Specialiai „Literatūrai ir menui“

Atgyvenę, paskirties neatliekantys prekybos centrai šiandien yra naujasis pabėgėlių stovyklų prototipas. Nuo karo bėgantys ukrainiečiai Lenkijoje ir Rumunijoje nukreipiami į tokius pastatus – pro vitrinas matyti jau ne reklamuojamais drabužiais aprengti manekenai, o žmonės ir žemę nukloję čiužiniai bei gultai.

Lenkijos ir Ukrainos pasienis. Peremislis tapo vieta, kur įvairios humanitarinės organizacijos atvyksta teikti pagalbos ar pergabenti žmonių į saugesnes teritorijas. Čia sutinkame savanorių iš Izraelio, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Kanados ir kitur. Peremislyje darbuojasi ir Lietuvos skautai. Registruojami visi, gabenantys humanitarinę pagalbą ir siūlantys transportą norintiems pasiekti artimuosius ar bičiulius Europoje. Dalis savanorių nė nekalba ang­liškai, tačiau ir kalbos barjeras jiems netrukdo veikti, suteikti skubaus prieglobsčio. Kasdien iš Peremislio pajuda po keletą autobusų ir mikroautobusų: atvažiuoja su humanitariniu kroviniu, o išvyksta su žmogiškuoju.

 

Stendas Černivciuose: „Lauk Viešpaties, būk drąsus, ir tavo širdis sustiprės“, 2022 03 28

 

Praėjus mėnesiui nuo karo pradžios organizuotos koordinavimo sistemos vis dar nėra: praktiškai viską atlieka geros valios žmonės. Deja, tokiomis aplinkybėmis esama nemenkos rizikos, kad kas nors pasinaudos pabėgėlių neviltimi ir baime. Tai neabejotinai nutiko per pirmąsias šio tikrų tikriausio egzodo dienas. Net kelios NVO pranešė apie neaiškius asmenis, sutikusius pergabenti tik itin jauno amžiaus ukrainietes. Todėl kovo 20 d. Peremislio prekybos centre apsilankė tyrimą pradėjęs Interpolas.

Pabėgėlių srautai plūsta ir per Medyką, esančią vos už kelių kilometrų nuo Peremislio. Įveikusius muitinę žmones čia vėlgi pasitinka savanoriai. Beveik visi ukrainiečiai atvyksta pėsčiomis, nešini nedideliu lagaminu ar kuprine. Daugiausia moterys ir vaikai. Vyrams Ukrainoje paskelbtas šaukimas į karinę tarnybą, tad paliekantieji šalį laikomi dezertyrais. Ukrainiečių ryžtas priešintis, žinoma, stulbinamas, bet yra ir kas pasilieka šalyje, nes paprasčiausiai nenori apleisti namų, senų tėvų ar negali nepaklusti savo šalies įstatymams. Ukrainoje karo įstatymas liepia imtis ginklo, kautis ir turintiems dvigubą pilietybę.

 

Vaikai žaidžia Černivcių pabėgėlių stovykloje, 2022 03 24. Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos

 

Pro Lvivą, arčiausiai prie Lenkijos esantį ukrainiečių did­miestį, nuo karo bėga ir svetimtaučiai. Jauni studentai iš Pietų Amerikos, lankantys ukrainietiškus universitetus, taip pat čia dirbantys ar šeimas sukūrę uzbekai, kartvelai, lietuviai ar italai. Daugeliui prireikė savaičių pasieniui pereiti. Vykstantiems per Medyką tenka įveikti ilgą koridorių po atviru dangumi. Laimei, čia talkina įvairių NVO savanoriai. Matėme ne vieną lenkų mobiliojo ryšio įmonių stendą, nemokamai siūlantį SIM korteles ir skambučius. Galimybė susisiekti – absoliutus prioritetas: palaikyti ryšį su liekančiais ir pranešti laukiantiems apie padėtį bei pasiektą kelionės tašką.

