2021-ųjų lapkritį vos per kelias dienas nutiko trys įdomūs ir susiję įvykiai: netikėtai nustojo veikti feisbukas, paskelbtas perėjimas į „metapasaulį“, kur kiti egzistuoja tik kaip imituojami mūsų nervinės sistemos stimuliatoriai, ir po begalės oficialių kalbų „Cop26“ konferencijoje konstatuota, kad išvengti siaubingų klimato krizės pasekmių nebepavyks. Kas sieja šiuos tris įvykius? Į klausimą provokatyviomis įžvalgomis bando atsakyti Franco Berardi-Bifo.

Franco Berardi-Bifo – italų filosofas, eseistas, komunikacijos teoretikas, politinis veikėjas. Darbuose nagrinėja socialinių judėjimų santykius su komunikacijos technologijomis. Bolonijos universitete 1977-aisiais veikusio studentų judėjimo „Kūrybinis sparnas“ (it. Ala creativa del movimento del Settantasette) lyderis, Toni Negri ir Félixo Guattari bičiulis.

Viskas jau parašyta Kibernetinės erdvės nepriklausomybės deklaracijoje, kurią 1993 m. parengė Johnas Perry Barlow. „Ateities vardu prašau jūsų, žmonių iš praeities, palikite mus ramybėje. Nesate čia laukiami. Teritorija, kurioje mes buriamės, jums nepavaldi. Mes neišsirinkome jokios vyriausybės ir neketiname to daryti, todėl kreipiuosi į jus su autoritetu, kurį mums suteikia šioji laisvės vieta. Skelbiu, kad mūsų kuriama pasaulinė socialinė erdvė iš prigimties yra nepriklausoma nuo jūsų bandomų primesti tironijų. Neturite jokios moralinės teisės mus valdyti, kaip neturite jokių kontrolės įrankių, kurių mums derėtų bijoti.“

 

Dovilė Bilkštienė. „Karantinas“, 2021. Nuotrauka iš galerijos „Meno niša“ archyvo

 

Hiperpasaulis

Per trisdešimt metų susikūrė kibernetinė erdvė – hiperpasaulis, kuriame žemiškasis pasaulis nebeturi jokios galios. Mokesčiai, mokami pramonės įmonių, negalioja įmonėms, susikūrusioms nuteritorintą teritoriją. Politinės galios nėra suverenios ne-teritorijos srityje, priešingai, virtuali ne-teritorija tapo globalia infrastruktūra, be kurios negali funkcionuoti politinė, administracinė ir ekonominė sistemos. Hiperpasaulis – tai plotmė, perkoduojanti socialinę tikrovę perkeldama kalbines praktikas (ekonomiką, politiką, komunikaciją, emocingumą) į pagreitintą ir nuo teritorinių dėsnių nepriklausomą lygmenį (vis dėlto pavaldų elektros ir nervinei energijoms).

Metapasaulis perkoduoja ne tik pasaulį, bet ir mūsų nervinį, psichinį bei kalbinį subjektyvumą perkeldamas jį į savotišką stimuliacijų ir simuliakrų tikrovę.

2021 m. spalio pabaigoje Markas Zuckerbergas surengė virtualią konferenciją. Žinoma, ne tam, kad atsakytų į informatorių, prabilusių apie socialinių tink­lų žalą, kaltinimus: tai tik nereikšmingos smulk­menos, mat žmogaus protas, veikiamas vis didesnės virtualios neurostimuliacijos dozės, linkęs mutuoti, o tai pranoksta cenzūros šalininkų ir moralistų politinę valią. Informatorių skundai menkaverčiai: tiesa, kad „Facebook“, kaip ir kiti socialiniai tinklai, stiprina ir radikalizuoja socialinę neapykantą. Tačiau ne „Facebook“ sukūrė nusivylimą, bejėgį įniršį ir neapykantą. Terpę, palankią kolektyvinei agresijai, kuria ekonominė sistema, vis labiau prekariška, smurtinė ir orientuota į nelygybę. Savaime suprantama, „Facebook“ yra šios sistemos dalis. Socialiniai tinklai, kuriuose išnyksta kūnų artumas ir šiluma, įgarsina šį smurtą ir drauge išaukština jo neveiksmingumą. Kuo labiau bręsta mūsų pyktis, kuo garsiau jį išreiškiame stikliniame ryšio gaubte, tuo didesnė rodosi bejėgystė.

