Užrašai apie Lietuvos kultūrą užsienio kontekste.

Praėjusią vasarą Klaipėdoje, indų restorane, netikėtai susimąsčiau apie Lietuvos kultūros vaizdą užsienio kontekste. Keturiese susėdome papietauti: aš ir trys prancūzai. Vienas – radikalus kairuolis, du – nuosaikesni, arčiau centro. Išgirdę mano klausimą „Kas jus domina šiandieniame Lietuvos kultūros lauke?“, visi kaip vienas išraudę įsismarkavo aiškinti, kad mes, lietuviai, nesuprantame, ką turime, – pagoniškąją kultūrą! Kad juos itin žavi laumės, milžinai ir žalčiai, o dar medžio skulptūros, kurias begėdiškai slepiame muziejų rūsiuose ir pan. Pagalvojau, išties – visi šie dalykai mano galvoje taip pat nugrūsti į pasąmonės rūsį. Lietuvis yra gamtos žmogus, nei iš šio, nei iš to apsiverkiantis miške, melancholiška būtybė. Ši programa per daug pažįstama; per arti, banalu.

Nors pastaruoju metu mitologija išgyvena renesansą, ir be prancūzų rekomendacijų gręžiamės ten – užderėjo elektroninių sutartinių, romanų apie sovietinius daugiabučius ir raganas, menininkės Emilijos Škarnulytės smauglys rangosi tarp elektrinės reaktoriaus mygtukų... Na, gerai, paklausiau: „Kas dar? Galbūt sovietmetis? Gavelis?“ Bet jie jau buvo pradėję skeryčiotis šakutėmis ir peiliais dėl Palestinos ir Izraelio.

Vėliau atėjo šiems klausimams palankus metas – Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Trys mėnesiai, aštuoniasdešimt miestų, daugiau nei du šimtai projektų, apimančių visas meno sritis. Lankiausi Paryžiuje ir Strasbūre vykusiuose renginiuose, kur pristatytos mūsų kultūros pažibos, istorinis kontekstas, šiuolaikinis menas. Prancūzų intelektualai atrodė susidomėję: nišinė tema, nišinė Lietuva. Kita vertus, jie dažnai atrodo susidomėję – visgi diplomatijos meistrai. Skaitau spaudą. Kultūros laikraštyje „Le Quotidien de l’Art“ spausdintame straipsnyje „Lituanie, une surdouée de la Baltique“ („Lietuva – išskirtinis Baltijos talentas“) Philippe’as Tretiackas rašo: „Nors kultūriniai sezonai pastaruoju metu kėlė daug abejonių, jie vėl atgyja: sezono viešnia Lietuva turi vos tris milijonus gyventojų, bet demonstruoja stulbinamą kūrybinę galią.“ Straipsnyje taip pat pabrėžiama mūsų rezistencija per meną sovietmečiu ir bekompromisinis noras ginti demokratiją šiandien, reaguojant į karą Ukrainoje. Taip, ačiū, mes tokie ir esame! Daug kas greičiausiai sakytų, kad šiandien tai geriausia, ką galime lengva ranka tiražuoti ir eksportuoti. Aukščiausios kokybės rezistencija visomis formomis ir aiškus „Eik na...“ Putinui.

Su Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Auste Zdančiūte susitikome vienoje Paryžiaus vyninėje. Užsisakiusi arbatos, ji kaipmat sukritikavo mano siūlomą žodžių junginį „kultūros eksportas“. Anot jos, nėra tokio tikslo eksportuoti kultūrą – mes kuriame dialogą, ryšius, bendradarbiaujame. Negalėjau nesutikti: šie žodžiai apibūdina lygiavertę partnerystę, nepalieka erdvės konkistadoriškoms fantazijoms ar galios žaidimams.

Per šį sezoną buvo parodytas ir Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Bučiuojant pelenus“, kurį statė Prancūzijoje garsus lėlių teatro režisierius Renaud Herbinas. Spektaklio tema istorinė – Klaipėda Antrojo pasaulinio karo metais. Kadangi turėjau garbės dalyvauti kūrybiniame procese, mačiau, kaip dialogas su kūrybine klaipėdiečių grupe, deja, nesusikūrė. Bandėme ir vienaip, ir kitaip, vis tiek mus paėmė... prancūzas. Istorija pasmerkta kartotis. Na, bent tiek, kad spektaklis prancūzams labai patiko. Ir čia tik vienas pavyzdys.

 

Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymo renginys Paryžiaus Miesto teatre. Lietuvos kultūros instituto nuotr.

 

A. Zdančiūtė pasakojo, kad dažnam prancūzui pažintį su Lietuva reikia pradėti pirštu bedant į žemėlapį. Paryžiuje gyvenanti menotyrininkė, parodų kuratorė Julija Palmeirao patvirtino atašė žodžius: „Prancūzai turi geopolitinių žinių spragų, džiaugiuosi, kad bent kai kurias iš jų praėjusį rudenį užpildė.“ Tikiu, kad bent vienas koks ir įsimylėjo, gal net Kristiną Sabaliauskaitę, Undinę Radzevičiūtę ar Joną Meką paskaitė.

