Jūratė Visockaitė. LRT šiandien

Kadaise a. a. Skirmantas Valiulis, diplomatiškai pakutendamas padus, sugebėdavo greitai perbėgti visos savaitės televizijos programą. Jo kultūringą kritiką reikėdavo išskaityti tarp eilučių. Žavėjausi kolega, net užeidavo noras „patikrinti“ dar nematytą TV laidą. Dabar apie beviltišką televiziją, jos kvailas žvaigždes ir žiūrovus vieną kitą juodą perlą išmeta Jonas Ūbis. Tačiau vien juoda lietuviams, atrodo, jau įkyrėjo.

Pareigingai prisėdau ir patyrinėjau LRT šviežius vėjus – dabar tai padaryti labai lengva, viskas lrt.lt kaip ant delno. Naujos, pabrėžtinai džiugios spalvos pirmiausia ir krito į akį.

 


„Susišvirkšti ekraną“. Gyčio Norvilo paišas.

 

„Gyvenimo spalvos“ pakeitė „Gyvenimą“, o ir blizgų, kiek snobišką buvusios nacionalinės televizijos kūrybos stilių – bent taip man, nereguliariai ir nevisažinei žiūrovei regisi. Išties žiniasklaidoje pasipriešinimo bangą dėl atleidimo iš pareigų sukėlęs „Gyvenimo“ vedėjas buvo nebepaklausomas su gerai artikuliuotomis, bet lėkštų lėkščiausiomis egzistencinėmis išvadomis. Naujas socialinės dokumentikos projektas krypsta į pašalius ir visai neblizgantį gyvenimą. Tvarkytis su tariamai savanoriais herojais (Rūta Meilutytė, Marius Repšys, Petras Geniušas, Vaidas Vyšniauskas, Giedrius Arbačiauskas), kurie įmetami į tariamai realų kadrą (nepilnamečių kolonija, maisto bankas, beglobių gyvūnų prieglauda, apleistas vienišo senio namas), žinoma, yra slidus reikalas. Nūnai madinga pasaulyje savanorystė teoriškai turėtų būti nedemonstruojama, neiškeliama, nepasiūloma aktoriui kaip vaidmuo – tai atsitiktinių, nelaukiančių įvertinimo žmonių veikla. Todėl laidos autoriams reikia ir visą laiką reikės įveikti žiūrovo nepasitikėjimą, o herojams atrodyti nusižeminusiais, nublukusiais paprastais žmonėmis. Sunki užduotis, sunki laidos prokrusto lova. Ieškoti kiek kitokio pagrindinio herojaus? Siūlyti sukeitimo situaciją, kai ne herojus pagelbsti ar pamoko, o atvirkščiai?..

Realybės paveiksliukai, atkuriamoji dokumentika nei iš šio, nei iš to, atrodo, įjungus visus saugiklius staiga tampa pernelyg graži kaip tas namo peizažas, rodomas iš aukštai lekiojančio drono, pernelyg lengvai nuvaloma, kaip tie langų stiklai... Televizijos kamerų operatoriams reikia iš naujo mokytis filmuoti taip, kad nebūtų... juokinga. O aktoriams – vaidinti šalia neaktorių. Geresnės balso intonacijos nei G. Arbačiausko, atrodo, nė nesugalvosi, tačiau televizininkų atrasto objekto – apšiurusio namo Šeimininko – balso taip ir neišgirstame. Ne tik balso, bet ir vaizdo – tiktai įvaizdį. Tai suprantama – suartėti nėra laiko, be to, čia gi televizija, o ne Roberto Verbos filmai. „Gyvenimo spalvų“ uždaviniai sunkūs ir rizikingi, tačiau verti tolesnės autorių kūrybos.

„Rodyti visas visuomenės grupes ir skatinti jų dia­logą“ siekia ir „Ypatingas būrys“. Į būrį sukviesti paralimpiečiai ir sužeisti kariai kloja lovas be raukšlių, šaudo, vardija karinius laipsnius, padėdami viens kitam traukia į žygį, šoka nuo tilto. Manau, būrys gyvuotų sėkmingai jį smarkiai individualizavus, skyrus daugiau laiko gyvenimui ne būryje. Dabar jie filmuojami Birutės batalione, o vėliau kelsis į kitą „seriją“?

