Greta Jalmokaitė: „Laisvė yra siaubinga privilegija“

× Lina Simutytė

 

Greta Jalmokaitė – kino ir teatro dramaturgė bei menų terapeutė. Po emigracijoje praleisto dešimtmečio grįžusi į Lietuvą Greta jau spėjo įgyti naują specialybę ir prisidėti prie svarbių socialinių pokyčių Vilniaus miesto psichikos sveikatos bei Ruklos pabėgėlių centruose, pastarajame dirbo su moterimis iš Irako ir Kurdistano. Šiandienė jos misija – menų terapijos sesijos beglobiams vaikams iš Ukrainos. Su Greta kalbamės apie empatijos ribas, profesines ir asmenines patirtis, psichologinę sveikatą bei suvokimą: neprivalai emigruoti, kad pasaulyje jaustumeisi svetimas.

Šis pokalbis – literatūrinio projekto „Blunkanti sofa“ dalis. Projektas nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 


Susipažinome 2009-aisiais, įstojusios į pirmą kino dramaturgų kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Šiemet Vilniaus universitete baigei menų (dramos) terapijos magistrantūrą. Ką veikei po studijų LMTA?

Išvykau studijuoti į režisieriaus Bélos Tarro eksperimentinio kino mokyklą Sarajeve. Ten praleidau dvejus metus. Tačiau už studijas svarbesnis buvo pats gyvenimas Sarajeve – įsiminė sutikti žmonės, jų istorijos. Nors nuo Bosnijos karo (1992–1995) jau praėję nemažai laiko, kai kurie gyventojai, atrodė, iki šiol įkalinti sudėtingų būsenų, karo patirčių. Prisimindama laiką Sarajeve, mąstau, kad tai, ko gero, buvo savotiškas atspirties taškas menų terapijos studijoms. Suvokiau, kad būti kūrybiniame procese man svarbiau nei pasiekti konkretų rezultatą, o bend­ravimas su žmonėmis bei noras jiems padėti tai įgalino. Dokumentinės istorijos, tikri išgyvenimai, ryšys su kitais tapo vertingesni už meninę fikciją. Paskui intensyvus kelionių etapas – gyvenau skirtingose šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje), dirbau įvairius darbus. Kurį laiką apsistojau Lisabonoje, ten grįžau prie dramaturgijos, vedžiau kūrybinio rašymo dirbtuves. Iš esmės tai buvo paieškų metas.


Nusprendei keisti profesiją praėjus septyneriems metams nuo kino dramaturgijos studijų. Kaip sužinojai apie menų terapijos specialybę?

Menų terapiją užsienyje išbandžiau pati. Nustebau, bet ji man pasirodė paveikesnė už įprastines psichologines praktikas, kuriose pasitelkiami kone vien pokalbiai. Daugumai žmonių kalbėti apie savo emocijas ar išgyvenimus nelengva, o menų terapija susijusi ne tik su pokalbiais, bet ir su veiklomis, kai tam tik­ros problemos nagrinėjamos pasitelkus skirtingas meno formas. Gana greitai pajutusi realų terapijos poveikį ir pokytį supratau, kad tai sritis, kurioje noriu pasilikti ne vien kaip dalyvė ar klientė, bet ir kaip kitiems galintis padėti žmogus.

Trumpam grįžau į Lietuvą. Prasidėjo karantinas ir teko pasilikti, o ateities planai nusikėlė neapibrėžtam laikui. Tada sužinojau, kad menų terapijos studijos vykdomos ir Vilniaus universitete. Įstojusi nustebau, kad mūsų šalyje tai naujas dalykas, nes Europoje ši profesija jau kurį laiką yra paklausi.


LMTA ne kartą sulaukė kritikos dėl sunkių sąlygų studentams. Tai ypač sustiprėjo po 2015 m. įvykusios aktorinio meistriškumo studento Karolio savižudybės. Po šios tragedijos ir kiti studentai prabilo apie slegiančią atmosferą, nuožmią konkurenciją, psichologinę įtampą, išsekimą, dėstytojų patyčias. Menų terapijos studijos – bendra VU ir LMTA programa. Viliuosi, kad situacija pasikeitė. Kaip pati jauteisi studijuodama bakalaurą, o vėliau – magistrą toje aplinkoje?