Paryžiuje gyvenanti žurnalistė Giulia Zappa kultūros portale „StirWorld“ aptaria vieną kertinių Lietuvos sezono Prancūzijoje įvykių – Pompidou meno centro ir MO muziejaus parodą „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“. Pasak MO muziejaus vadovės Mildos Ivanauskienės, ši paroda užpildo dėl okupacijos ir Geležinės uždangos žiojėjusią spragą, kuri ilgus dešimtmečius laikė mūsų šalies menininkus Vakarų Europos meno užribyje. Vis dėlto straipsnio autorei paroda pažeria daugiau klausimų nei atsakymų: „Kuo tampa šalis, kai priešas atsitraukia ir nebėra būtinybės vienytis? Ar kolektyvinė sąmonė prabyla apie praeities skriaudas, o gal aklai blaškosi sunkiai apibrėžiamoje dabartyje? Ar tokiame kontekste šiuolaikinis menininkas įgyja pareigą apmąstyti savo kultūrinę tapatybę? Ar, žvelgiant iš meninės perspektyvos, įgyta laisvė tyrinėti savo kultūrinį paveldą savaime skatina giliau permąstyti nacionalinę tapatybę? Pagaliau ar atsinaujinęs ryšys su Europa neišvengiamai reiškia europinių – ypač Vakarų Europos – kultūrinių kodų perėmimą?“

Šiuose klausimuose ryškus posovietinės valstybės naratyvas. „Prieš“ ir „po“ dichotomija, lyg skalbimo miltelių reklamoje. G. Zappa kaip labiausiai ją paveikusį parodos darbą įvardija Eglės Rakauskaitės videokūrinį „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš Rojaus“ (1996), kuris, anot žurnalistės, itin tiksliai perteikia įtampą tarp kovos už savarankiškumą ir nusivylimo dabartimi, nes šią temdo baimės ir naujų iššūkių šešėliai, nebeišeina idealizuoti. Bet dabar 2025-ieji... Toji 1996-ųjų dabartis – supelijusi praeitis.

O kaip šiandien? Anot G. Zappos, paroda pasakoja apie įvykusią kaitą, perėjimą prie šiuolaikinio meno lauko, ir visgi sunku apibrėžti, kur pagrindinį akcentą deda ir kokią kryptį renkasi šalis, kurios istorinė tapatybė sena, tačiau politinė laisvė – dar labai nauja. Vienaip ar kitaip, straipsnis baigiamas mintimi, kad „šiandienis Lietuvos menas sudaro puikias sąlygas skleistis skirtingiems balsams“. Prisimenu sutartines.

„The Guardian“ aptinku 2020 m. publikuotą Adriane Searle straipsnį „Beyond the beach of doom: what made Lithuania the world champions of art?“ („Anapus pražūties paplūdimio: kas lėmė, kad Lietuva tapo pasaulio meno pirmeive?“), kuriame autorė pasakoja, kaip lankėsi Vilniaus meno erdvėse, bandė suprasti, kokiame kontekste gimė „Saulė ir jūra“, ir tikėjosi aptikti daugiau deimančiukų. Kaip suprantu, neaptiko. Straipsnis jau pasenęs, prabėgo daugybė įvykių, nors esmė nepakitusi – rašoma, kad Lietuvos meno pasaulis ankštas, visi visus pažįsta, žmonės dirba dešimt skirtingų darbų, jaunesnės kartos žūtbūt siekia tarptautinės karjeros. Cituojama menininkė Anastasija Sosunova: „Čia nėra komercinės rinkos, šiuolaikinis menas nepopuliarus, daug menininkų dirba vedami užsispyrėliško diletantizmo. Reikia verstis, kaip išeina, svarbu išgyventi.“ Straipsnio autorė apsilankė MO muziejuje, rezidencijų centre „Rupert“, galerijoje „Atletika“, „Autarkijoje“, menininko Julijono Urbono studijoje, Šiuolaikinio meno centre ir padarė išvadą: „Skirtumai tarp medijų atrodo nereikšmingi, o ribos tarp performanso, teatro, literatūros ir meno – veikiau galimybė, o ne kliūtis. Iš to mes galėtume pasimokyti.“ Nejaugi mes patys tai išradome?

Aprašinėdama savo įspūdžius Vilniuje, A. Searle mini žiemos lietų ir tuščias gatves, trupančias sienas, J. Urbono eutanazijos kalnelių atrakcioną, sovietinę erą, eksperimentavimą, drąsą nepaisyti taisyklių, tarp eilučių tarsi slepiasi mintis, kad „Saulė ir jūra“ gimė iš alkio. Čia yra tam tikros tiesos – „Saulė ir jūra“ iki „Liūto“ buvo absoliuti vargšė. Taip, beje, kalbėjo ir mano prancūzai indų restorane: „Jūs dar turite gaivalo, jus veda alkis, – sakė jie. – Mes jau sotūs ir aptingę.“

