Ištisus šimtmečius kreipiniai darėsi vis pagarbesni, tačiau jau šešiasdešimt metų tikrą pakilimą išgyvena „tu“. Kodėl taip yra ir kas išnyksta kartu su „jūs“.

 

 

Aštuntajame dešimtmetyje nemažai sujudimo sukėlė skambus sociologo Richardo Sennetto apibūdinimas „intymumo tironija“. Taip jis pavadino nepasitenkinimą tuo, kad šiuolaikinė visuomenė artumą pavertė kone absoliučia moraline vertybe ir įtvirtino mitą, esą „visos negerovės kyla iš anonimiškumo, susvetimėjimo, šaltumo“.

R. Sennettas tada nekalbėjo apie tujinimo plitimą – gal todėl, kad daugiausia buvo susijęs su anglakalbe aplinka, o gal todėl, kad tas plitimas buvo ką tik prasidėjęs. Tačiau sunku neprisiminti šio sociologo, šiandien Vokietijoje stebint, kas kaip į ką kreipiasi. „Ką gersi?“ – klausia padavėja kavinėje. Darbe elektroninis laiškas nuo viršininkės: „Ar iki šio vakaro suspėsi?“ Energijos tiekėjas praneša: „Savo sąskaitą rasi savitarnoje.“ O muziejus žada: „Tu irgi rašai istoriją!“

 

Ilgas kelias nuo „jūs“ prie „tu“

 

Tokiose situacijose prieš šešiasdešimt, o veikiausiai dar ir prieš dvidešimt metų, būtų buvę kreipiamasi „jūs“. Dabar visur tiesiog brukamas „tu“. Aptarnaujančiam personalui ir įmonėms, regis, nė į galvą neateina, kad žmogui galbūt labiau patiktų „jūs“, tačiau negi kas nors nepriims viršininko siūlymo vienas kitam sakyti „tu“? Anksčiau kilus abejonių patikimiausia buvo rinktis „jūs“, o šiandien daugelyje situacijų tai laikoma nederama forma. Kreiptis „jūs“ tviteryje „nemandagu“, kaip pareiškė komentarais išgarsėjęs Vokietijos jutuberis Rezo. 

Vertinant istoriškai, šis procesas tiesiog unikalus. Ištisus šimtmečius kreipiniai darėsi vis pagarbesni. Iš pradžių vokiečių kalboje vartotas tik kreipinys „Du“ („tu“). Vėlyvaisiais viduramžiais įsitvirtino mandagesnė kreipinio į didikus ir pačių didikų tarpusavio kreipinio forma „Ihr“ („jūs“). Apie 1600 m. atsirado dar pagarbesnis kreipimasis trečiuoju vienaskaitos asmeniu – „Er / Sie“, o apie 1700 m. – trečiojo asmens daugiskaita „Sie“. Tad XVIII a. vokiečių kalboje greta gyvavo net keturios kreipinio formos, leidusios labai tiksliai nusakyti socialinio rango skirtumus. Paskui kreipiniai ėmė lygiuotis į aukščiausio mandagumo raišką: „Ihr“ ir „Er“ pamažu nyko, nes vis labiau įsitvirtinanti miestiečių klasė irgi perėmė iki tol pagarbiausia kreipinio forma laikytą „Sie“. 

O štai pastaruosius šešiasdešimt metų imta orientuotis į familiariąją kreipinio formą. Paplitusi nuomonė, kad šį pokytį paskatino 1968-ųjų judėjimas, kai kreipinys „tu“ tapo įprastas studentų bendravime (lig tol vienas kitą tujindavo dažniausiai tik tos pačios studentų korporacijos nariai), o vėliau, „žygiuodamas per institucijas“, toks kreipinys išplito ir už universitetų ribų. Vėliau atėjo „Ikea“, kur visi darbuotojai vienas į kitą kreipėsi „tu“. Prasidėjus naujam tūkstantmečiui šią tendenciją sustiprino globalizacija ir skaitmenizacija. Startuoliuose ir didžiuosiuose į biržų sąrašus įtrauktuose koncernuose, kurių darbo kultūrą stipriai veikė anglų kalba, tujinimą imta sieti su atviromis biurų erdvėmis ir nehierarchiniais darbo santykiais. Prie neformalaus kreipinio plitimo prisidėjo ir tiesmukesnis bendravimas socialiniuose tinkluose.

 

Artumas – naujasis visuomenės vertybinis idealas! 

 

Tačiau kas atsitiko, kad po ištisų šimtmečių, kai buvo ieškoma kuo mandagesnių kreipinių, šiandien žmonėms vis negana tujinimo? „Pasirinkimą tarp „tu“ ir „jūs“ galima suvokti kaip pasirinkimą tarp abipusio artumo ir pagarbios distancijos“, – teigia kalbininkas Horstas Simonas. Tujindamiesi du žmonės pabrėžia tai, kas jiems bendra. Tarpusavyje kreipdamiesi „jūs“ jie išlaiko mandagų atstumą. 

Kalbant apie šias nuostatas, praėjusiais dešimtmečiais, regis, įvyko vertybių kaita. Artumas iškilo iki visuomenės vertybių idealo – tai H. Sennettas pastebėjo dar aštuntajame dešimtmetyje. Deramas tarpusavio bendravimas šiandien veikiau reiškia dėmesio, o ne pagarbos rodymą. Anksčiau elitui buvo svarbus kultūrinis išskirtinumas, bet šiandien įmonių vadovai lygiai taip, kaip jų darbuotojai, avi sportbačiais ir žiūri kanalą „Netflix“, – kai tiek daug bendrų dalykų, „tu“ irgi atrodo logiškas. Juk daugeliu atžvilgių šiuolaikinių demokratinių visuomenių žmones iš tiesų skiria mažesnis socialinis atstumas nei XVIII a. luomus ar XIX a. socialines klases.  

Vis dėlto kyla klausimas, kiek tikras yra toks parodomasis artumas, – ir ne vien todėl, kad pati nelygybė neišnyko. Taip, viršininkas, kuriam dera pasirinkti tinkamą kreipinį, pasiūlęs darbuotojams „tu“, tokiu gestu pabrėš lygybę. Bet jei tai teliks gestas, išliekanti hierarchija bus veikiau pridengiama, o ne mažinama. Kartais gal net specialiai siekiama, kad darbuotojas ar klientas, į kurį kreipiamasi „tu“, atsakydamas į šį draugišką gestą ne taip atkakliai gintų savo interesus.

 

Kuo autentiškiau, tuo geriau 

 

Netgi jei visuomenę sudarytų ekonomiškai lygiaverčiai žmonės, vieni asmeniškai būtų artimesni už kitus. Tai kodėl atimti galimybę parodyti tą skirtingą artumą atitinkamais kreipiniais? Daugelyje situacijų „jūs“ – sąžiningesnis, nes parodo distanciją ten, kur jos iš tiesų esama. 

Prie artumo iškėlimo prisideda ir autentiškumo iškėlimas. Pasak kalbininko H. Simono, kreipinys „jūs“ nustatė distanciją ne vien su pašnekovu, bet ir su savuoju „aš“: „Jis kreipėsi veikiau į viešąjį vaidmenį, o ne į privatų asmenį.“ Tujinimas – tai nuoroda į gerai pažįstamų žmonių ratą, kuriame galima atsiverti asmeniškai, gal ne visada iki galo, bet vis dėlto labiau, o „jūs“ susijęs su kintančiomis funkcijomis: darbuotojo, kliento arba prašalaičio, „pono Miulerio“, o ne „Hainco“. 

Panašūs pokyčiai vyksta daugelyje sričių: literatūroje klesti autofikcija, politikai vis dažniau skelbia asmeninio gyvenimo nuotraukas, patarimų knygos tvirtina, kad esame tuo laimingesni, „kuo labiau parodome savo unikalumą“. Už šių ir daugybės kitų reiškinių slypi lūkestis, kad žmogus bet kuriuo metu gali ir turėtų būti visiškai „jis pats“. Kuo autentiškesnis, tuo geriau.

 

Nugrimzdę užmarštin: didieji „jūs“ privalumai

 

Pagal tokią logiką, kreipiantis į žmogų „jūs“ turėtų atsirasti nereikalinga skirtis tarp kalbančiojo ir jo tikrosios savasties. Tačiau argi ne iliuzija manyti, kad su viršininku galima bendrauti lygiai taip, kaip su sutuoktiniu, ar tai apskritai pageidautina? Argi visuomenės bendrabūvis nepagrįstas tuo, kad žmonės savo jausmus ir mintis priderina prie situacijos, o ne kuo natūraliau juos rodo? Distanciją išlaikantis „jūs“, be abejonės, tinkamesnis tokiai išorinei kontrolei.

Distancija su privačiu asmeniu, kurią sukuria mandagumo forma, palengvina būti kompetentingu inžinieriumi biure, reikliu pirkėju parduotuvėje, ponu su skrybėle gatvėje – ir visuomet įsijausti į atitinkamą vaidmenį. Tujinimą derėtų pasilaikyti tiems, su kuriais joks vaidmuo nereikalingas arba jis tėra minimalus: draugams, kuriems išsipasakojame apie nelaimingą meilę, šeimos nariams, su kuriais dalijamės buitimi ir kartu gyvename. Kita vertus, juk nedaug atsiras tokių, kurie tujina tik šį siaurą ratą. Šeimose tujinimasi, nors artimi draugiški santykiai toli gražu ne visada būna savaime suprantamas dalykas. Be to, „draugas“ – tai irgi vaidmuo, tiesa, intymesnis.

Kol kas Vokietijoje „tu“ pirmiausia plinta įmonių viduje: kolegos vis dažniau tujinami, o išoriniai verslo partneriai paprastai ir toliau „jūsinami“. 

 

Mandagumo formos išgyvenimo perspektyvos

 

Kad mandagumo forma gali ir visiškai išnykti, matyti iš skandinavų kalbų. Ten nuo septintojo dešimtmečio „socialdemokratėjant“ visuomenei, „jūs“ ekvivalentas beveik išnyko ir liko vartojamas tik kreipiantis į karališkųjų šeimų narius. Vokietijoje, pasak bendrovės „Forsa“ apklausos, du trečdaliai žmonių nuo devyniolikos iki dvidešimt devynerių metų irgi norėtų, kad vokiečių kalboje liktų tik viena kreipimosi forma, kaip ir anglų kalboje. 

Sykiu Skandinavijos pavyzdys rodo, kad į neformalų kreipinį vedanti raida nėra nei neišvengiama, nei negrąžinama. Bent jau keliautojai po Švediją ir Suomiją pastaruoju metu pastebi dažniau vartojamą mandagumo formą „jūs“. Gal ji išgyvens kaip atgaivinta seniena. 

Galbūt mandagumo formos likimas bus panašus į kaklaraiščio ryšėjimo ar ėjimo į bažnyčią, ir kreipinys „jūs“, kaip tik todėl, kad nėra „privalomoji programa“, ateityje taps ypač puoselėjamas. Šiaip ar taip, anot apklausų, tarp dvidešimtmečių rasime ne tik didžiausią dalį tujintojų, bet ir didžiausią grupę tokių, kurie sąmoningai „jūsina“.

 

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė 

Publikuota 2026 m. vasario 25 d.