Magistro studijų aplinka buvo labai universitetinė. Didžioji paskaitų dalis vyko Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, atmosfera kitokia ir atrodė mažai susijusi su LMTA. Tačiau rašydama magistrinį mokslo darbą supratau, kaip stipriai įsirėžė kai kurios patirtys Akademijoje. Nuolatine konkurencija grįstas meno pasaulis, įtampa, perdegimo sindromas ar net depresija buvo laikomi neatsiejamais menininko atributais, o psichologinė studentų sveikata mažai kam rūpėjo. Neretai susidurdavau su nepasverta, nemotyvuota kritika, galinčia ilgam paveikti jauną žmogų. Juk kūrybiniams procesams teisė eksperimentuoti ar net klysti yra itin svarbi. Jautriame kūrybos pasaulyje pagalbos sau metodų trūkumas dažnai nuveda į savidestrukciją. Dramos terapijos studijose puoselėjamas didesnis sąmoningumas ir empatija, kurių taip trūko studijuojant kino dramaturgiją. Tikiu, situacija į gerąją pusę keičiasi ne tik akademijoje, bet ir kitose mokslo įstaigose. Psichikos sveikatos temomis pagaliau prabylame vis drąsiau ir garsiau, žmonės vis dažniau kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus, o įsišaknijusius sovietinius ugdymo metodus pamažu keičia nauji.


Kiek tavo pasirinkta studijuoti dramos terapija susijusi su baigtomis kino dramaturgijos studijomis?

Dramos terapija – daugialypė praktika ir gali būti taikoma skirtinguose kontekstuose. Kadangi ši terapijos kryptis apima daug sudedamųjų dalių (nuo teatro iki psichoterapijos), studijų programoje gausu skirtingų modelių. Man itin naudingos buvo medicinos mokslų kryptys, tokios kaip vaikų bei suaugusiųjų psichiatrija, biopsichosocialinė sveikata, neurologija, individualaus ir grupinio konsultavimo paskaitos. Dramos terapija vis dar besiformuojanti studijų šaka, susiejanti mediciną, psichologiją, vaidybos meną bei sociologiją. Su dramaturgija labiausiai siečiau kūrybinę šios specialybės pusę. Gebėjimas kurti terapinį veiksmą, jį režisuoti, improvizuoti ir kūrybiškai organizuoti procesą yra svarbios dramos terapeuto savybės. Kino dramaturgijos studijos suteikė pagrindus, padėjo lavinti vaizduotę, mokė kurti istorijas. Žvelgiant į istorinį kontekstą, dramos terapijos užuomazgų esama Aristotelio traktate „Poetika“ (apie 330 m. pr. Kr.), kuriame katarsis, arba tragedijos poveikis žiūrovui, buvo suvokiamas kaip jausmus išlaisvinanti ir dvasinį palengvėjimą kelianti dramaturginė priemonė.


Dramos kūrinys pasižymi trijų dalių struktūra, kurią pirmasis aptarė Aristotelis. Kokia struktūra būdinga sveikimo procesui?

Sveikimo dramaturgija labai individuali. Vieniems kelias problemos sprendimo link būna ilgos, kitiems – trumpesnės distancijos. Tačiau sveikstant, kaip ir dramos kūrinyje, ypač svarbus išjudinamasis įvykis, kai žmogus suvokia ir pripažįsta, kad jam reikia pagalbos. Kartais net šis etapas gali turėti pjesėms būdingą trijų dalių struktūrą: nuo problemos atpažinimo, vidinio pasipriešinimo, arba konflikto, iki pasiryžimo ieškoti išeities. Vis dėlto sveikimo struktūra yra gerokai sudėtingesnė nei dramos kūrinio. Ji – ne linijinė, o fragmentiška, su daugybe išsišakojimų į skirtingas istorijas, su nuolat kylančia ir slūgstančia įtampa. Žmogaus psichologija yra nepalyginamai komplikuotesnė net už genialiai pastatytą spektaklį.


Nuo meno kūrėjos (ne tik rašei scenarijus, bet ir režisavai, filmavai, fotografavai) iki menų terapeutės. Atrodo, savotiškas susitelkimas į save virto pagalba kitiems. Kas lėmė šiuos pokyčius?