„7 meno dienose“ skaitau užsienio kritikų recenzijų koliažą „Iš rytų nieko naujo?“ apie Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“. Apžvalga baigiasi tokia Anos Grgić ir Antonio Lagariaso citata: „Galiausiai atrodo, kad „Akiplėša“, pateikdamas lengvai virškinamą pasakojimą, atitinkantį lūkesčius apie Rytų Europos kiną ir stiprinantį „vakarietiško“ pranašumo jausmą, yra skirtas Vakarų ir tarptautinei festivalių auditorijai. Todėl mes, kino kritikai ir kinomanai, turime savęs paklausti, koks vaidmuo tenka „Vakaruose“ įsikūrusiems aukšto lygio A kategorijos kino festivaliams, tiražuojantiems tokius lengvai vartojamus Rytų Europos naratyvus, kartojantiems jau matytas temas ir nekvestionuojantiems politinių ideologijų bei pokolonijinės tikrovės, kuri prisideda prie dabartinės situacijos.“

Radau ir daugiau atsiliepimų. Slovakų žurnalistas Martinas Kudlacas pažymi, kad S. Bliuvaitei pavyksta išvengti klišinio Rytų bloko skurdo pornografijos – vaizduojamas autentiškas jaunosios kartos, augančios skurde, „industrinėje dykynėje“, portretas. Straipsnio autoriui „Akiplėša“ primena Larry Clarko „Kids“, tik su Rytų Europos scenografija. Nori nenori, iškyla asociacijos su „Go Vilnius“ reklaminėmis strategijomis – dešimto dešimtmečio patirties liekanos, kurias bandoma aproprijuoti, įveiklinti, parduoti. Nagi, pripažinkime – Balkanai blizga ryškiau! Vaidilutės, visa tai matydamos, tikriausiai varto akimis.

Žurnale „Kinas“ prieš porą metų parašytame straipsnyje „Mažieji lietuviai, arba kasdienybės dramos“ kino kritikė Živilė Pipinytė pateikia daugiau įžvalgų apie kitus jaunųjų kūrėjų filmus, skinančius laurus, vadinasi, ir labiau matomus užsienyje. Autorė teigia: „Dažnai filmai, analizuojantys šiuolaikinio gyvenimo problemas, bando aiškintis, kokioje visuomenėje gyvename ir kokioje norėtume gyventi, bet lietuviški filmai tokių klausimų ir atsakymų lyg ir neformuluoja. Jie greičiau konstatuoja, kad gyvename gana liguistoje, vaikystės traumų ir tabu nesugebančioje atsižadėti visuomenėje. Gal todėl dažname filme rodomos ligoninės, gydyklos, SPA centrai? Kita vertus, gal todėl nereflektuota politinė ir socialinė pastarųjų dešimtmečių transformacija netampa priemone analizuoti dabartį ir savaime atsiranda ta uždara, gana patogi, bet nutylėtų problemų, klausimų ir naujų mitų kupina filmų erdvė?“

Makrovaizdo nėra, platesnio konteksto klausimai ir aktualijos paliekami pagrindinių veikėjų dramų užnugaryje, scenografijoje. Įdomu, ar tokiai refleksijai dar neatėjo laikas? Dėmesys vaikystės traumoms ir visuomenės liguistumui, regis, yra visos mūsų kultūros simptomas. Norime gydytis vidų. Gal net gražu, kai pagalvoji apie šiuo metu griūvančią išorinio pasaulio tvarką?

Pastaruoju metu, kalbant apie okupacinį Lietuvos laikotarpį, vis dažniau pasigirsta naratyvas apie Rusijos kolonializmą. Karo Ukrainoje pasekmės. Lietuva irgi buvo kolonizuota. Panašiai kaip Indija, Afrikos šalys ir t. t., artima patirtis. Pernai Venecijos bienalėje atkreipiau dėmesį į buvusių kolonijų paviljonus – daugumoje gręžiamasi į savasties paieškas, į tai, kas neatimta, nesunaikinta. Bandoma atstatyti teisybę, pasakoti mažesniųjų istoriją. Tiesiog paprastai, be išsidirbinėjimų. Kitas is the new cool. Ir taip greičiausiai bus, kol perrašysime vadovėlius, prisiūsime visus nupjautus liežuvius. Mūsiškių paviljonas visgi tokia misija neužsiima, mes lygiuojamės į pirmojo pasaulio problemas – pandeminius, socialinius, ekonominius uždegimus. Būti auka – greičiausiai ne mūsų būdas.

1009 m. kovo 9 d. Kvedlinburgo metraštyje Lietuvos vardas nuskamba kaip vyskupo Bonifaco nužudymo vieta. Ir nužudė jį ne kas kitas, o prancūzus taip dominantys pagonys! Šiandien, sakyčiau, atrodome geriau. Esame laimingiausi jaunuoliai. Esame vos trys milijonai, bet turime tokią gausybę puikių operos atlikėjų. Tik niekur nepabėgsime – dažname diskurse apie Lietuvą vyrauja sovietmečio tema. O juk buvome nuėję ir iki Juodosios jūros!  

 

Publikaciją iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas