Laikas yra nuostabus mokytojas, deja, užmušantis savo mokinius.

Hector Berlioz

 

 

Mokyklos suolas. Matematikos mokytojas rašo baltai ant juodo. Sako, čia grynakraujė poezija. Nieko nesuprantu, jau praėjusiais metais nesupratau. Laikrodžio rodyklės juda skausmingai lėtai. Skaičiuoju laiką atgal, skaičiuoju, kiek liko iki pamokos pabaigos, kiek – iki penktadienio, iki atostogų – sėkmingai vystosi suaugusio piliečio įprotis. Volaite’as jau seniai rašė, kad mes niekada negyvename, o tik laukiame, kada pradėsime gyventi.   

Belgrado traukinių stotis. Ant bėgių siūlių krenta operacinės šviesa. Traukinys, turėjęs mus pernakt nudanginti iki Budapešto, vėluoja vieną, dvi, tris valandas. Tikriausiai kaput, pečiais gūžčioja burekų pardavėjas. Prie bilietų kasų telkiasi žaibuojantis keleivių debesis. Pasidaliname pareigomis: aš lieku saugoti mūsų lagaminų ir lagaminėlių, jis įsimaišo į debesį.

Pro Belgradą tik pravažiuojame, tad nusiperku blizgantį bureką – pamaniau, bent atsikąsiu šio nežinia kuo įdaryto miesto. Nespėjus nė išsižioti, prie manęs prisistato balandžių šutvė ir du personažai iš Kusturicos filmų. Stovi išsišiepę kaip hienos, žiūri. Vienas vilki rožinį purviną kombinezoną, kitas ant galvos užsimaukšlinęs šalmą. Dar primena Boleką ir Lioleką, užaugusius atšiauriomis sąlygomis. Burekų pardavėjas, skudurėliu valydamas prekystalį, sodriai uždainuoja. Rodos, jie nelaukia, jie gyvena, o man dingsta apetitas.

 

Linos Lauros Švedaitės nuotrauka.

 

Esu paprasčiausias svetimkūnis, kurį reikia tučtuojau iš čia išoperuoti su visais lagaminais. Grįžęs jis tepasako, kad kitas traukinys turėtų išvažiuoti penktą ryto, vadinasi, po penkių valandų ir, išsiblizgindamas pirštus, lūpas, žandus, sudoroja mano bureką.

Pasiskoliname iš Belgrado suoliuką. Naktis ištįsta kaip plastilinas. Drėgmė skverbiasi pro sportbačių gumą. Apie trečią ryto sužaidžiame su jais šachmatų partiją, ketvirtą geriame kriaušių limonadą iš to paties butelio, šeštą sėdame į traukinį ir paliekame jiems vieną lagaminėlį. Netyčia, žinoma. Tame lagaminėlyje lieka apatiniai su mūsų kvapais ir du šimtai eurų. Gudriai paslėpėme. Tikiuosi, rado.

Mano vaikystės lova sename bute. Vartausi joje, prakaituoju. Anksti ryte pirmą kartą gyvenime skrisiu lėktuvu! Į Berlyną! Filmuose esu mačiusi lėktuvų maišelius vėmalams. Savojo šiukštu neprivemsiu, pasiimsiu prisiminimui. Repetuoju angliškus žodžius, kuriuos sakysiu stiuardesei. A glass of orange juice, please. Thank you¹. Th tariamas liežuvio galiuką vos iškišus tarp viršutinių ir apatinių dantų, antraip visi galvos, kad jūs – rusai. Taip mokė anglų kalbos mokytoja. Th, th, th.

Sėsiuosi prie lango, kad pamatyčiau tas pieniškas debesų paklodes ir mažyčius lego nameliukus. Lėktuvas tikrai nenukris. Juk jį pilotuos lakūnai, kurie tai daro kasdien, juk lėktuvai labai retai krenta. Be to, aš pasimelsiu. Tėve mūsų...

Ryte manęs niekas neprižadina – keista. Iššoku iš lovos, bėgu į tėvų miegamąjį. Tėtis susapnavo košmarą, katastrofą, visur liepsnos, pragaras, juk žinai, tėtis nuo tada, kai vaikystėje buvo užhipnotizuotas, niekada neprisimena savo sapnų, šiandien niekur neskrisime. Važiuojame į oro uostą pakeisti bilietų. Mano veidas rūškanas – neišsimiegojau. Tėtis bando prasklaidyti nuotaiką – oro uosto kavinėje man užsako apelsinų sulčių, o pats įkala šimtą gramų. Th, th, th.