Psichikos sveikatai Lietuvoje ilgai nebuvo teikiama reikšmė. Visada domėjausi atskirtį patiriančių žmonių istorijomis, jos neretai lieka neišgirstos. Paauglystėje maištavau, kėliau žmogaus teisių klausimus, piktinausi dėl nelygybės, įsitraukdavau į aktyvistines veiklas. Dažnai nusivildavau mūsų sistema. Iki šiol manau, kad visuomenėje trūksta empatijos, tvirtesnio žmonių tarpusavio ryšio. Pastebiu, kad savo vertę matuojame pagal tai, kaip mus mato kiti, todėl nuolat su jais lyginamės. Menų terapija atskleidė iki tol nepažintą meno pusę – kai kūryba suvokiama ne kaip išbaigtas meno kūrinys ar produktas, bet kaip tęstinis dinamiškas procesas. Kurdamas išreiški save, o pasidalydamas kūrybiniais įrankiais įgalini kitą reflektuoti savo pasaulį, jį suvokti, pamatyti iš skirtingų perspektyvų. Galų gale, menininkai, pristatydami savo darbus, taip pat kalba aktualiomis temomis, siekia akcentuoti socialines problemas – tiki, kad savo menu gali padėti kitiems arba iš esmės keisti pasaulį. Tačiau didelės dalies atskirtį patiriančių žmonių, su kuriais dažniausiai susiduriu, tie meno kūriniai net nepasiekia. Menininkės ambicijas iškeitusi į tiesioginį darbą su tais, kuriems reikia pagalbos, supratau, kad man kūryba pirmiausia yra įrankis pažinti kitus ir save. Šiandien šiais įrankiais noriu dalintis su šalia esančiais ir kviesti juos laisvai kurti, nevaržomai klysti, būti netobuliems. Menų terapija man buvo kelias iš pasaulio, kuriame kūrybiškumas siejosi su destrukcija, į erdvę, kurioje pasitelkus meną galima prisidėti prie psichologiškai sveikesnio gyvenimo formavimo.


Neseniai 7 mėnesius Ruklos pabėgėlių cent­re vedei dramos terapijos sesijas moterims iš Irako ir Kurdistano. Kokia Ruklos kasdienybė?

Kasdienybė persmelkta beprotiškai gilaus liūdesio. Tai, ką mačiau Rukloje, pasaulyje apskritai neturėtų egzistuoti. Moterys, su kuriomis dirbau, gyveno jūriniuose konteineriuose. Po keturis žmones vienoje ankštoje erdvėje. Pabėgėlių centro stovykla aptverta aukšta tvora, patalpose vasarą nepakenčiamas karštis. Vyrai, moterys, vaikai – visi praktiškai kepdavo saulėje, nes gyvenamoje teritorijoje nebuvo pavėsio ar medžių, o konteineriuose – oro kondicionierių. Nežmoniškos sąlygos. Pabėgėliai šioje stovykloje nežinojo, kas vyksta su jų bylomis, kiek turės būti centre, o atsakymų į keliamus klausimus nesulaukdavo. Tokioje nežinomybėje žmonės praleido metus, nors kai kurie apskritai nesuvokė, kur važiuoja, kokios sąlygos laukia. Jų įsivaizduojama realybė čia buvo kardinaliai priešinga. Neįtarė, kad pabėgėlių centre turės praleisti tiek laiko, kad gyvens konteineriuose ir stovykloje, kurią draudžiama palikti. Apskritai kitaip įsivaizdavo demokratinę Europą. Dauguma sirgo sunkia depresija, nematė prasmės, buvo siaubingai pavargę ne tik kovoti už save, apskritai gyventi. Bet gyveno dėl vaikų ir jų ateities.


Pabėgėlių centre dirbai pasitelkdama studijų metais įgytus įrankius. Kokios technikos moterims labiausiai padėjo?

Pradėjusi ten dirbti svarsčiau, kokie metodai būtų naudingiausi, kurie pratimai moteris paskatintų atsiverti. Tačiau toje realybėje iš pradžių buvo svarbiausia su jomis užmegzti ryšį, kad gimtų pasitikėjimas. Kadangi pabėgėlių gyvenimo sąlygos pasitikėjimo aplinkiniais nekėlė, moterys ir į mane žvelgė įtariai. Kai aplinka tau priešiška, sunku patikėti, kad kažkas atėjo padėti ar palaikyti sudėtingame kelyje. Ryšio kūrimo etapas buvo sunkus, nes daugumos technikų moterys nepriėmė. Labiausiai padėjo pokalbiai ir buvimas šalia joms sunkiu metu. Tik vėliau, kai įgijau pasitikėjimą, kai žinojo, kad susitiksime sutartu laiku, pabėgėlės pradėjo dalintis savo patirtimi. Reguliarūs sutikimai joms ilgainiui tapo savotišku įrodymu, kad net sunkiomis, nežinios persmelktomis sąlygomis, yra kažkas pastovaus. Moterys manęs laukdavo ir todėl, kad per terapiją galėdavo palikti konteinerių zoną, pasivaikščioti lauke, kur buvo medžių, vaikų žaidimų aikštelių. Vėliau pasitelkiau vaid­menų metodą: moterys išgyvendavo pasirinktas situacijas, iš naujo į jas įsigilindavo ir pamatydavo iš šalies. Legalus pykčio išreiškimas net terapijos sesijų kontekste pabėgėles stebino – tarsi būtų absoliučiai naujas ir nepatirtas dalykas. Egzistavo ir kalbos barjeras: ne visos kalbėjo angliškai. Todėl iš pradžių bendravome padedant vertėjui. Deja, tai nebuvo išeitis – Kurdistano ir Irako kultūroje vyras turi moteris bauginančią reikšmę, o ir pats vertėjas ne tik išversdavo, bet ir nemažai pridėdavo nuo savęs ar net prašydavo jas pasisakyti vienu ar kitu klausimu. Įtampos buvo daug, o pasitikėjimo toks būdas anaiptol nekūrė. Vėliau pokalbius padėjo versti moteris iš grupės – ji savo šalyje dirbo anglų kalbos mokytoja. Kartais iš darbuotojams skirto aparato nupirkdavau joms kavos. Sėdėdavome lauke ir paprasčiausiai kalbėdavomės.


Pabėgėliai gyvena mums sunkiai suvokiamomis sąlygomis. Vis dėlto jų ryžtas bet kokia kaina keisti savo gyvenimus atrodo be galo drąsus. Ko mes iš jų galime pasimokyti?

Tų moterų drąsa iš tiesų beprotiškai įkvepia. Gyventi praktiškai kalėjimo sąlygomis dėl geresnės vaikų ateities ryžtųsi ne kiekvienas. Sesijose moterys dalijosi sukrečiančiomis patirtimis, todėl jų ištvermė ir tikėjimas atrodė nepaprastai stiprūs. Kartais užsiėmimai vykdavo ir pačiuose moterų konteineriuose, gerąja prasme buvau sukrėsta jų svetingumo. Nepaisant visko, mane pasitikdavo su vaišėmis. Net pabėgėlių stovykloje moterims buvo svarbu mane priimti kaip viešnią, kaip gerą draugę. Jaučiausi nuoširdžiai laukiama. Dirbdama daug galvojau apie mūsų empatiją, svarsčiau, kodėl svetingai priimdami pabėgėlius iš Ukrainos (o tai, žinoma, yra sveikintina) kai kuriuos kitų kultūrų žmones suvokiame kaip priešus. Jei mūsų empatija veikia uždaro rato principu, ar galime vadintis empatiškais?


Dabar dirbi su vaikais iš Ukrainos, atvykusiais be tėvų. Kas padeda kurti ryšį su jais?

Dirbu su perkeltais 3–5 metų mažyliais iš Ukrainos vaikų globos namų. Jų istorijos taip pat labai liūd­nos. Vaikai atvyko iš karo zonos, prieš tai gyveno Charkive. Dauguma kenčia nuo potraumino streso sutrikimo. Lietuvoje šie vaikai ir globos namų darbuotojai gyvena jau antrą mėnesį ir tik dabar prasidėjo ryškesnis adaptacijos periodas. Mažyliai kalba mažai, tačiau vis drąsiau parodo norą apsikabinti ar prisiglausti. Žinau, kad daugumos iš jų natūrali vystymosi raida sutrikusi, dirbu su dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromus turinčiais vaikais bei autistais našlaičiais, todėl suprantu, kad vien pastanga kurti artumą ar prieiti apsikabinti yra didelis pasiekimas. Įprasti dramos terapijos metodai kol kas sunkiai veikia. Dabar labiausiai stengiuosi būti atvira šiai patirčiai, noriu atliepti vaikų poreikius ir sukurti atmosferą, kurioje jie patikėtų, kad pasaulis gali būti saugi, ne vien žiauri vieta augti.


Esi minėjusi, kad darbas su vaikais nelengvas ne vien dėl kalbos barjero, bet ir dėl kai kurių darbuotojų požiūrio į naujas terapijos formas. Kam priešinasi vyresnė karta?

Susiduriu su skirtingomis vaikų ugdymo teorijomis. Darbuotojai iš Ukrainos turi vieną nuomonę, lietuviai – kitą. O aš ateinu su savo metodais. Tikiu, kad vaikai pirmiausia turi patirti vaikystę, turėti teisę išreikšti save taip, kaip moka, o ne taip, kaip norėtų suaugusieji. Akivaizdu, kai kurie vyresnės kartos žmonės, net patys to nesuprasdami, vis dar ugdo pagal sovietiniam ugdymui artimą, bausme už „blogus darbus“ grįstą naratyvą. Iš vaikų reikalauja geležinės drausmės, tvarkos, disciplinos, kurios laikytis būtų sunku net suaugusiems. Piešti ant sienų nėra nusikaltimas, už kurį reikia bausti. Visų pirma, tai besiformuojančios asmenybės kūrybiškumo išraiška ir ją svarbu ugdyti.


Nors pati niekada nebuvai pabėgėlė, ne kartą turėjai emigrantės statusą. Ar dirbant su pabėgėliais asmeninės patirtys padeda?

Emigracijos patirtis leidžia suprasti, kaip jaučiasi svetur atvykę ir atramos neturintys žmonės. Pabėgėlė nebuvau, bet žinau, ką reiškia jaustis svetimai. Skirtingose šalyse ne kartą teko viską kurti nuo nulio, pasikliauti tik savo jėgomis. Juk gyvendamas svetur jauti ne tik vienatvę, bet ir didžiulį ilgesį net savaime suprantamiems dalykams, tokiems kaip bendravimas gimtąja kalba. Žinoma, savo patirčių su pabėgėlių patirtimis lyginti negaliu, tai apskritai būtų neetiška. Pasaulis nėra teisingas, o mes nesame lygūs. Kartais laisvė man atrodo siaubinga privilegija. Galbūt todėl, būdama privilegijuota Europos gyventoja, darbu su pabėgėliais noriu už ją atsilyginti – parodyti, kad gali ir turi būti kitaip. Savotiška emigrante jaučiausi grįžusi į Lietuvą po užsienyje praleisto dešimtmečio. Atkurti nutrūkusius ryšius, įsilieti į bendruomenę kartais gali būti sunkiau, nei viską pradėti iš naujo.


Prie pažeidžiamiausių asmenų grupių psichologinės gerovės prisidedi pasitelkdama meną. Ne visi galime daryti tą patį, bet kiekvienas galime prisidėti prie reikšmingų socialinių pokyčių. Kokie galėtų būti pirmieji žingsniai kaitos link?

Tikiu, kad kaita yra vienas iš pastoviausių dalykų, nors pokyčiams neretai priešinamės. Tačiau ir terapijos tikslas yra mokyti adaptuotis prie nuolat kintančio gyvenimo. Esame fragmentiški, todėl tai suprasti gali būti naudingiau, užuot siekus absoliutaus iliuzinio vientisumo. Svarbiausias žingsnis pokyčio link – kito pažinimas, atvirumas skirtumams. Kartais apie darbą pabėgėlių stovykloje pasakodama net artimųjų rate jausdavau atstūmimą: ko jiems čia reikia, kai patys lietuviai neturi darbo, jie nori pasipelnyti ir t. t. Pasidalijusi kai kuriomis pabėgėlių patirtimis ar savo pačios išgyvenimais pabėgėlių centre pastebėjau, kad jų požiūris pamažu keičiasi. Žmonės, turėję radikalias išankstines nuostatas, ilgainiui pradėjo manęs klausinėti, kaip sekasi dirbti, kaip pabėgėliai jaučiasi, kuo gyvena, kokia ateitis jų laukia. Emociniu lygiu esame daug artimesni, nei manome. Todėl tiek menas, tiek menų terapija pirmiausia orientuoti į jausmus, kuriuos legaliai išlaisvindami galime atrakinti labai daug durų.


Lina Simutytė – prozininkė ir scenaristė, knygos „Miesto šventė“, projekto „Blunkanti sofa“ autorė.