Galbūt rugpjūčio pabaiga tokia turtinga reikšmingų įvykių, susijusių tiek su Lietuvos išsilaisvinimu, tiek su veiksmais prieš ją, todėl, jog tokį tvarkaraštį pasiūlė Ribentropas su Molotovu ir Lietuvos laisvės lyga. Šiaip ar taip, istorija liudija, kad rugpjūčio pabaigoje veiksmai būtinai susilaukia ato­veiksmių. 1939 metų rugpjūčio 23-ąją pasirašytas Ribentropo-Molotovo paktas susilaukė atoveiksmio tą pačią 1987 metų dieną prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Niekas tada netikėjo, jog ši saujelė žmonių, išdrįsusių pasipriešinti gelžbetoniniam režimui, pradės milžiniškos sovietų imperijos griūties procesą, kad po metų į Vingio parką susirinks jau šimtai tūkstančių, dar po metų Baltijos kelyje rankomis susikibs milijonai, ne tik lietuvių, bet ir latvių bei estų, dar po pusmečio bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, po metų Maskvoje pralaimės pučas (čia turbūt LLL niekuo dėta), dar po trejų metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min. paskutinis sovietų kariuomenės ešelonas kirs sieną ir paliks Lietuvą. Anksčiau negu Vokietiją. Paktas nustojo veikęs po 54 metų. Toks tobulai glaustas rugpjūčio tvarkaraštis, apšlakstytas beginklių kovos už nepriklausomybę aukų krauju, realizuotas jaunos Respublikos diplomatų. Pagarba ir šlovė jiems visiems, mirusiesiems ir gyviesiems. Sovietų kariuomenė išriedėjo, bet Legionas mūsų širdžių tamsoje liko. Po 13 metų nuo 1993-ųjų Breste buvo nužudytas Lietuvos diplomatas Vytautas Pociūnas (simbolika?). Tai jau naujas veiksmas, naujas paktas prieš Lietuvą. Jis tikrai susilauks atoveiksmio kurį nors rugpjūtį. Ne, tai ne naujas paktas, tai greičiau to paties pakto tęsinys, „paveldas“, ėmęs reikštis tuoj po 1987-ųjų rugpjūčio kartu su ano mitingo „pasmerkimo“ banga, kartu su didėjančia ekonomine laisve, galimybe vieniems pralobti kitų sąskaita, ypač tuo tikslu naudotis turima valdžia, su mūsų visų bandymais prisitaikyti prie naujų sąlygų, didesniais ar mažesniais kompromisais su savo sąžinėm. Tai tas pats rugpjūtiškas ato­veiksmis, tik jau 1987-ųjų veiksmui. Jo neužriši juoduoju kaspinu. Todėl man nesmagu vis dar Rugpjūčio 23-ąją šen bei ten išvysti Lietuvos valstybės vėliavą su juodu kaspinu (oficialiai tai nerekomenduojama), nesinori tos datos vadinti Juodojo kaspino diena. Juk taip minimas Ribentropo-Molotovo paktas. Dvi totalitarinės valstybės slapta pasidalijo Rytų Europą 1939 metais, paskui karine jėga kiekviena užgrobė savo dalį. Kuo čia dėti mes? Šia proga rišdami prie savo vėliavos juodą kaspiną ją paprasčiausiai niekiname. Taip, šis kaspinas buvo reikalingas ir naudingas kovos dėl nepriklausomybės metu. Jis liudijo: „Štai, mes žinome neteisėtus jūsų darbus.“ Tačiau, paskelbus nepriklausomybę, jis nebeteko prasmės. Dabar jis teliudija tam tikrą nevisavertiškumą, nuolankumą: „Štai, mes mažučiai, mus galima slapta pasidalyti, ir mes dėl to gedime.“ Dabar jis man simbolizuoja pakto „paveldą“, dar daugiau –­­ 1987 metų mitingo atoveiksmį. Dabar tą dieną kelti Valstybės vėliavą su gedulo ženklu pritiktų tik Vytautui Pociūnui atminti.