Irena Wiszniewska ne tik rašo su žydais susijusiomis temomis, bet ir daugiau nei 20 metų kuria gatvės meną – gatvėje pasakoja istorijas, sukurtas pagal praeivių pateiktus žodžius. Ji tai darė Lenkijoje, Maroke, Madagaskare, Ukrainoje, Prancūzijoje. Spausdiname jos tekstą apie pasirodymą Varšuvoje.
Troškinys
„Na, ir kaip ten, Bożenka?“ „Normaliai, kaip visada!“ Nepaklausiau Bożenkos, kaip ji supranta normalumą, bet matydama ant žemės išskleistą patiesalą, ant kurio rakandai spaudžiasi šalia antikvarinių daiktų, spėju, kad šiandien uždirbo nuo 300 iki 350 zlotų. Ir taip kiekvieną sekmadienį. Aš irgi kiekvieną sekmadienį nuo birželio 9-os iki 30-os „Olimpijos“ turguje patyriau normalumo būseną. Tik kitoje dimensijoje.
Pasistatydavau kėdutę. Atsisėsdavau. Prie mano kojų – į krepšį atremta kamštinė lentelė su užrašu „Pasakoju istorijas. Už dyką. Specialiai tau sugalvosiu istoriją“. Kam nors prie manęs priėjus, gundžiau: „Pasakysi žodį, vieną žodį, o aš pagal jį tuoj pat sugalvosiu istoriją. Todėl būsi tikras, kad jos niekas pasaulyje negirdėjo.“
Turiu daugybę metų praktikos, vis dėlto pirmą dieną į turgų ėjau drebančiomis kinkomis. Jaudindamasi, bijodama, kad nieko iš savęs neišspausiu. Pradedu kalbėti vos išgirdusi ištartą žodį, nepamąsčiusi, o tai kelia stresą. Tačiau kėdutė turi galių, iš patirties žinau – atsisėdusi ant jos taip įsisuku į realybę, kad tai leidžia pamiršti tą prakeiktą neatsikratomą ego.
Asmeninio Irenos Wisznewskos archyvo nuotrauka
Taip pat mano praktika rodo, kad reikia perprasti vietą, kurioje rodysi savo gebėjimus. Madagaskare pasirinkau miesto teatro laiptus šalia judrios gatvės, Odesoje atsistojau netoli Richelieu paminklo, Palenkėje ir Provanse važinėjau po turgus ir muges. Kiekvienas pasirinkimas buvo apgalvotas, kadangi vietos atmosfera turi įtakos veiksmo eigai. Pasirinkau „Olimpiją“, nes ji neįprasta. Milžiniška, gali joje pasiklysti, jei nesi nuolatinis lankytojas. Nuolatinis lankytojas išskirs dvi zonas: tvarkingą ir anarchišką, nors ir pirmoji pernelyg tvarka nepasižymi. Nuo įėjimo iš Gurcų gatvės tolyn driekiasi dengti prekystaliai, apkrauti visokiausiais produktais, kumpiai trinasi į žiedus, o kiaušiniai mirkčioja liemenėlėms.
Bet tai dar nieko! Jei pasuksi į dešinę ir eisi palei tvorą iš Tūkstantmečio prospekto pusės, pateksi į stebuklų šalį! Bene visą kilometrą ant žemės išdėlioti įvairiausi daiktai. Kokie? Sugalvok ką nors neįtikėtino, ir rasi. Vienas mano klausytojas įsigijo spalvinimo formų ir keptuvę. Pora, kuriai pasakojau istoriją pagal pateiktą žodį „kandeliabras“, ieškojo būtent tokios žvakidės. Mergina, kuriai surezgiau pasakojimą pagal „ąžuolo lapą“, nešėsi išsipūtusį krepšį; po savaitės ji vėl keliavo takeliu palei tvorą su dar tuščiu krepšiu. Zosia, pažįstama, kuri atsitiktinai susidūrė su manim (ir pasirinko žodį „rytoj“), prisipažino, kad yra priklausoma nuo apsipirkimo „Olimpijoje“. Išties!
