Knygomis (ne)surakinti

AUGUSTAS SIREIKIS

Kartais, vertinant dvidešimt pirmojo amžiaus intelektualų ir menininkų proto platumas, apima keistas nusivylimas, kad taip siaurai ši visuomenės dalis tesugeba panaudoti pačių diena iš dienos liaupsinamas knygas. Tradicijos tapo atgyvena, ir pagarbos, manau, nusipelno jaunoji karta, skaitanti daug mažiau, tačiau puošianti knygomis savo namų palanges, sienas bei kavinių lentynas, kas suteikia tam tikro jaukumo. Karta, knygą naudojanti kaip karšto kavos puodelio padėkliuką, kūrybiškai mušanti literatūra vabzdžius ar renkanti dulkes tarp knygų viršelių, kas kambariui visuomet suteikia antikvariato ar taip dažnai filmuose regimo įdomaus žmogaus buveinės įvaizdį. Karta, išsilaisvinusi iš stereotipo, kad knygos tekalba apie vertybes, jausmus, protą ir egzistenciją, ir suvokusi, jog šis popieriaus gabalas gali būti labai gražus tiesiog pats savaime.

Žinoma, bepigu ironizuoti, juk gali atsirasti ir vienas kitas jaunuolis, priimsiantis tokius žodžius tiesiogiai, mat gyvename laiku, kai standartai – teisingi, logiški ar klaidingi – neišvengiamai turi būti laužomi. Bepigu ironizuoti, kadangi praraja tarp knygos ir šiandieninio lietuvio, ypač jauno, ne tik akivaizdi, bet ir dažnai visiškai savęs nesigėdija.

Ir galbūt perdėm drąsu būtų sakyti, jog anksčiau buvo vienaip ar kitaip, jog literatūra didesne vertybe yra laikoma užsienyje, mat šie palyginimai su kažkuo svetimu neteikia jokios naudos. Norėdami iš tiesų suvokti, kodėl šiandien jaunas žmogus nemato ar neranda prasmės knygoje, o literatūra iškrenta iš jo prioritetų ir interesų lauko, turėtume gilintis į esamą situaciją ir ieškoti durų, kurias, matyt, nesąmoningai užtrenkėme rašytiniam žodžiui. Kas veda prie to, jog virtualioji erdvė tampa bendravimo erdve ir šitaip asocialumo taurę garbingai perleidžia skaitymui kaip laisvalaikio užsiėmimui. Kas veda prie dykumų rožių, tykiai besiridenančių grindimis tų knygynų, kurie nėra didžiųjų prekybcentrių sudėty. Kas veda prie nuomonės, jog humanitarą reikia užjausti dėl sunkios ir nenusisekusios jo dalios.

Viena iš priežasčių, matyt, galėtų būti nusistovėjęs literatūros polinkis į vyresniųjų, ypač vyrų, jei žvelgsime stereotipiškai, saviraišką. Turiu omeny tai, jog knygos, tapusios programinėmis mokiniams, liaupsinamos ir gerbiamos, viešai pripažintos kaip aukštos vertės meno kūriniai, dažniausiai yra parašytos ne jaunesnių kaip penkiasdešimtmečių rašytojų. Kas, žinoma, iš esmės nėra blogai, mat tokio amžiaus kūrėjai būna ištobulinę savo stilių, suformavę gilias pažiūras, ir tai sakau be jokios ironijos. Tačiau kur jaunų ir nesubrendusių žmonių problemos, patirtys ir išgyvenimai? Žinoma, visuomet gali atsiremti į Salingerį, o giliau pakapstęs paauglys atras ir Hesse’s „Demianą“, tačiau ar bent ką nors panašaus galima pamatyti tarp lietuviškų pavardžių? Ar turi galimybę įsižiebti nuostabos kibirkštis, „kaip meniškai, tikroviškai ir jautriai kažkas, gyvenantis ne toliau kaip už poros šimtų kilometrų ir kalbantis mano kalba, sugeba popieriuje atvaizduoti mano mintis ir jausmus...“?

Žinoma, būtina paminėti, kad yra tam tikrų bandymų kovoti su šia bėda. Medalį reiktų pakabinti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai už organizuojamą pirmosios knygos konkursą ir juolab Edukologijos universitetui už rengiamą pirmosios moks­leivio knygos konkursą. Knygyno lentynoj pamatytas jauno žmogaus kūrinys priartina bendraamžį ir griauna šios meno rūšies kaip nykaus ir tik didžiausiems intelektualams prieinamo fenomeno mitą. Tai netgi skatina jaunuolius gilintis į jų pačių psichologiją, elgesio bei gyvenimo sprendimų motyvaciją, formuoja sąmoningą visuomenę.

