Poetė Indrė Valantinaitė: „Visada kas nors kam nors gresia“

1.Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Dariaus Jančiausko nuotrauka

Jau ketvirti metai rengiu kultūros laidą internetinėje televizijoje, tad susiduriu su tokia gausa įvairių kūrėjų, renginių ir jų organizatorių, kad nedrįsčiau sakyti, jog man dar ko nors trūksta. Manau, visko yra labai daug, tereikia mokėti atrasti, domėtis, teisingai atsirinkti ir palaikyti tuos, kurie įkvepia.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Labai patiko šiemet paklaidžioti po Venecijos bienalę. Žinoma, per porą dienų, kurias tegalėjau tam skirti, suvirškinti tiekos darbų neįmanoma, bet vis dėlto bendra emocija –­ stipri ir teigiama. Ir dar – Fondazione Prada ekspozicija Milane... Nepaprastos buvusios gamyklos erdvės pritaikytos sukrečiančiam menui. O visai greta – tobulai pagal režisieriaus Weso Andersono filmą „Budapešto viešbutis“ sukurta kavinukė.

Iš lietuvių menininkų neseniai savo kolekciją papildžiau Stasio Eidrigevičiaus ir Birutės Žilytės albumais. Prieš savaitę turėjau laisvesnį rytą: sėdėjau lovoje, varčiau šias knygas, ir buvo gera. Paskutinė įsigyta poezijos knyga ilgai kelionei traukiniu – Antano Kalanavičiaus rinktinė.

O šiaip atsigręžiau į klasiką. Skaitau Prousto „Prarasto laiko“ ciklą ir neatsigėriu sakinių juvelyrika. Iš filmų labiausiai laukiu Paolo Sorrentino filmo „Jaunystė“ ir Šarūno Barto juostos „Ramybė mūsų sapnuose“. Daug įspūdžių tikiuosi iš netrukus atidaromos Kauno bienalės.

Galėčiau šį sąrašą tęsti iki begalybės, nes be meno neįsivaizduoju net savo kasdienės veiklos.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos pa­rodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Kol visa vyks taip, kaip vyksta, visi manys, kad ta situacija nėra tokia jau ir bloga. Tiesiog visada norisi kuo daugiau, kuo geriau, kuo patogiau. Tai žmogiška. Niekad net neturėjau minčių gyventi iš poezijos, tad dabartiniais honorarais už skaitymus esu išties patenkinta. Na, o tiesa jau tokia –­ renkantis menininko kelią yra didelis šansas, jog gali tekti gyventi nesišvaistant... Svarbiausia priimti tai, ko negali pakeisti, rasti būdų egzistuoti primestoje situacijoje. Kažkodėl šventai tikiu, kad išskirtiniams projektams pinigėlių atsiranda, svarbiausia juk yra kokybė, o ne kiekybė.

4.Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Visada kas nors kam nors gresia. Yra toks lotyniškas posakis: „Quod me nutrit me destruit.“ Išvertus skambėtų maždaug taip: „Kas mane maitina, tas mane naikina.“ Visuomet esame bent kiek priklausomi nuo ko nors ar emociškai, ar materialiai. Tačiau visas menas niekad nebus pažabotas, suvaldytas. Visad kas nors eis prieš srovę ir dėl savo išskirtinumo taps legenda arba bus sunaikintas. Bet patys tikriausi menininkai ir yra bent šiek tiek pamišę ir niekad nesileis, kad jiems kas nors uždėtų apynasrį, kad ir auksinį.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Esame tiesiog sušiuolaikintas atspindys to, kas vyko visur ir visad, tad, pasitelkę šią patirtį, galime daug ką nuspėti. Kita vertus, niekad nežinai, kokias asmenines savybes atskleis laukiančios situacijos. Man būtų sunku patikėti žmogumi, teigiančiu, kad žino, kaip susiklosčius vienokioms ar kitokioms aplinkybėms jis elgsis, kuo taps, ko geis. Mes patys sau galime tapti ir minų lauku, ir lobių salomis. Visa priklauso nuo aplinkybių, kurias susikuriame arba į kurias mus įspraudžia gyvenimas.

Draugai