Varšuviečiai kiekvieną sekmadienį skuba į „Olimpiją“ kaip į medžioklę. Suplanavę, pavyzdžiui, nusipirkti hamaką, bet – dėmesio! – būna hamakų, kuriems patinka žmonės, ir tokių, kuriems žmonės nepatinka, o tai iš manęs sužinojo Martyna. Arba ateina neturėdami plano, tiesiog panaršyti. Pikantiškumo naršymui suteikia tai, kad nežinai, ką aptiksi už kampo: parūdijusių prancūziškų raktų komplektą, leidyklos NOWA* knygas ar svajonių rankinuką. Laukimo ir užsidegimo atmosferą kaitina armoniką tampantis gatvės muzikantas, o jeigu kam ieškant Gralio nuplyšo puspadžiai, keliaujantis batsiuvys juos vietoje sutaisys.
Be jokios abejonės – čia mano vieta. Jau minėjau, kad prie tvoros viešpatauja anarchija. Be to, „Olimpija“ duoda atkirtį žemų kainų parduotuvėms ir prekybcentriams, kurie kiek įmanydami unifikavo mūsų apsipirkimo erdvę. Nieko keisto, kad per šią vietą pereina laisvės ir nenuspėjamumo pasiilgusios minios. O kaip su tuo susijusi mano pasakojamoji veikla? „Olimpijoje“, kaip ir kitose vietose, manęs klausinėja apie motyvaciją. Paprastai atsakau trumpai: „Taip sau, kad drauge maloniai praleisčiau laiką, jokių kitų ketinimų.“ Ilgesnis variantas skamba kiek grėsmingiau: „Čia mano protestas prieš kryptingumą, racionalumą ir efektyvumą, kurie valdo mūsų gyvenimą.“
Asmeninio Irenos Wisznewskos archyvo nuotrauka
Tobulai prisitaikiau, tiesa? „Olimpijoje“ turbūt ne visi pritaria tokiai nuomonei. Pirmąjį sekmadienį jaučiuosi kaip bedarbė, iš nevilties grąžau rankas. Tiršta minia pro mane plaukia akis įsmeigusi į tuos stebuklus ant patiesalų, o mano lentelė, irgi tame pačiame lygyje, lieka nematoma. Iš kur žinau? Nes jei kas nors lentelę perskaito, tai pažvelgia į mane. Kartais nusišypsau. Bandau pasikalbėti su kaimyne, kuri pranašauja: „Greičiau jus čia nupirks su ta kėdute...“ Mano, kad neturėsiu paklausos. Klysta.
Apie 11.00 minia praretėja, turiu pirmą pageidaujantįjį. Pasirenka žodį „moteris“. Mandagiai pasakoju, be fejerverkų, užtat jis pasipila fejerverkais. Moterys – tokia dėkinga tema, kad jam burna nesusičiaupia. Su Iwonka buvo pusantrų metų, tiek jis ištvėrė. Na, nes kiekgi galima... Važiuoja automobiliu, Iwonka sako: „Tu man trenkei!“ Jis stebisi: „Ką tu! Niekada gyvenime!“ Tada ji užsimoja ir bambt jam į veidą. „Siaubinga“, – patvirtinu. Jis Iwonką teisina tuo, kad ji nesutaria su motina, kurios buvo varžoma. Iš tiesų jiedu išsiskyrė, bet jis vis dar rūpinasi jos dukra. Be to, rūpinasi viena pažįstama, kuria jos partneris manipuliuoja ir kurią gąsdina, jos namuose smurtas tvyro ore. Rado jai prieglobstį ir įkalbinėja nelaukti, kol įvyks blogiausia. Koks pozityvus vyriškis! Tik nežinia, kaip sustabdyti jo atsivėrimus. „Ir kas pasakoja geresnes istorijas?“ – mesteli atsisveikindamas. Akivaizdu, kad prie manęs priėjo norėdamas išsikalbėti. Ir nuo šio sindromo jau nepaspruksi.
Artinasi pagyvenęs vyras. Žinoma, pageidauja istorijos. Bet ne čia, atsisėsime ant suoliuko Močydlo parke. Darau išvadą, kad nori mane užkariauti ir mirtinai užšnekėti. Nuo suoliuko atsiginu, bet nuolankiai išklausau jo pasakojimo apie katinus, ypač apie tą rusvą, kuris mirė.
Man susidaro keistų keisčiausias įspūdis, prieštaraujantis visoms statistikoms, kad vienišų senų vyrų „Olimpijoje“ yra daugiau nei moterų. Pilvotų, perkreiptomis burnomis ir nepatikliomis akimis. Kai kurį nors pasikviečiu, išgirstu: „Ponia, mano istorija jau praeityje.“ Tai ką, neliko jokio smalsumo? Tikrai jis su laiku išnyksta? Vienas iš jų išdrįsta pakelti savo akcijas: „Jeigu imčiau ir surašyčiau visas savo istorijas, sukurčiau bestselerį.“ Sutinku su juo. Visų mūsų gyvenimai yra nepakartojami ir ypatingi, suteikus jiems deramą literatūrinę formą taptų šedevrais.
Asmeninio Irenos Wisznewskos archyvo nuotrauka
Atgaunu kvapą su pora draugių, kurios pasirenka žodį „filmas“. Suteikiu joms persikėlimo į filmus galią, plagijuoju Woody Alleną. Bet taip jau yra, kad vaizduotė minta kuo pakliūva, šaligatvio dėme ir atminties atliekomis.
Netoli manęs sustoja vyras, trisdešimt kelerių, be ypatingų žymių, žvelgia į mano lentelę ir pratrūksta juoku. Prieina nuostabiai geros nuotaikos ir pasirenka žodį „gyvatė“. Pasakoju apie merginą, turėjusią tokią pravardę, nes užsiėmė kikboksu ir šaudymu. Nutraukia mane: „Sudėliokite taip, kad Gyvatė nieko nenuskriaustų.“ Įbruka man zlotą ir dingsta nelaukdamas tęsinio. Bet po akimirkos grįžta vis dar linksmas, klausia, ar galėtų nufotografuoti lentelę, nori žmonai parodyti. „Tai aišku! O kodėl jus taip prajuokino mano istorijų pasakojimas?“ Tik numoja ranka ir nueina, šįkart su visam. Nesužinosiu jo linksmumo priežasties. Nesijuokė iš manęs. Galiu tik spėti, kad mano akcija jam kažką priminė. Tačiau ką?
Per pertraukas bandau užmegzti santykius su kaimyne, kuri vengia žvilgsnio ir išsisukinėja nuo mano klausimų. Pažvalėja tik tada, kai praeiviai pradeda domėtis šalimais išdėliota sena spauda. Jaunas vaikinukas po 3 zlotus perka Lenkijos Liaudies Respublikos laikų žurnalus „Przyjaźń“ ir „Kraj Rad“. Kitas perverčia „Solidarumo“ biuletenius ieškodamas 1980 m. Streiko komiteto 21 reikalavimo sąrašo. Kaimynė pažada pažiūrėti, kas dar guli jos rūsyje. Vadinasi, dalyvavo pogrindinėje veikloje. Suminkštėja, kai užsimenu, kad tai verta pasigėrėjimo. Bet istorija nesusigundo.
Artėjant kitam sekmadieniui man iškyla klausimas. Apsistoti toje pačioje vietoje ar kitoje? Nusveria naujovių troškimas, todėl prisėdu šalia simpatiškai atrodančios moters. Užkalbinu. Sveta yra ukrainietė, jau dvejus metus gyvena Lenkijoje, gauna pašalpą. Anūkas studijuoja verslo mokykloje, dukra dirba Vokietijoje. Įprastas gyvenimas, duonai užtenka, bet būtų gerai, kad ir uogienei netrūktų. Ji tai uogienei „Olimpijoje“ ir bando užsidirbti. Kaip sekasi? Ne kažin kas, pardavė prekių už 15 zlotų. „Neturite kėdutės“, – konstatuoju akivaizdų dalyką. „Nieko baisaus, pastovėsiu.“ Man tai kelia nerimą, stovėti kelias valandas reikia nemažai pastangų.
Pasirodžius pirmajam klientui, Sveta iškrinta man iš galvos. Vyras, lieknas, ne per jauniausias, regis, intelektualas, pasirenka frazę „Aš ir tu – tai jau teatrai du“. Kažką šneku, daugmaž sklandžiai, o jis giria gana globėjiškai, nes neatpažinau Edwardo Stachuros citatos. Pasisekė, kad šis reiklus vyriškis iš viso mane giria, tad dėkoju, labai dėkoju.
Paskui susimaunu, o gal ir ne. Priešais dirbantis pardavėjas prisistato su žodžiu „nuopuolis“. Stengiuosi kiek įmanydama, bet pabaiga nėra laiminga. Esu įsitikinusi, kad su klausytojais sudarome savotišką nerašytą sutartį – smaginsimės taip, tarsi skausmas ir neviltis neegzistuotų. O šįkart man nepavyksta nukalti viltingos istorijos. Gėda. Mano klausytojas sako, kad šį žodį pasirinko negalvodamas, nes jį kamuoja pagirios, miegojo tik kelias valandas. Bet gerai, neima į širdį, pamirš.
O Sveta stovi.
Nuopuolio pardavėjas atsiunčia įkaušusį kolegą, kuris bando mane apkabinti, pašokdinti. Išsisuku, numaldau, nieko nebus.
Pradeda judėti Svetos verslas. Parduoda kelis daiktus, tarp kurių dvi poros basučių, klientės derasi, bet Sveta kainos nenuleidžia. Teisingai daro, basutės nuostabios.
Porai pasakoju pagal žodį „atsakomybė“, o vienam vyrui – pagal vardą Beata. Tas vyras ir jo žmona Beata apsipirkinėja atskirai. Prie įėjimo išsiskiria, pavieniui naršo, paskui kartu džiaugiasi grobiu.
Asmeninio Irenos Wisznewskos archyvo nuotrauka
Prie Svetos banga nuslūgo, prie manęs irgi. Tačiau Sveta vis dar stovi. Atėjo anksčiau, jai tai jau ketvirta valanda. Akimirką svarstau, ar trumpam neužleidus kėdutės. Bet ne, greičiausiai atsisakytų, nes ji dabar lankosi valdiškose įstaigose ir yra laiminga, kad jai suteikta teisė egzistuoti, todėl veikiausiai elgsis kukliai. Sugebėčiau ją perkalbėti, bet to nedarysiu. Išsikėliau tikslą – jei atsisakysiu kėdutės ištaigos, nesugebėsiu jo pasiekti. Egoistiška? Egocentriška? Tam tikra prasme ši kėdutė simbolizuoja ribą tarp mano ir tavo gerovės. Kiek galiu padaryti tavo labui savojo sąskaita?
Tuomet prieina visiškai bedantis vyras, kuris pasirenka žodį „gėris“. Ne, neišsigalvoju, garbės žodis! Kažką pasakoju apie kažką, kas tiek gėrio prisigrobė, kad tai, ką sukaupė, leidžia vėjais. „Prasta idėja, – sako bedantis vyras. – Gerumą reikia sąmoningai dalinti. Nes kitaip pristigs energijos.“
Pradedame su Sveta rinkti savo mantą. Uždirbo 150 zlotų, neblogai. Netrukus grįš į Kyjivą visam laikui, o gal tik trumpam. Nežinomybėje žmogus neplanuoja.
