Ziemowit Szczerek: „Vidurio Europa mane be galo žavi“

× Nikodem Szczygłowski

 

Ziemowitas Szczerekas – šiuolaikinės Lenkijos literatūros fenomenas. Rašytojo pasaulėžiūros horizontai siekia toli už Lenkijos ribų, o ir į tėvynę jis dažnai žvelgia tokiu kampu, kokio nesitikėtum iš lenko. Nors mėgsta pabrėžti, kad negali peržengti savo tapatybės ribų, geba keliais šmaikščiais sakiniais atskleisti Transilvanijos vengrų problematiką arba serbų ir kroatų santykius Bosnijoje. Z. Szczereko reportažai iš kelionių po Vidurio Europą leidžia skaitytojui persikelti į aprašomas vietas, autorius iš tarsi nereikšmingų detalių dėlioja Vidurio ir Rytų Europos paveikslą. Itin dėmesio verti romanai „Siwy dym“ („Pilkasis dūmas“) ir „Cham z kulą w głowie“ („Chamas su kulka galvoje“). Pirmajame Europą apgaubė Pilkasis dūmas – rūkas, stipriai pakeitęs regiono politinį paveikslą. Antrasis – alternatyvios Lenkijos istorijos vizija.

Pavasarį susidomėjęs skaičiau Z. Szczereko reportažus iš kelionės per Europą, kai sienų užkardos nusileisdavo viena po kitos, o žemyną pradėjo gaubti kovidinis rūkas. Spalį, prieš pat prasidedant masiniams protestams Lenkijoje, pavyko rašytoją pakalbinti Krokuvoje. Kalbėjomės, kokia įvairi Lenkija, kuo svarbi Vidurio Europos samprata ir kaip rašytojas mato Lietuvą.

 

Ziemowit Szczerek: „Vidurio Europa mane be galo žavi“
Ziemowitas Szczerekas. Łukaszo Saturczako nuotrauka

 

„Neperkelkite sostinės į Krokuvą“ – 1993 m. dainavo kadaise populiari grupė „Pod Budą“1. Tu taip pat dažnai pabrėži, kad tau artimesnė Krokuva nei Varšuva. Kodėl? Kaip galėtum apibūdinti krokuvietiškumą šiandien?

Krokuvietiškumas ir varšuvietiškumas panašus į, tarkime, lvovietiškumą ir kijevietiškumą. Panašus santykis ir tarp Novi Sado ir Belgrado...

 

Arba tarp Kauno ir Vilniaus?

Ne visai taip, nors kai kuriais atžvilgiais galbūt. Krokuva man – savotiška Vidurio Europos versija, ir tai žiauriai patinka, kaip ir jos miestietiškumas, ir daug kitų tik jai būdingų dalykų. O Varšuva, nors žavi, visiškai kitokia. Tai sakydamas neketinu Krokuvos išaukštinti, be to, nesu objektyvus ir savo nuomonę grindžiu tik asmeniniu požiūriu. Aš kilęs iš Radomo. Kai persikėliau į Krokuvą, į Galiciją2, iš kur kilę mano tėvai – man ji pasirodė lyg atskiras pasaulius. Palyginus su porusiška Lenkija, vadinamąja Kongresuvka3, Galicijoje viskas daug jaukiau. Šį skirtumą pastebiu iki šiol.

Paimkime tokį paprastą, bet esminį dalyką kaip miesto kultūra. Krokuvoje vos išėjęs iš namų patenki į erdvę, kuri tarsi sukurta veikti. Šis miestas jungia miestelį ir didmiestį, kaimą ir metropoliją. Viena vertus, Krokuvoje vyksta daugybė renginių, kultūros pasiūla įspūdinga, kita vertus, nuėjęs į barą ar kavinę visus pažįsti. Tai labai mielas jausmas. Šia prasme Krokuvos atmosfera skiriasi, tarkime, nuo Vilniaus. Nors Vilnius taip pat yra senas Vidurio Europos miestas, jis nepriklauso Habsburgų kultūros palikimo erdvei kaip Krokuva. Be abejo, žmonės Vilniuje taip pat sėdi aludėse ir kavinėse, bet šių vietų dvasia kiek kitokia, tai vis dar kažkas nauja. O Krokuvoje tokie pasisėdėjimai buvo gyvenimo būdas net komunizmo laikais.

Varšuva, mano nuomone, yra tarsi geresnis Berlynas: joje daug visko vyksta, tačiau nėra tokio lokalumo jausmo kaip Krokuvoje. Varšuva vis dar mokosi miestietiškumo. Tarpukariu čia toks gyvenimo stilius lyg ir egzistavo, bet buvo labiau elitinis nei egalitarinis. Dabar miesto ritmas prisitaikė prie pokyčių, sakyčiau, tai primena procesus, anksčiau įvykusius Berlyne. Varšuvos laukia ryški ir įdomi ateitis, jos dar neišmindžiojo turistai.

 

Atrodo, visi tavo tekstai susiję su kelionėmis – be kelionių, daug išdėstytų minčių prarastų svorį ir gylį. Ar kelionės ir rašymas tau iš tiesų neatsiejamai susiję?

Be jokios abejonės. Keliauju daug, nenustojau keliauti net dabar. Man visada patiko kelionių literatūra, manau, tokie yra ir mano tekstai. Dabar, kad būtų linksmiau, rašau knygą apie vampyrus, o joje, žinoma, keliaujama per Vidurio Europą.

Vidurio Europa – tai tarsi griuvėsiai tarp trijų didelių girnakmenių, sudarančių atskiras planetas: Vakarai, kuriems mūsų regione pirmiausia atstovauja Vokietija, Rusija, kuri yra tarsi periferijos centras, šviečiantis atspindėta Vakarų šviesa, ir Osmanų Turkija, daranti įtaką tam, kas vyksta Balkanuose. Tarp šių griuvėsių bandyta sukurti atskirus, savus girnakmenius – toks buvo Abiejų Tautų Respublikos projektas, Austrijos-Vengrijos monarchija, taip pat ir, tarkime, Jugoslavija.

Vidurio Europa mane be galo žavi. Joje veikia tokie patys procesai, kaip ir Vakarų Europoje, tačiau dažnai karikatūriškai. Pavyzdžiui, tautų apsisprendimo teisė. Po Pirmojo pasaulinio karo kiekviena tauta, didelė ar maža, įgijo teorinę galimybę kurti savo valstybę. Kartais tai įgauna šaržuotų formų, pavyzdžiui, jei Šiaurės Makedonija valstybingumu lygi Prancūzijai, tai ji nori turėti ir Prancūzijai prilygstančią istoriją. Šį siekį gerai reprezentuoja Skopjės centro antikos „restauracijos“ pavyzdys, įrodantis visai ką kitą, nei ketino šio proceso sumanytojai. Man be galo įdomu keliauti po tokias vietas, ieškoti jas formavusių mechanizmų pėdsakų.

 

Tavo naujausiame romane „Chamas su kulka galvoje“ pasakojama alternatyvi Lenkijos istorijos versija: šalis laimėjo karą 1939 m. rugsėjį, joje nebuvo komunizmo, liko tarpukario sienos rytuose, o dabartinis valdantis režimas primena tarpukario Lenkijos sanaciją. Ši fantasmagorija priverčia lyginti sugalvotą pasaulį su tikrove. Ar manai, kad Lenkija yra net alternatyvios istorijos įkaitė, o tam tikri dalykai joje paprasčiausiai negali vykti kitaip? 

Lenkija visų pirma yra savo provincialumo, priklausymo periferijoms įkaitė. Periferijoms, ypač toms, kurios netoli nuo centro, pasiseka, nes tokia kaimynystė daro įtaką jų vystymuisi. Tačiau taip sukuriama ir kompleksų. Būdama periferija Lenkija tiesiog negali tinkamai realizuoti savo siekių, ambicijų. Net jei prisijungtume prie didžiųjų Europos tautų, tai nedaug ką pakeistų. Įsivaizduojamas karo laimėjimas 1939 m. rugsėjį nesuteiktų Lenkijai galimybės tapti centru. Tam tikra autoritarizmo forma vis tiek įsigalėtų dėl vidurinės klasės nebuvimo ir ekonomikos.

Viena vertus, tarpukario Lenkija padarė didelį civilizacinį šuolį, kuris buvo gan ambicingas bandymas šaliai, susiūtai iš trijų skirtingų dalių. Be to, labai neturtingai šaliai su didžiule socialine nelygybe ir tautiniu susiskaldymu. Taip pat prisiminkime, jog pirminė tarpukario Lenkijos projekto vizija buvo baisiai supaprastinta, vyravo iracionalumas, populistiniai sprendimai – didžiausia periferijos problema iki šių dienų. Bijau, kad Lenkijoje, kuri nebūtų pralaimėjusi karo 1939 m., sanacijos režimas tikrai dar ilgai valdytų. Atkreipk dėmesį: mano knygoje išdėstyta alternatyvi istorijos vizija turėjo ir demokratinio valdymo etapų, tačiau jie neveiksmingi ir trumpalaikiai.

Tiesa, Europoje yra išimčių, pavyzdžiui, tokios periferinės šalys kaip Suomija, Graikija ar Slovėnija.

 

Kitą įdomią ir, ko gero, taip pat bauginančią alternatyvios tikrovės (arba labai artimos ateities) viziją papasakojai romane „Pilkasis dūmas“. Kai Europą apgaubė Pilkasis dūmas, tautinės valstybės subyrėjo, visi grįžo prie senų skriaudų ir sąskaitų suvedinėjimo. Lenkija pasidalijo į keletą mažesnių valstybių, atstovaujančių skirtingoms geopolitinės raidos vizijoms. COVID-19 pandemija irgi šiek tiek primena Pilkąjį dūmą. Ar neatrodo, kad tavo sumanymas nėra toks jau distopinis? 

Šiame romane šaržavau jau senokai pastebimas tendencijas. Knygos idėja paprasta: tarp mūsų atsiranda medžiaga – niekas tiksliai nežino, kas ji ir kaip veikia žmones. Toliau viskas vyksta lyg sapne, kurį sapnuoja vietos, apimtos Pilkojo dūmo, pagreitinančio tam tik­rus karikatūriškai vaizduojamus procesus.

Šiandien mus supančioje realybėje iš tiesų galime atpažinti „Pilkojo dūmo“ elementų. Pavyzdžiui, Lenkijoje valdantieji savo teisėtumą grindžia pirmiausia sąmokslo teorijomis: kad Vokietija neva mums kelia grėsmę, kad Europos Sąjungoje yra kairuolių, siekiančių įgyvendinti neomarksistinius projektus, kad lenkų ir žydų santykiuose lenkai visada buvo tik aukos, o žydai nori, kad būtų manoma atvirkščiai. Lenkija dar netapo Vučićiaus Serbija ar Orbáno Vengrija, tačiau demokratinė sistema išardyta, Lenkija jau yra autoritarinė valstybė. Vadinasi, šaliai reikia autoriteto, ir jo vaidmenį šiuo metu atlieka Jarosławas Kaczyńskis. Jei šis autoritetas dings, šalį pradės valdyti jo sukurti monstrai. Ši akimirka artėja, ją lydi dar absurdiškesni procesai, todėl kol kas ateitis neatrodo šviesi.

 

Realistiškas, nors kartais ne mažiau bauginantis Vidurio ir Rytų Europos paveikslas piešiamas ir tavo reportažų esė knygose „Via Carpatia“ bei „Międzymorze“ („Tarpjūris“). Vaizduojamas Europos regionas, kuriame vis mažiau „Vidurio“ ir vis daugiau „Rytų“, o Lenkijoje karaliauja viešosios erdvės beskonybė ir augantis nepakantumas viskam, kas nelenkiška. Ar iš tikrųjų gyvename pasaulyje, kuriame ruritanijos virsta bordūrijomis?  

Taip, jos iš tiesų tampa bordūrijomis. Priminsiu, kad Ruritanija yra masinės Vakarų kultūros sukurta Aust­rijos ir Vengrijos imperijos parodija. Kai po Pirmojo pasaulinio karo Habsburgų dinastijos pasaulis išnyko, jo vietoje Vidurio ir Rytų Europoje susikūrė naujos autoritarinės valstybės. Tuomet populiarioje belgų komiksų knygoje apie Tintino nuotykius atsirado dvi išgalvotos šalys, pavadintos Bordūrija ir Silvanija. Silvanija buvo periferinė Balkanų šalis, o Bordūrija – tipiška Vidurio Europos autoritarinė valstybė. „Tintino nuotykiai“ yra belgų komiksas, taigi jų vaizduojama Bordūrija gali būti ir nacistinė Vokietija, ir sanacinė Lenkija. Pavyzdžiui, komikso herojus Bordūrijos lyderis Pleksiglasas man įtartinai panašus į mūsiškį maršalą Smigly-Rydzą4.

Taip, mes tampame bordūrijomis nepaisant to, kad beskonybės mažėja, kad civilizuojamės, kad sustiprėjo vidurinė klasė. Paradoksas, rodantis, kad tam tikru momentu pasieksime ribą, kai žmonės nustos tikėti pasakomis. O tai neišvengiamai sukels maištą prieš valdžią.

Kitur šis procesas vyksta skirtingai. Tarkime, Serbijoje ar Bosnijoje jaučiamas labai stiprus nusivylimas Vakarais. Bulgarija periodiškai atitolsta nuo Rusijos ir vėl prie jos prisigretina. Visur vyksta masinė emigracija į Vakarus – geriausias pavyzdys tikriausia yra Kosovas.

 

Lietuva taip pat yra tavo asmeniniame Tarpjūrio žemėlapyje, bet kažkur pašonėje. 

Ne, ji tiesiog toliau nuo vietų, kuriose vyksta svarbiausi Vidurio Europos procesai. Iš esmės tai gerai – Lietuva patiria mažiau problemų.

 

Taigi „Pilkajame dūme“ Lietuva pasirodo pasaulio žemėlapio pakraštyje, „Chame su kulka galvoje“ ji minima kalbant apie lenkiškąjį Vilniaus regioną. Kituose tekstuose apie Lietuvą rašai dažniausiai trimis aspektais: analizuodamas posovietines išraiškas, aptardamas Baltoskandiją ir Lietuvą kaip alternatyvios Lenkijos istorijos versiją (ypač kai kalbama apie vadinamąjį Vilniaus krašto lenkiškumą). Kuris iš šių aspektų tau įdomiausias?

Lietuva mane įkvepia pirmiausia kaip vieta, kur išsyk įvyko dvi ar net trys alternatyvios istorijos. Prisiminkime, kad Vidurio Europoje įmanoma praktiškai pakeisti požiūrio perspektyvą. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, norėdami įsivaizduoti, kas nutiktų Lenkijai, jei ji būtų pralaimėjusi karą su bolševikais 1920 m., galime nuvykti į Ukrainą ir pasidomėti, kas atsitiko ukrainiečių kalbai ten, kur vyko intensyvus rusinimas. Vilniaus kraštas tam tikra prasme yra panašus pavyzdys. Pažiūrėkime, kaip lenkiškai kalba Šalčininkuose ar Vilniaus miegamuosiuose rajonuose lenkų kilmės gyventojai. Gera iliustracija – Bartoszo Połońskio knyga „Robčikas“. Knyga parašytą kalba, kurią vartoja Vilniaus daugiabučių subkultūros atstovai lenkai. Galime palyginti šią kalbą su Lenkijos didmiesčiams būdinga kalba hiphopo muzikoje ar Masłowskos5 kūriniuose. B. Połońskio vilnietiškame variante lenkų ir rusų kalbos maišosi tarpusavyje sukurdamos labai savitą slengą – tai ir yra alternatyvios lenkų kalbos istorijos pavyzdys, realiai įvykęs Vilniaus krašte.

Tačiau mane itin žavi ir baltiškoji Lietuva. Baltų tapatybė buvo elementas, labai anksti nustojęs dominuoti Lietuvoje, faktiškai nuo pat to momento, kai Lietuva pradėjo pūsti savo LDK tapatybės balio­ną ir kartu tirpti slaviškume. Todėl faktas, kad Lietuva kažkaip išsaugojo savo baltiškumą, atgaivino jį kartu su be galo įdomia archajiška kalba, yra tikrai nepaprastas reiškinys. Europos masto fenomenas, kad remiantis šia atgaivinta kalba sukurta moderni tapatybė, iš naujo atstatyta valstybė. Galbūt tai nebuvo Izraeliui prilygstantis pavyzdys, kai hebrajų kalba atgimė beveik iš nieko – lietuvių kalba Lietuvoje niekada nebuvo visiškai išnykusi. Tačiau projektas nepaprastai ambicingas, iš tiesų pavyko jį įgyvendinti. Kaip rašytojas, be galo tuo žaviuosi. Dabartinės Lietuvos kultūriniame kraštovaizdyje galime pamatyti kelių gijų derinį – Abiejų Tautų Respublikos pradą, sovietmečio palikimą, šiaurietiškumą ir kitus aspektus, tačiau viską sieja dominuojantis Lietuvos baltiškumo faktorius.

Kaunas yra išties įdomus ir žavintis miestas, kuriame susiduria XIX a. carinis rusiškumas, istorinis hanziškumas ir didžiulis architektūrinis sprogimas, kurį tarpukariu lėmė naujosios Lietuvos idėja. Šis miestas tapo didmiesčiu vos per keliolika metų, o Vilnius tuomet tapo periferinis, be jokios abejonės, labiau periferinis nei, pavyzdžiui, Lvovas. Net Lietuvai nepalankus Stanisławas Cat-Mackiewiczius6 pripažino, kad lietuviai būtų šiek tiek sunykusį Vilnių pavertę brangakmeniu, jei tik tada būtų jį atgavę – o juk galiausiai taip ir įvyko. Tačiau dėl sudėtingos tarpukario istorijos Lietuva dabar turi ne tik nuostabų Vilnių, bet ir visiškai unikalų Kauną su išskirtine modernistine architektūra.

 

1 „Pod Budą“ – kultinis Krokuvos vokalinis ir instrumentinis ansamblis, kilęs iš kabaretų tradicijų, kuriais garsėja miestas, įkurtas 1977 metais. Atlieka daugiausiai dainuojamosios poezijos žanrą. „Nie przenoście nam stolicy do Krakowa“ – populiari grupės daina įrašyta 1993 m. iš albumo „Jak kapitalizm, to kapitalizm“.

2 Galicija – viena iš Austrijos-Vengrijos provincijų. Dabar vakarinė jos dalis kartu su Krokuva priklauso Lenkijai, o rytinė su Lvovu – Ukrainai. 

3 Kongresuvka (Kongresówka) – taip populiariai ir neformaliai vadinamos Lenkijos žemės, kurios iki 1918 m. priklausė carinei Rusijai. Oficialus pavadinimas – Lenkijos Karalystė Rusijos imperijos sudėtyje. Neformalus pavadinimas – Kongreso Karalystė (Królestwo Kongresowe) – kilęs iš to, kad šių Lenkijos žemių statusas Rusijos imperijos sudėtyje buvo įtvirtintas Vienos kongrese 1815 metais. 

4 Edwardas Rydzas-Śmigły (1886–1941) – tarpukario Lenkijos politikas, karininkas, Lenkijos ginkluotų pajėgų vadas, viena iš centrinių sanacijos režimo, valdžiusį Lenkiją po Piłsudskio mirties, figūrų.

5 Dorota Maslowska (g. 1983) – populiari jaunosios kartos Lenkijos rašytoja, publicistė. Jos kūriniams būdingas savitas stilius ir šnekamosios, neliteratūrinės kalbos vartojimas.

6 Stanisławas Cat-Mackiewiczius (1896–1966) – leidėjas, rašytojas, žurnalistas, konservatyvios pakraipos publicistas, 1922–1939 m. Vilniuje leido dienraštį „Słowo“.

Draugai