Metapasaulis

Tikėtina, kad šis bejėgystės ciklas jau pasiekė savo kraštutinę ribą, ir M. Zuckerbergas siūlo tolesnį šuolį: ragina mus šokti į metaerdvę, kurios infra­struktūrą suformavo kibernetinė erdvė. Vieni kritikai pastebi, kad M. Zuckerbergas savo platformą ketina paversti nepriklausoma nuo „Apple“ ir „Google“, nuo kurių dabar techniškai priklauso dalis jos funkcijų. „New York Times“ lapkričio 1 d. numeryje Sara Zwisher svarsto, kad „Meta“ tėra tik didesnė įmonės struktūra, kurią M. Zuckerbergas sukūrė siekdamas apeiti tam tikras teisines kliūtis. Bet ar tikrai? Žinoma, tikėtina, jog M. Zuckerbergo pasirinkimus lemia ekonominio ir techninio pobūdžio priežastys. Tačiau, mano nuomone, gerokai svarbesnės yra filosofinės „Meta“ paleidimo implikacijos. Ši naujovė siekia pasinaudoti eksperimentais, atliekamais nuo XX a. 9 dešimtmečio, kai Jaronas Lanieras pirmasis prabilo apie virtualiąją realybę ir sinestetinę komunikaciją be simbolių. Per pastaruosius dešimtmečius vaizdinė ir daugiajutiklinė raiškos programinė įranga ištobulėjo, o „Meta“ siekia būtent sujungti naujausias technologijas per tokias platformas kaip „Oculus“, gebančias kiekvieną elektros impulsą paversti įtraukiančia patirtimi. Konferencijoje M. Zucker­bergas pranešė apie įtraukiančios plotmės plėtrą pritaikant padidintos realybės įrangą ir personalizuotus jutiklius. Jei „Hiper“ yra plotmė, ad infinitum greitinanti impulsų komunikacijos grandinę, tai „Meta“ plot­mėje impulsų komunikacija simuliuoja ir pakeičia realųjį smegenų ir pasaulio ryšį tam, kad įtvirtintų metatikrovę, kurioje kiti egzistuoja tik kaip simuliuojama nervų stimuliacija.

O pasaulis?

Pranešimas apie šuolį iš hiperpasaulio į „Meta“ pasirodo tada, kai rengiamasi „Cop26“ konferencijai Glazge, kur greta visų tuščių kalbų konstatuojama: Žemės ir jos gyventojų išgelbėti nuo pražūtingų klimato krizės padarinių, nuo šių sukeltos milžiniškos žmonių migracijos bei ją lydinčių karų, nuo nevilties ir panikos yra neįmanoma. (...) Energetikos krizė kai kurias šalis verčia vėl atidaryti anglies kasyklas. Joks realus planas negali suderinti ekonominio augimo poreikių ir būtinybės mažinti išmetamąsias dujas. Tad atsižvelgiant į ekonominį augimo absoliutą, vėl dalijami pažadai: iki 2050-ųjų (o gal iki 2060-ųjų ar 2070-ųjų) viskas bus suderinta ir sunorminta, nes, kaip tikėtina, iki to laiko jau nebebus kontrolės mechanizmų. Dabar, kai jau visi žinome, kad pasauliui lemta tapti negyvenama vieta, pradedame kurti metapasaulį: hikikomorių civilizaciją, kur visi iš savojo kambario jungsis į jusliškų stimulų pasaulį. Pasaulį, kur vaizduotė bus tvirtai viską užvaldžiusi, o fizinis ir socialinis kūnas suirs paliktas nuošaly.

Tyla

Ar metapasaulis gali veikti? Ar išvysime didelę žmonių populiacijos dalį persikraustant į simuliuojamą erdvę? Nežinau. Tik žinau, kad vieną spalio dieną „Facebook“ platforma išsijungė šešioms valandoms. Niekas nepaaiškino, kas nutiko, – nei M. Zuckerbergas, nei kiti. Paspėliokime patys. Pirmoji hipotezė būtų vidinis sabotažas: „Facebook“ darbuotojai taip išreiškė protestą dėl tam tikrų profsąjunginių ar politinių priežasčių. Per daug gražu, sakysite, kad būtų tiesa, – greičiausiai darbuotojai būtų viešai apie tai pasisakę. Antroji hipotezė: sabotažą suorganizavo kažkas iš išorės, kaip įprasta, rusai ar makedonai, o gal kinai, kas ten žino. Galimas daiktas, vis dėlto, manau, nutiko ne tai. Trečioji hipotezė būtų ta, kad M. Zuckerbergas, pavargęs nuo jo pusėn svaidomų JAV žiniasklaidos ir politikų kaltinimų, surengė mažytę demonstraciją: štai, pažiūrėkim, kas nutiktų, jei imčiau ir užblokuočiau teritoriją, kurioje gyvena 3,5 milijardo planetos gyventojų ir veikia begalė įmonių, užsiimančių gamyba, platinimu, reklama ir pan. Tai visai įmanoma, netgi realu. Tačiau labiausiai tikėtina hipotezė būtų pati paprasčiausia: tą mėnesį, kai pasaulis aptiko pirmąją pasaulinę perkrovos, t. y. hiperkompleksiškumo, krizę, užgeso ir „Facebook“ sistema. Ir užgeso dėl labai žemiškos priežasties – kažkur infrastruktūroje pritrūko elektros energijos arba ryšio poreikiai tuo momentu viršijo galimybių ribas.

Kaip žinia, kuo integruota sistema sudėtingesnė, tuo mažiau sutrikimų galima nustatyti, suvaldyti ir pašalinti. Artimiausiais mėnesiais ir metais, kai pasaulis taps per daug siaubinga vieta, kad ją toleruotume, veikiausiai visi persikelsime į metapasaulį. Ausinės neleis girdėti kitų kančios, o virtualios realybės akiniai neleis matyti skurdo, liūdesio ir niokojimo. Tačiau kažkuriuo momentu perkrova, o galbūt koks sabotažas ar nenuspėjamas nepaaiškinamas energijos stygius atjungs visus virtualybės prietaisus ir nutiks kažkas panašaus, apie ką trumpame romane „Tyla“ pasakoja Donas DeLillo. Įsivyraus kapų tyla.

Iš italų kalbos vertė Salvatore Schinello
www.inchiestaonline.it, 2021-11-04