Prieš pat man išlekiant pasirodo pora. Mergina renkasi žodį „kokarda“. Porinu apie kokardėlę, kuri svajojo tapti kokarda. Pasakojimas priimamas entuziastingai, o paskui girdžiu: „Mėgsti avokadus?“ Mėgstu. „Tai prašom.“ Ir mergina ištiesia vaisių. Imu. Šitaip pasiekiame kitą pažinties lygį. „Irena“, – prisistatau. „Pola“, – išgirstu. O jos draugas – Marcinas. „Nuostabu, kad tave sutikau, nes noriu daryti ką nors panašaus. Nutapysiu paveikslą, čia pakabinsiu ir parduosiu. Bent jau pamėginsiu. Galiu neparduoti, nesvarbu, bet kad tik kažkas vyktų, kad pabendraučiau su žmonėmis.“
Polai žodžių tryda, ji trykšta entuziazmu. Nori pasikeisti telefonais, susitarti. Aš laikausi šiek tiek gynybinės pozicijos. Žaviuosi jos spontaniškumu ir gyvenimo džiaugsmu. Na, ir tuo jos gestu su avokadu, sakyčiau, mechaniniu, nes Pola yra iš tų žmonių, kuriems dalintis yra kaip kvėpuoti. Bet aš turiu savo kaprizų. „O koks bus tas paveikslas?“ – klausiu pasalūniškai. „Nutapysiu Deivę, prispaustą prie stalo kažkokios jėgos, bet jos nebus matyti, tik vynuogių sulčių upelis...“ Na, nežinau. Jeigu Pola iš tikrųjų pasirodys po savaitės, tai arba tapsim komanda, arba vaikščiosim viena pas kitą. Sakykime, ateitis priklauso nuo Deivės išvaizdos.
Birželio 23-ioji, sekmadienis – mano mediumas. Polos nėra, dieviškojo prado irgi teks palaukti. Iš mielos, linksmutės kaimynės sužinau, kad visi, išskyrus mane (nes aš už dyką?), privalo mokėti po 15 zlotų už metrą užimamos žemės. Be to, kaimynė pasidalina gerais patarimais. Tualeto nėra, o geriausi krūmai yra... Šios paslapties neišduosiu. Štai naujas anarchistinės erdvės įstatymas: maitiname koldūnais, bet šalinimu nesirūpiname. Jei ir toliau taip bus, krūmai nudžius!
Jos suknelės po 20 zlotų eina kaip auksas. Man irgi neblogai. Mane pasiekia įvairūs komentarai: „Geriau tos moters istorijos, nei pas psichologą vaikščiot.“ O kodėl? Nespėju įsitraukti į pokalbį, o čia jau kitas žmogus prisistato su dviračiu: „Kur čia bičas su lėliukėm, lėlytėm? Nežinai kur?“ Kažkas jį kankina, kažkoks poreikis. Deja, negaliu padėti.
Trims merginoms pasakoju pagal žodį „viltis“. Iš to nieko neprisimenu. Paskui dviem vyrams – pagal žodį „abstrakcija“. Irgi baronkos skylė. Tai tarsi taisyklė. Pasirinktus žodžius užsirašau į knygelę, kartais pridedu pagrindinę mintį. Kai neužsirašau, – žlugęs reikalas. Improvizacijos kaina, bent jau mano atveju, yra užmaršumas, kurį laikau natūralia vaizduotės forsavimo pasekme. Dėl vieno esu tikra: mano istorijose yra veiksmas ir veikėjai, net jei jos paremtos siurrealizmu ir magija, visada išlieka žemiškos.
Man kairėje vyksta maža scena – vaikinas tempia merginą į mano pusę: „Eik pas ją, paklausysim.“ Ji atsisako: „Ne, nenoriu, bijau.“ Ko baiminasi? Žodžiai žeidžia, pasakos yra žiaurios. Kodėl turėtų pasitikėti nepažįstama moterimi? Gal aš klastinga ragana ir išpranašausiu ką nors baisaus?
Prisistato vidutinio amžiaus vyras smėlio spalvos drabužiais. Pasirenka žodį „potencialas“. Sugalvoju jam instrumentą, kuris padidina arba sumažina potencialą, bet jį sunku sureguliuoti. Paskui pokalbis. Jis savo potencialą nustatė gana vėlai, įkopęs į ketvirtą dešimtį. Bet tikriausiai sekėsi visai neblogai, nes yra filosofijos profesorius. Rengia tekstą apie Sokratą ir dirbtinį intelektą. Sokratas apsimetinėjo besigėdinantis savo nežinojimo, kad per iš pažiūros nekaltus klausimus atskleistų pašnekovo pažiūrų lėkštumą. Filosofo manymu, DI pasitelks Sokrato metodą ir juo naudodamasis manipuliuos žmonėmis. Įdomu, tiesa? Esu tikras laimės kūdikis! Negana to, kad puikiai linksminuosi, tai dar ir plečiu savo žinias.