Vis dėlto, norint moksleivį ar studentą surišti su literatūra dar stipresniais saitais ir atskleisti jam plačiausias šio reiškinio galimybes, reikia dėti pamatus ne tik sėkmingam rašymui, bet ir sėkmingam skaitymui. Negalima teigti, jog ši problema visai pamiršta. Ypač aktyviai ir kūrybingai bandoma susieti kavą ir literatūrą. Gilias šaknis sostinėje įleidęs plečiasi coffee innas, besijungiantis su „Vagos“ knygynu. Atsiranda ir pavienių projektų, kaip antai Šiauliuose neseniai atsidariusi kavinė „Sielai“. Tarp plačių kolonų, nuklijuotų senais literatūrmeniais, ir aukštų lentynų, saugančių tiek senas, tiek naujas knygas už simbolinę kainą, jaukiai įsirangę stovi ir kavinukės staliukai. Užlipęs į antrą aukštą randu nedidelę galeriją, kur, pasirodo, atidaromos vis naujos parodos. Išeinu į balkoną ir apima jausmas, jog jei tik ši tobula vizija prigis, jei tik gyvybės jai išdrįs įpūsti ne vien priešais stovinčio Humanitarinio fakulteto studentai, – kokia interaktyvi ir žmones jungianti gali tapti knyga.

Būtent tokie eksperimentai ir turėtų padėti kovoti su nuomone, jog literatūra tik slopina ir lėtina visuomet aktyvaus jauno žmogaus gyvenimo tempą. Mat tai, kiek jis šiandien sutinka naujų žmonių, pamato naujų vietų, išgirsta ir pajaučia naujo, lyg ir verstų nusisukti nuo intravertiškumą ir vienatvę puoselėjančių veiklų.

Šių metų lietuvių kalbos brandos egzamino teksto suvokimo užduotyje V. Ku­kulas teigė, kad romanas, bene tradiciškiausias literatūros žanras, negali gimti be tam tikros vienatvės. Rašymui neišvengiamai reikalingas didelis privatumas, būtent tai, ko siekia išvengti didelė dalis šiuolaikinių jaunų žmonių, trokštančių būti matomi, pastebėti, žinomi. Ir kažin ar įmanoma įveikti šį viešumo poreikį, nes, tobulėjant ir į mūsų gyvenimus vis giliau šaknis įleidžiant technologijoms, reikia pripažinti, kad bendravimas keičiasi kone iš pagrindų. Todėl tegul rašymas liks vienatvės ir susikaupimo akimirkoms, tačiau knygos skaitymą, vertinimą bei aptarimą verta iškelti į socializacijos paviršių. Būtent ten, kur šiandien srovės stipriausios.

Kalbant apie kitą literatūros rūšį – dramą – susiduriame su visiškai kitokiomis problemomis. Ir nors sunku pasakyti, kiek čia tiesos, tačiau tiek mokykloje, tiek iš vieno kito vyresnio režisieriaus dažnai išgirstame žodžius, jog šiandien Lietuvoje trūksta jaunų gerų dramaturgų. Žinoma, jauniems žmonėms, rašantiems pjeses, daug sunkiau tuo atžvilgiu, kad pjesės iš esmės nepatikrinsi vien paskaitęs. Kad kūrinys būtų dorai įvertintas, reikia bandyti jį pastatyti, koreguoti darbo eigoje ir žiūrėti, kaip drama prisileidžia unikalaus režisieriaus stiliaus potėpį. O tokiam ilgam darbui, kuris turi ir daug rizikos, nesiryžta didesni nei mokyklinio lygio teatrai.

Vis dėlto kas ieško, tas randa. Jei teatro scenai rašantys jaunuoliai nesijaučia tvirtai, visuomet gali išbandyti save kas antrus metus organizuojamame jaunųjų dramaturgų konkurse arba statyti spektaklius savo aplinkoje. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai menkas ir ne kažin ką tereiškiantis darbas, tačiau auksinės patirties įgyjama bendraujant su savo bendraamžiais, perteikiant jiems savo literatūrines vizijas ir mintis prikeliant naujam gyvenimui scenoje. Jaunų žmonių teatrai, kaip ir jų literatūra, galbūt nėra profesionalūs, juolab gali užkliūti mėgėjiška vaidyba, tačiau originalios mintys ir gyvenimo dar nenušlifuotos asmenybės išgyvenimai gali suteikti peno įvairaus amžiaus žiūrovo apmąstymams. Tam tikra prasme tai tiesioginis sąlytis su nostalgija, kuri įkvepia ir tampa velniškai dažna visų laikų rašytojų tema.

Akivaizdu, kad jaunuolio atitolimas nuo rašytinio žodžio yra išsprendžiamas. Svarbu ieškoti savęs kitų tekstuose ir atverti kelią jiems daryti tą patį. Juk nepažindamas kitų, nepažinsi ir savęs, o literatūra – tai vienas tiesiausių kelių į kito sielą, į jo vidinį pasaulį. Reiktų būti užsispyrusiam ir naiviam, kad knygos rakintų, nes užtenka vos lašo drąsos ir jos gali tapti raktu naujoms ir nematytoms durims.