Medykoje taip pat nėra jokio rimtesnio koordinavimo. Peremislyje žmonės, laukdami galimybės išvykti, užsibūna sausakimšose parduotuvių ir sandėlių erd­vėse, miega ant greta sustumtų čiužinių, o Medyka tėra pereinamoji stotelė pakeliui į kitus Lenkijos miestus. Tačiau tarpmiestiniai autobusai kursuoja iki vidurnakčio, tad pasiekusieji Medyką nakčia privalo laukti. Lauke šalta, temperatūra vis dar nusileidžia žemiau nulio. Beveik visada atsiranda siūlančių šiltesnį drabužį ar karšto maisto. Begalė suvežtų batų, antklodžių ir rūbų pūpso suversti pakelėse. Ryte pabėgėliai stoja į eilę ir kantriai lūkuriuoja autobuso. Jaunas italas skambina kažkieno atitemptu senu fortepijonu Leonardo Coheno ir Johno Lennono dainas. Jam už nugaros – vėjo plakamos palapinės, ardomos po nakties, priešais – išvykimo laukiantys žmonės.

Pasiekus Korčovą situacija panaši kaip ir Medykoje, tik su vienu esminiu skirtumu. Čia apleistas prekybos centras, paverstas pabėgėlių priėmimo centru – naujos kartos pabėgėlių stovykla, – gerokai didesnis už Peremislio. Ir nors centre dirba nemažai savanorių iš įvairių organizacijų, stovykla šįkart rūpinasi lenkų vietinė administracija. Skirtumas milžiniškas: norint užtikrinti saugų žmonių srauto paskirstymą, skaidrus koordinavimas būtinas. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad žmones skubama išsiųsti iš Korčovos. Stebint lenkų pareigūnams ir kariškiams savanoriai rūpinasi išvykstančiais: stende skelbiamos laisvos vietos pačiomis įvairiausiomis kryptimis, mikrofonais pranešinėjami europietiškų miestų vardai nuo Berlyno iki Paduvos. Nuolat kartojama, kad kelionė nemokama. Tęsiantis karui pabėgėliai tampa vis mažiau patiklūs ir tai suprasti nesunku: šiomis siaubo savaitėmis jiems teko prisiklausyti kraupių istorijų ir visi skuba įsitikinti, ar tikrai vyks žadama kryptimi.

Krokuvos stotis taip pat pilnut pilnutėlė karo pabėgėlių, vėlgi turinčių kliautis geros valios vietiniais. Čia sutinkame Lilją, kaip ir kiti, pabėgusią iš Černihivo nuo bombų. Sibirietė, rusakalbė, ištekėjusi už ukrainiečio, abu suaugę sūnūs dirba ir gyvena Maskvoje. Kai paklausiu, kodėl ji, rusė, bijo savo kareivių tautiečių, atsako: „Argi bombos ir raketos renkasi pagal tautybę? Žudo visus iš eilės, nuo žemės šluoja viską. Pirmą apšaudymų savaitę slėpėmės rūsyje ir, žinai, prie to irgi priprantama... Išgirsti artėjantį lėktuvą – į rūsį ir melstis. Kas lieka? Niekad nemaniau, kad taip nutiks. Bet prašau suprasti, čia ne rusų tauta trokšta ukrainiečių mirties, o Rusijos politikai, čia armijos darbas.“

Rumunijos ir Ukrainos pasienis. Černivciuose, ukrainiečių mieste 40 km nuo Rumunijos miesto Sireto, vietiniai ne tik gamina Molotovo kokteilius, bet ir užsiima atkeliaujančios humanitarinės pagalbos paskirstymu. Rūpinamasi namų netekusiais tautiečiais, paskirstomos tarptautinių NVO siuntos, kurių dalis iškeliauja į apgultus miestus, ruošiami autobusai, bandysiantys patekti į karštesnes zonas ir išgabenti kuo daugiau Mariupolyje ar Odesoje įstrigusių žmonių. Černivciai dar neapšaudyti, centras nepaliestas, dieną gatvėse vaikštinėja žmonės. Tačiau parduotuvės uždarytos ir 22 val. skelbiama komendanto valanda, jos nesilaikantiems gresia areštas. Šis beveik normalaus gyvenimo įspūdis perplėšiamas it plonas šydas kaskart, kai užkaukus pavojaus sirenoms 300 tūkst. Černivcių gyventojų drauge su 60 tūkst. čia atsidūrusių pabėgėlių puola slėptis po žeme. Taip nutinka 3 kartus per dieną.

Ukrainiečių asociacijos rūpinasi regioną iš aplinkinių šalių pasiekiančia humanitarine pagalba: vaistai, higienos reikmenys ir kitos būtiniausios prekės siunčiamos toliau į Ukrainos gilumą. Tačiau prieglobstį teikiančiose kaimyninėse šalyse, jų teigimu, būtina žengti toliau pasyvaus pagalbos tiekimo ir stiprinti tikrą integraciją, t. y. padėti ukrainiečiams įsidarbinti ir kurti orias gyvenimo sąlygas, leisiančias tapti nepriklausomiems. O šalyje įstrigusiems gyventojams, nesant saugių humanitarinių koridorių, tiksliau, realių galimybių išvykti, reikia toliau sistemingai teikti būtiniausią pagalbą. Apie likusiųjų Ukrainoje gyvenimo sąlygas kalbamės su Kostiantynu Kuchurianu, asociacijos „Hands of Mercy“ Černivciuose steigėju: „95 proc. puolamų miestų gyventojų priversti slėptis bunkeriuose arba yra slaugomi ligoninėse. Dauguma norėtų išvykti, jiems būtini šių miestų nepasiekiantys vaistai. Iki mūsų atkeliauja išties daug humanitarinės pagalbos, galėtume išdalinti ją Černivcių regione, bet nutarėme 90 proc. išsiųsti į karščiausias zonas, kur žmonės neturi absoliučiai nieko ir nevalgo jau savaitę ar daugiau.“

Pastarosiomis dienomis fiksuojamas sumažėjęs pabėgėlių srautas į Rumuniją patvirtina, kad kritiškiausia pabėgėlių padėtis išlieka Ukrainos viduje. Iki šiol kalnų perėją tarp šiaurės rytų Rumunijos ir pietvakarių Ukrainos Sireto kryptimi įveikė per 200 tūkst. moterų, vaikų ir senolių. Didžioji dalis, sieną pasiekusi savo transporto priemonėmis, pasirodė dar pirmomis karo savaitėmis. Dabar Sirete ukrainiečių skaičius mažėja, bet pagalbą ir toliau teikia pamainomis dirbantys savanoriai. NVO autobusai kerta sieną, pasiekia Černivcius arba vyksta giliau iki pat Charkivo ir Odesos, kur surenka norinčius palikti šalį. Yra ir sieną pasiekiančių pėsčiomis, su kup­rine ar kelioniniu krepšiu, ašarų pilnomis, paklaikusiomis akimis. Moterys, vaikai, močiutės neretai pasimetę nuo artimųjų keliauja po vieną.

Sireto savanoriai pirmąjį prieglobstį siūlo vos už kelių metrų nuo muitinės iškilusiame palapinių miestelyje su lauko virtuve, talkinant rumunų Raudonajam Kryžiui. Raudonojo Kryžiaus savanorė Estera pasakoja: „Bene kasdien atvyksta moterys su vaikais tuščiomis, geriausiu atveju su kokiu paskubomis sukrautu krepšiu, be atsarginių drabužių ir batų, be maisto atsargų, be vaistų. Parūpiname jiems higienos reikmenų, bet pirmiausiai maisto ir vandens.“

Vietinis rumunų ugniagesių padalinys registruoja pabėgėlius ir koordinuoja savanorius. Vienas svarbiausių tikslų – užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir pabėgėlių išnaudojimui. Užkalbintas ugniagesys teigė, kad pirmomis savaitėmis, kai užplūdusio pabėgėlių srauto fiziškai buvo neįmanoma sužiūrėti ir dar neveikė jokios kontrolės struktūros, atsirado siūlančių pavėžėti Europon už nepadoriai didžiules sumas. Daug pro Rumuniją keliaujančių ukrainiečių traukia į Vokietiją ir Italiją, bet ne visi pasitiki transportą siūlančiais savanoriais: baimė būti apgautiems ir deportuotiems į Rusiją pastebimai stiprėja.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

 

Ivanas „Grozny“ Compasso – italų žurnalistas, rašytojas, dokumentinio kino kūrėjas. Rašo „La Repubblica“, „Il Manifesto“ dienraščiams, „Left“ ir kt. leidiniams, parengė daugybę reportažų iš Sirijos, Turkijos, Irako, Brazilijos, Meksikos, Argentinos.

Francesca Campanini – italų žurnalistė, užsienio korespondentė, dirba „La Difesa del Popolo“ redakcijoje, rašo įvairiems italų dienraščiams, domėjimosi sritis – socialinės krizės, humanitarinė tematika.