Ateities namai. Gražūs, erdvūs. Stoviu prie lango ir žiūriu į tuščią gatvę. Žibintai linguoja nuo vėjo. Tolumoje juoduoja miškas. Ant palangės ramiai guli mano išmanusis. Žadėjo grįžti ne vėlai, o jau vėlu. Nekelia ir neatrašo. Jam tai nebūdinga. Tikriausiai išsikrovė telefonas. Bet juk būtų pranešęs. Išgersiu pusę tabletės leksotanilio, perskaitysiu vieną skyrių ir pabandysiu dar kartą paskambinti. Gal prisigėrė ir paklydo laike. O kas čia tokio. Kai man buvo septyniolika, dar ne to prisigalvodavau: apgirtusi laipiodavau stogais, nuoga maudydavausi tarp lelijų, tyrinėjau savo likimą. Tikiuosi, jis dabar nesėdi ant britvos. Prasivėrusi mano vaiko kaukolė. Smegenų spalvos leksotanilio tabletė lėtai slenka stemple. Vėsi pagalvės medžiaga, raudona klampi medvilnė.

Pavirstu į smėlio laikrodį. Kiekviena smėlio smiltelė nori pralįsti pro ankštą stiklinį tarpelį, grūdasi viena per kitą, stumdosi. Primena žmones, norinčius žūtbūt patekti į juodąjį penktadienį, metro traukinį, pas gydytoją. Nereikia žiopsoti, mokydavo mane, kiti grūdeliai užlįs pirmi, užlips ant galvos, sutryps, žinok, visi galvoja tik apie save. Tiek daug, dešimtys tūkstančių mažyčių smėlio granulyčių byra viena po kitos, viena ant kitos, kol galiausiai visos subyra. Kiekviena – savo laiku.  

Sicilija, Sirakūzai, pasiturinti šeima. Liucija turi gražias akis, tad jaunikiai būriuote būriuojasi, rėžia sparną. Motina pažada ją pagoniui. Liucija – karštai tikinti krikščionė – atsisako tekėti. Įžeistas sužadėtinis įskundžia ją išpažįstant krikščionybę. Pasakojama, kad romėnų budeliai, kankindami Liuciją, išlupa gražiąsias akis ir nusiunčia jas jaunikaičiui. Šiandien krikščioniškose bendruomenėse (ypač šiaurėje – natūralu) tikima, kad viltingoji šv. Liucija globoja mus žiemos tamsoje. Kol saulė sugrįš.

Gruodžio 13-ąją švedai šventosios garbei tradiciškai valgo net septynerius pusryčius, skanauja auksaspalvių šafrano bandelių ir geria karštą vyną. Apie dievų nektarą nereikia nė kalbėti. O šafranas, pasirodo, irgi yra pagarsėjęs antidepresantas. Viduramžių patarlė byloja: „Paragavęs šafrano juoksiesi, tačiau paragavęs per daug šafrano mirsi nuo juoko.“ O šv. Liucija, Lietuvos tamsybėse truputis šafrano irgi nepakenktų. Ir dar truputis.     

Dabarties namai. Nedideli, jaukūs. Kaip įsčios. Ant lango žybsi lemputės. Jos žybsi ir name priešais. Užkrečiančios lemputės. Prie spintos stovi eglutė. Jau byra. Šiais metais šv. Kalėdų laukiu kaip vaikas. Nes jos ateis. Turi ateiti. Šventė, kuri įprastomis sąlygomis šiaip jau nuo Vėlinių pradeda lįsti per ausis su visomis lemputėmis, džinglbelsais ir nuolaidomis, šventė, kuri į paviršių iškelia šeimos puvėsius ir mirtinai ištepa staltieses. Jeigu šiais metais ir Kalėdos neateis, kam tuomet reikėjo lupti tas gražias akis.

Paryžius, Senos pakrantė. Su geriausia drauge sėdime patiltėje, vilkime suknelėmis, ragaujame vyną, paskui vandenį. Neskaičiuojame valandų atgal, paklystame laike. Ilgainiui pradeda spausti, iki skausmo, nebegalime kentėti. Reikia tučtuojau nusilengvinti. Arogantiškasis Paryžius, rodos, bus ne laiku susirinkęs visus „Toi-toi“ tualetus. Smėlio granulės byra. Dabar arba niekada. Artimiausios kavinės jau užsidariusios. Tuoj sprogs. Po tiltu randame šiokią tokią slėptuvę ir krizendamos pasileidžiame. Du upeliūkščiai suteka į Seną, vėliau į plačiuosius vandenis.

Oro uostas. Pavėlavau į lėktuvą. Ligoninė. Guliu prijungta prie lašelinės. Karantinas. Internetas stringa. Taip norisi gyventi, bet kantrybė – dorybė.

 

¹ Angl. Stiklinę apelsinų sulčių. Dėkoju.