Atėjo birželio 30-oji. „Paskutinį sekmadienį...“ Dievinu šio šlagerio šiek tiek kimią versija, atliekamą Mareko Dyjako. Bet šiandien man stinga valios, kad įkūnyčiau sekmadienį pasakojimuose, kita vertus, juk ir neprivalau, niekas manęs nelaukia, galiu atsisakyti. Iš namų mane išgrūda... pareigos jausmas? Ir teisingai padaro.
Per visą mano pasakojimo veiklos laiką niekas man nemetė iššūkio su žodžiais „Dievas“ ar „mirtis“. Šiandien bus kitaip. Tvyro siaubinga kaitra, daugiau nei trisdešimt laipsnių. Būtent per tokią kaitrą, kai prakaitas srūva kakta, žmogus vos kvėpuoja, o protas laukia, įvyks premjera. Sakoma, karštis nepalankus metafizikai, bet ne!
Prieš pasiekiant šį kraštutinumą, pora pasirenka žodį „Saab 9-3“. Reikalas paprastas: taip pat egzistuoja „Saab 900“ ir abu tarpusavyje varžosi – neišduosiu, kas laimėjo ir kodėl (nes neprisimenu), bet pora, kuri ką tik nusipirko automobilį, nepateikė reklamacijos. Dar sukuriu istoriją apie meškeriojimą, o paskui prasideda...
Kažkoks vyras peržvelgia kaimynės asortimentą, nieko neužsimano, bet iš inercijos prieina prie manęs. Ir pasirenka žodį „Krišna“. Po pirminio šoko, kad atėjo dangiškasis laikas, nusiraminu porindama apie karoliukus ir dievų kovas. Atsilygindamas mano klausytojas, iš profesijos – chemikas, papasakoja apie save: apie savo kelią į jogą ir kaip uždirbo milijoną dolerių. Hmmm... Svarus argumentas jogos naudai, nors turtus jis veikiau susikrovė chemijos srities išradimais, kurių nė už ką neperkąsiu.
Norom nenorom lieku aukštame registre. Jaunas vaikinas iš mano kaimynės perka magnetuką ant šaldytuvo. Pakviestas mielai prieina išklausyti istorijos. Jis nepalietis, kadangi dar silpnai kalba lenkiškai, pasitikrina savo žodžius per vertimo programėlę. Telefonas teisingai išverčia jo pasirinkimą: „Žmogaus kilmė“. Vėl stambus kalibras. Viskas per tą kaitrą?
Puolu į gilius vandenis – pradedu nuo buožgalvio. Po truputį suteikiu jam kojas ir kitas kūno dalis, galų gale aprengiu „Olimpijoje“ pirktais skudurais. Nepalietis pasitikrina programėlėje, ką reiškia „buožgalvis“. „Čia kaip žuvis, – nudžiunga. – Vakar jutube žiūrėjau filmą, kuriame įrodoma, kad gyvybė atkeliavo iš jūros.“ „Taip, visi esame kilę iš žuvų, – pritariu. – Tu ir aš.“ „Ir grenlandietis, ir perujietė. Ir kiekvienas pasaulyje!“
Mums vis smagiau, kad priklausome tokiai bendruomenei. Šį atradimą užtvirtiname nusipaveiksluodami. Esame tokie patys, kilę iš žuvų, norėdami įsitikinti, įsižiūrėkite į mus: jis – gėlavandenis upėtakis, aš – simpatiška plekšnė.
* 1977 m. įsteigta pirmoji nelegali Lenkijos leidykla, komunistų valdžios metais leidusi draudžiamas knygas.
Vertė Rimvydas Strielkūnas
„Dwutygodnik“, 2024 m. Nr. 7