Specialiai „Literatūrai ir menui“

 

Stora, nejaukiai pilka spygliuotos vielos juosiama siena, už jos – šiaurinė Gazos Ruožo dalis, driekiasi žalsvi braškių laukai, visai šalia – pasienis su Izraeliu. Tenka įveikti net tris patikros punktus, kad patektum į teritoriją, jau 15 metų gyvenančią apsupties sąlygomis: pirma Erezas izraeliečių teritorijoje, tada patikros punktas „Hamza Hamza“ – vienas paskutiniųjų palestiniečių valdžios likučių Ruože – ir galiausiai „Arba Arba“, kur budrios „Hamas“ kareivių akys tiria atvykstančiųjų lagaminus ir ketinimus.

 

Stendas patikros punkte „Arba Arba“

 

Penktadienio patikros eilėje, be mūsų, lūkuriuoja dar kelios dešimtys palestiniečių: vos keli, gavę leidimus vykti į Izraelį dirbti, savaitgaliais grįžta namo. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais Izraelis padidino išduodamų darbo leidimų skaičių ir šiandien izraeliečių Gynybos ministerijos nustatytas limitas Gazos Ruožo gyventojams – 16 000 leidimų, beveik dvigubai daugiau nei 2021-ųjų viduryje, kai išduodamų leidimų skaičius apsiribojo 7 000. Gazos Ruožo žmonės sutinka dirbti kitapus sienos pirmiausia todėl, kad ekonominės sąlygos šalies viduje siaubingos: Izraelis, išduodantis ribotą darbo leidimų skaičių (gan menką lyginant su darbingo amžiaus gyventojų procentu), toliau laiko parklupdęs Gazos ekonomiką. Įvairūs suvaržymai kliudo plėtoti eksportą, okupacinės pajėgos kontroliuoja įvežamas prekes, riboja tokių gaminių kaip medicininė įranga, statybinės medžiagos sunaikintai infrastruktūrai atstatyti ir žemės ūkio produktų importą. Tokiomis sąlygomis bedarbiai Gazos Ruože, remiantis naujausiais „Palestinian Central Bureau for Statistics“ duomenimis, siekia 47 proc. visos populiacijos, o dirbančiųjų atlyginimai atspindi dramatišką ekonominę situaciją: 500 eurų per mėnesį teritorijoje, kur plataus vartojimo prekių kainos nuolat auga, iš dalies ir dėl padidintų vietinės palestiniečių vadovybės mokesčių.

 

Pabėgėlių stovykla Al Šati

 

Gazos gatvių skurdą, nuo kurio vaduojasi šie dirbantieji, įsikibę kad ir į laikiną išeitį, gali paliesti ranka. Aplenkdami kelias policijos patikros stotis ir judėdami uosto kryptimi pravažiuojame į jūrą žvelgiančią pabėgėlių stovyklą Al Šati. Siaurose gatvelėse žaidžia vaikai, krykštauja ir bėgioja tarp pastatų, kuriuose nuo 1948-ųjų glaudžiasi ne viena palestiniečių karta. Ši stovykla – viena tankiausiai gyvenamų Gazos Ruožo vietų, vadinasi, ir viena tankiausiai gyvenamų pasaulyje. Kvadratiniame kilometre spaudžiasi 85 000 žmonių, iš jų nemenka dalis – žvejai, kurių pragyvenimo sąlygos vienos sudėtingiausių regione.

 

Gazos uostas

 

Izraelio 2007 m. įvesta Gazos Ruožo blokada reiškė žemės ir oro kelių uždarymą, o drauge ir jūros. Dviejų milijonų Ruožo gyventojų įkalinimu su vandens tiekimo apribojimais rūpinasi izraeliečių karinės jūrų pajėgos, į kurių pareigas, regis, įeina ir išpuoliai prieš palestiniečių žvejus. Apšaudymai, sulaikymai, laivų areštas – taip nutinka net tada, kai žvejai laikosi atokiai – 20 jūrmylių ribos, oficialiai nustatytos bendru Izraelio ir Palestinos susitarimu. Iš tiesų izraeliečių pajėgos sprendžia savavališkai diena po dienos, kiek palestiniečių žvejams leisti nutolti nuo Ruožo pakrantės, kad užsidirbtų duonai, kartais jiems paliekamos vos 3 jūrmylės.

 

Žvejai

 

Mohammedas Najabas – vienas Gazos uosto žvejų, bedarbis nuo tada, kai izraeliečiai nusavino jo valtį. Mohammedas pasakoja: „Likus penkioms dienoms iki sūnaus vestuvių, prieš gerą mėnesį, izraeliečiai mus sulaikė. Paleido dar tą pačią dieną, bet mano valtį pasiliko sau.“

 

Al Nados kvartalas

 

Vien 2022 m. gegužę 47 kartus Izraelio jūrų pajėgos apšaudė Gazos žvejus, 10 jų buvo sulaikyta. Zakria Bake, vadovaujantis Gazos žvejų komitetui, pasakoja, kokia ši situacija rimta: „Uoste stovi prisišvartavę keli šimtai valčių sugedusiais varikliais, jų pataisyti negalime, nes izraeliečiai neleidžia įsivežti atsarginių dalių. Birželio 5-ąją izraeliečiai sulaikė keturis žvejus, sužeidė tris, areštavo valtį su tinklais ir sugadino du variklius.“ Nuo 2006 m. Gazoje nužudyta 13 žvejų, 850 įkalinta, 250 sužeista, nusavinta 190 valčių, dalis vėliau grąžinta savininkams, tačiau arba be variklių, arba sulaužytais varikliais. „Gazos žvejai, – priduria Z. Bake, – išplaukdami jūron nežino, ar grįš.“

 

Kaimas Gazos Ruožo šiaurėje. Francescos Campanini nuotraukos

 

Nepaisant sunkios padėties, Gazos uostamiestis šurmuliuoja nuo ankstaus ryto. Tai Gazos magija: gyvenimas nestoja net tada, kai jam statomos visos įmanomos kliūtys. Šeštą ryto parplaukia žydros ir aukso spalvų valtys. Vieni žvejai džiausto tinklus, kiti dėlioja laimikį į dėžes ir krauna į furgonėlius, kurie išskuba turgaus kryptimi. Tarp netvirtų virvių darbuojasi paaugliai, suaugusieji ir senoliai.

Kiek vėliau prie jūros pamažu ima plūsti žmonės. Prieplauka šiame mieste yra turbūt mėgstamiausia vieta leisti laisvalaikį su šeima ir vaikais. „Jūra – tai vieta, kur galime nors kiek pasidžiaugti gamta“, – kartoja ne vienas. Gaza – ankštų pastatų miestas, čia maža žalumos ir gerokai per daug sąvartynų; atliekų rūšiavimui Gazos Ruože vėlgi kuriamos įvairios kliūtys.

Ne vienas Gazos pastatas per šiuos metus griuvo po izraeliečių antpuolių, dalis jų vis atstatinėjami. Šiandien, praėjus kiek daugiau nei metams nuo pastarojo konflikto – 2021 m. gegužę, – vieni pastatai vėl atstatyti, o neiškilusiųjų vietoje žioji ochros spalvos žaizdos – griuvėsiai pašalinti, likę tik nykiai tušti žemės plotai. Tokių apnuogintų žemės lopinių pilna Jabalijoje, didžiausioje pabėgėlių stovykloje visame Ruože. Per 11 dienų karą1 Izraelio karinės oro pajėgos nepagailėjo civilinių pastatų, toje pačioje Jabalijos gatvėje jų nugriauta 10, daugelis šeimų liko be pastogės.

Kiek šiauriau mus pasitinka Beit Lahija, čia 2014-aisiais sprogimai su žeme sulygino tūkstančių palestiniečių namus. Labiausiai nukentėjo Al Nados kvartalas, šiandien viena skurdžiausių zonų visame Ruože. Šiame kvartale, kaip ir visame Gazos Ruože, – daugybė vaikų. Berniukai žaidžia futbolą, daugelis jų – septynerių ar aštuonerių ir jau moka vadelioti asilą, mažesnių miestelių viešojo transporto priemonę, kiti stumdo vienas kitą įsisodinę karučiuose. 2020-aisiais šioje Ruožo dalyje, talkinant italų organizacijoms, buvo pastatyta daugiau kaip 100 naujų būstų, skirtų namų netekusiems žmonėms. Vienas jų – Abu Moonas, 40-metis keturių vaikų tėvas. Izraelio bombai nukritus ant jų namų, šeima naujo būsto laukė šešerius metus, nuomojosi ar laikinai glaudėsi pas bičiulius.

Abu Moono namuose gurkšnojame arbatą kartu su Osama Daraibehu, buvusiu „al Fatach“ brigados generolu, palestiniečių pasipriešinimo veteranu, šiandien svarbia figūra visai Al Nados bendruomenei. Generolas O. Daraibehas pasakoja apie 2014 m. „Apsauginės ribos“ operaciją2: „2014-aisiais Izraelis čia nušlavė viską, jiems nerūpėjo niekas, šaudė į gyventojus ir viską, kas patekdavo į taikiklį. Per šį karą daugybė šeimų neteko namų ar žuvo. Buvo tikras pragaras: bombos, oro antpuoliai, vėl bombos, kaip tik šioje gatvėje, kurią matote. Vienas sprogmuo sugriovė 16 m aukščio bokštą. Tai buvo siaubingas karas, niekas čia negali pamiršti anų dienų. Ant žemės galėjai matyti užmuštus žmones, gulinčius greta užmuštų gyvulių. Daugelis žuvo savo pačių namuose: jiems nebuvo kur bėgti.“

Gyvenimas apsuptyje nėra paprastas ir visgi Gaza bando išlikti. Priversta gyventi sąlygomis, kurias vieni prilygina „kalėjimui po atviru dangumi“, ši teritorija gyvena amžina dabartimi. Ateitis – didžiausias nežinomasis, išsiliejęs vaizdas, varantis baimę ir nerimą, nes per pastaruosius 15 metų, regis, niekas nepasistūmėjo į gera. Vis dėlto O. Daraibehas įsitikinęs: „Atstatysime, kas sugriauta, dar ir dar kartą, nes čia mūsų gyvenimai, mūsų namai, čia mūsų Palestina. Tik todėl.“

2022 m. birželis, Gaza

1 2021 m. gegužės 10–21 d. konfliktas.

2 Omenyje turimas 2014 m. liepos 8–rugpjūčio 26 d. konfliktas.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Francesca Campanini – italų žurnalistė, užsienio korespondentė, dirba „La Difesa del Popolo“ redakcijoje, rašo įvairiems italų dienraščiams, domėjimosi sritis – socialinės krizės, humanitarinė tematika.