Tačiau didžiausią įspūdį man netikėtai paliko laida „Gyvenk be skolų“ – finansinių rūpesčių sprendimas, – kurią dėl nykios temos ilgai tingėjau lrt.lt atsidaryti. Turbūt dėl nematyto, iš pirmo žvilgsnio neekraniško vedėjo Zenono Šalnos, kuris įtikina ne savo išore kaip dauguma TV žvaigždžių, o vidumi. Žinoma, ir mano matytų dviejų finansinių akcijų herojės – pirštininių lėlyčių siuvėja Erika ir buvusi cirko artistė, dabar kirpėja, o ateityje, tikėkimės, nuosavo viešbutėlio Mirandolina Agnė – buvo tinkamai parinktos ir maksimaliai prieš kamerą realistiškos (tai „sukombinuoti“ anų dokumentinių laidų kūrėjams dar sunkiai pavyksta).

Kalbančių galvų laida „Visi kalba“ su Algiu Ramanausku ir Lavija Šurnaite ne kažin kiek nauja ir minėtina, gal išskyrus studijos interjerą ir gražiai pateikiamas Lavijos kojas. Na, galbūt Algis Greitai dar surežisuos kokį juodą perlą iš savo burnos.

Be „Gyvenimo“, LRT dar atsisakė laidų „Teisė žinoti“, „Nacionalinių paieškų tarnyba“, „Specialus tyrimas“, „Gimę tą pačią dieną“, „Mano mama gamina geriau“. Buvau prisirišusi tik prie „Gimusių“ su santūriais vaidybiniais kadrais ir dokumentinių filmų bei kino kronikos sena medžiaga, už kurią, nelengvai rastą ir tinkamai sudėliotą, autoriams ačiū post factum. Nacionalinės istorijos vertinimo, refleksijų mūsų Nacionalinėje tragiškai mažai visus 30 metų – kažin kodėl??? Gigantomaniška, dryžuota lyg tie nuteistieji myriop „Nacionalinė ekspedicija“ nekompensuoja „Būtovės slėpinių“, trūksta intymaus, žmogiško ryšio su praeitimi, ir tai „Gimę“ dar kažkaip palaikė.

Į kelis naujus LRT plius sumanymus dar neįsigilinau. Gal dėl to, kad visiškai patenkina jau, rodos, metus transliuojama „Kultūros diena“, kuri daro tai, ko šimtą metų nesugebėjo padaryti jokios at­skiros dailės, teatrai ir muzikos. Darbščios autorės kasdien varosi į priekį (dabar plius pasikviečia ką nors gyvo pokalbio), pasirodo, mūsų kultūros horizontas platus ir šviesus, jeigu jas uždarytų, eičiau streikuoti.

LRT šiame sezone dar rodo „Šok su žvaigžde“ ir sekmadieninį, buvusį internetinį serialą „Bloga mergaitė“. Kol kas supratau, kad naujieji šokiai turi totaliai pasikausčiusią žiuri, kuri nebe muilina ir nebe juokina, o kalba čiotkai. Šokių porų atranka, deja, ne itin originali, neprašokanti kadaise matytų – taip sakant, su tikrai gyvenime nešokusiais tautos atstovais.

Geros ar „Blogos mergaitės“ – pagamintos kitaip, nei tai automatiniu būdu daro mūsų komercinės televizijos – dar reikės palaukti. Dabar geriau jau stabteliu ties „Šviesoforu“ – žydiško / rusiško produkto adaptacija, nuo kurios tekstų ausys nelinksta. Beje, keista, kodėl nacionalinis transliuotojas neatlieka svarbios misijos – nebeperka originalių kinematografiškos Lenkijos televizijų serialų (prisimenu tik „Šlovės dienas“)??? Ir brolių lenkų kalbos suang­lėjęs jaunimas pasimokytų, ir žiūrovus, smaksančius prie rusiškų serialų lryte, persiviliotų.

Draugai