą savo vardo variantą, kai mokykloje į lietuvių kalbos sąsiuvinį reikėjo įrašyti sulietuvintą vardą ir pavardę: šitaip vietoj Danutos Janovič atsirado Danutė Janovičiūtė.

Kalba pakrypo link vieno iš akivaizdžiausių tapatybės indikatorių – gimtosios kalbos, neatskiriamos nuo mokyklos. „Pastebėjau tokį dalyką. Jeigu mama baigė vieną mokyklą, tos mokyklos kalba yra jos gimtoji, ji taip formuoja mintis. Jeigu ji išteka už kitos tautybės žmogaus, bet jos linija stipresnė, – vaikai eis į tokią mokyklą, kokioje mokėsi ji. Mokykla formuoja likimą. Man lengviau pasakyti, kad esu lenkų tautybės, nes mokiausi ir dirbu lenkiškoje mokykloje, mano vaikai taip pat ėjo į lenkišką mokyklą, tačiau mokykla privalo mokyti lietuvių kalbos, kitaip vaikų, nekalbančių lietuviškai, laukia sunki ateitis.“

Mokinių ir apskritai vaikų vis mažėja, todėl ne kartą buvo kilusi grėsmė mokyklas uždaryti ar sujungti. D. Sobol tvirtina: „Gyvenant šiame krašte visą laiką tenka už ką nors kovoti – už kalbą, mokyklą, finansavimą, už darbo vietą, teisę mokytis. Jeigu čia neliks mokyklos – kur ir kokia kalba mokysis vaikai?“

Skirtingų kalbų mokyklų Dieveniškėse ir aplinkiniuose kaimuose buvo visada, jų klasės, mokymosi metai ar tankumas priklausydavo nuo politinės situacijos. Štai keli pavyzdžiai: Milkūnuose 1938 m. atidaryta valdiška lenkų mokykla, 1941 m. gyventojai pageidavo lietuviškos mokyklos, vėliau veikė rusiška mokykla. Pliustuose 1906 m. gyventojai kalbėjo lietuviškai, 1938 m. jau vyravo baltarusių kalba, 1941 m. žmonės pageidavo lenkiškos mokyklos. 1922 m. Skaivonių kaimo gyventojai prašė lietuviškos mokyklos (prašymas parašytas lenkiškai). Mano tėvų karta mokėsi Dieveniškių mokykloje, turėjusioje tris klases – A, B, C (lietuvių, rusų, lenkų). Tapatybės problemą šiame krašte puikiai atspindi tai, kad kalbos vartojimas, dokumente įrašyta tautybė ir žmonių savimonė čia labai dažnai nesutampa.

D. Sobol prisiminė Adomo Mickevičiaus eilutes iš poemos „Konradas Valenrodas“: „Garbingus bočius iš dausų pašaukę, / Kokiu žodžiu pagalbos ims prašyti? Iš vokiškai jų žodžių sugadintų / Savus ainius ar bočiai atpažintų?“ Jos labai tiko mūsų pokalbiui, nes iš tiesų Dieveniškėse kiekviena karta kalbėjo vis kitomis kalbomis. Dieveniškių kampelis rojuje turėtų būti itin daugiakultūris, bet, manau, visi ten susikalba ir susikalbės bent jau po prostu (gal tik man reikės pasistengti).

 

Tęsinys kitame numeryje

 

1      Petras Kalnius, Dabartinė etninė Dieveniškių apylinkės padėtis, „Dieveniškės“, V.:, „Mintis“, 1995, p. 214.

2      Jurga Bakaitė, „LRT faktai“: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1474897/lrt-faktai-a-bilotaite-sako-kad-didele-dalis-dieveniskiu-gyventoju-turi-teistuma-tai-tiesa-ar-melas.

 

Publikaciją iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas.