Vidinė kritika – tai labai asmeniškas santykis su kūriniu. Konteksto nebelieka, atsiveria interpretacijų laukas, ypač susidūrus su abstrakcija. Todėl Kandinskis.

Taškas, linija, dėmė, forma, spalva, erdvė, dinamika, statika, giluma, tuštuma, motina, pasaulis, kosmosas, pradžia... ir taip galėtum tęsti be galo. Žodžiai, ateinantys į galvą, žvelgiant į Vasilijaus Kandinskio „Kompoziciją VIII".
Viso vaizdo pagrindas yra linija: daugybė linijų, kurios jungiasi į formas, o formos į sistemas. Ryškiausiosios kontrastuoja tarpusavyje – apskritimai, lankai ir kvadratai, statūs kampai, trikampė forma, susijungusi su apskrita, ir tiesią kaip stygą liniją apsivijusi laisvai banguojanti. Formos iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiškai, tačiau įsižiūrėjus pastebi jų tarpusavio sąjungą – viena be kitos negalima. Jei išimtum vieną, sugriautum sistemą, liktų tuščia, neužpildyta erdvė.
Atskirų erdvių paveiksle pavyktų surasti ne vieną, tačiau yra kelios svarbiausios. Pirmoji ta, kurioje viskas iš linijų, besi­tęsiančių už paveikslo ribų – sukuriamas įspūdis, jog erdvė beribė. Kaip dykuma ar vandenynas. Tačiau šios žemiškos erdvės tik atrodo beribės, iš tikrųjų jos tokios nėra ir kiekvienas tai žino. Todėl teisingiau šią erdvę būtų lyginti su kosmosu, kurio ribų žmogus negali suvokti. O ir visos tos formos skrieja aplinkui – kai kurios palaidos, sklendžia nevaržomai, kitos susidūrusios juda kartu. Minčių apie kosmosą sukelia ir violetinis apskritimas juodame apskritime kairiajame paveikslo kampe. Jis išsiskiria dydžiu bei ryškumu, formą gaubia aureolė. Supranti, jog tai atskira erdvė, tokia, kurioje viskas pranyksta, viskas baigiasi, juodoji skylė, mirtis.
Tačiau kartu galvoje iškyla priešinga asociacija. Galbūt šis apskritimas yra gimimas, pradžia, motina. Forma, nuo kurios viskas prasidėjo, iš kurios gimė visos kitos formos, erdvės ir sistemos, visi kiti gyvenimai. Tai patvirtintų iš šios formos gimstanti, išeinanti nauja forma –­ gyvybė –­ raudonas apskritimas, mažesnis iš didesnio –­ vaikas iš motinos. Bent jau taip gali pasirodyti dėl išskirtinės šių dvie­jų apskritimų –­ juodojo ir raudonojo sąjungos. Kitos formos, linijos, taškai jungiasi neužgoždami vienas kito arba yra įkomponuoti vienas į kitą. O raudonojo apskritimo tik dalis yra juodajame ir tos dalies nematyti, ji aklinai paslėpta po juoda. Nejučiomis prisimeni Goyos „Saturną, ryjantį savo vaikus", susimąstai, ar negalėtų ir čia taip būti – motina, kuri pražudo savo vaikus? Gal ta forma ne gimsta iš jos, bet miršta joje? Kodėl gi ne.
Abstrakti kompozicija, ir netgi ne numeris vienas, bet numeris aštuoni, atverdama erdves ir santykius, formas ir sąryšius, konfliktuojančius ir susijungiančius objektus, leidžia pažvelgti į objektyviąją kosminę realybę.