„Kai gyvenimas apsunksta, įkvėpk ir skrisk į Maljorką.“

                              Anonimas (greičiausiai vokietis)

 

Vieną tamsų sekmadienio vakarą su vyru žiūrėdami žinias iš Ukrainos sugalvojome skristi į saulėtąją Maljorką. Kitaip tariant, pabėgti nuo sunkio. Vis tiek pasaulis jau į pabaigą, žiema buvo peržengusi žmogiškąsias ribas, yolo, carpe diem, c’est la vie ir pan. Kai pasigyriau draugei iš Vokietijos, ši atsiuntė video­įrašą, kuriame kažkoks diedas grojant techno geria alų vienu ypu iš trijų butelių, o atsigėręs neaiškiai sušunka: „Viva la Mallorca!“ Viešbučio komentaruose irgi buvo galima užuosti tam tikrų užuominų. Galų gale ne vakar gimėme, žinojome, kokia sala – blogiau už šlapdribą ir įtampą nebus.

Prieš pat kelionę, aišku, susirgo mūsų sūnus, tada – ir aš. Kosėjom, tiksliau, lojom kaip koviniai šunys. Už tai Berlyno oro uoste gavome daug dėmesio – visiems magėjo sužinoti, ar čia tik ne kovidas. Kantriai aiškinau: „Ne kovidas, ne kovidas.“ O jie: „Taip, taip, visi taip sako.“ Galiausiai neiškentusi vienam ponui rėžiau: „Kovidas jau išėjo iš mados. Gal geriau pakalbam apie karą. Kokia jūsų nuomonė apie karą Ukrainoje?“ Šis net atsitraukė. Tada supratau, kad mano psichikos būklė prastesnė, nei galvojau, – perdegiau. Viduje dar niekada neteko nešioti tiek tamsos: kaip įmanoma prievartauti trejų metų vaiką? Prievartauti paauglę? Prievartauti moterį? Stop. Perspėju, jei bandysite žiotis apie žiaurią rusų kariuomenės prigimtį ar karo neišvengiamybę, šausiu. Kaip įmanoma prievartauti moterį šalia stovint mažam jos berniukui? Nenoriu suprasti.

 

Iš Maljorkos kalnų. Boriso Kulenovićiaus nuotrauka

 

Vokietija dar nepagijo nuo Antrojo pasaulinio karo, o vieną po kito siurbdama arbatos puodelius oro uoste galvojau: užaugo pacifistų, LGBT+ ir aplinkosaugos aktyvistų karta. Gražios pirmojo pasaulio problemos, geri norai, nebloga pabėgėlių prieglobsčio politika, jie toliau nuo Ukrainos, jiems sunkiau įsijausti, mes Sirija juk irgi šitaip nesirūpinome... Ir tada įsėdome į sausakimšą „Easy Jet“ lėktuvą, skrydis ankstyvas, kai kurie okupantai, atsiprašau, keleiviai ilgai nerado savo vietų, pakilus suveikė mano arbata, teko ne kartą eiti iki tualeto ir žiūrėti į jų prasižiojusias, miegančias burnas. Daugumos dantys sveiki. Skridome savaitei pasišildyti, kiti – gal tik savaitgaliui, bet akimirką net pasijutau kaip tie kareivėliai, kurie galvojo važiuojantys į karines pratybas, o išties...

Nusileidusius Maljorkos oro uoste, mus pasitiko šelmiškai šnarančios palmės ir dar daugiau girtų ir apygirčių vokiečių. Netrukome sužinoti, kad pusė salos priklauso Vokietijai – restoranai, barai, viešbučiai, parduotuvės... tiesiog linksmybėms skirta mažoji Vokietija. Kitaip tariant, Maljorka okupuota, pasidavusi, mirusi. Ir jau seniai. Regis, nereikėjo nieko ir prievartauti, net šaudyti nereikėjo – užteko pigių tiesioginių skrydžių. Prieš skrisdama čia buvau atsivertusi žodynėlį, dievinu ispanų kalbos staccato, prarėktus, šiek tiek vulgariai skambančius ispanų balsus. Ole! Bet, kaip žinia, čia beveik visur vyravo sausa vokiečių kalba, skirta filosofiniams tekstams rašyti. Disonansas, nors tu ką. Ir dar ta techno muzika, neleidžianti jūrai kvėpuoti.

Gerai, kad išsinuomojome automobilį ir pabėgome į kalnus, pas avis, ožkas ir asilus. Su jais pasikalbėti, aptarti vietinį maistą ir orą – tikra atgaiva. O naktį skambantys varpeliai, svaiginantis apelsinmedžių aromatas ir žvaigždėtas, aksominis dangus... net ašarą nubraukiau. Čia turizmo vėžys dar neišplitęs: vietiniuose restoranėliuose rodė futbolą, girdėjosi šaižus juokas ir staccato, vyko vietinių komunistų bendruomenės susirinkimas, senukai žaidė bingo ir tik kur ne kur šmėkštelėdavo vienas kitas odą nusideginęs vokietis ar olandas. Ir, žinoma, mes.

Kartą užsukome į perlų parduotuvėlę, perlai – vienas Maljorkos pasididžiavimų, ir išgirdome kalbant rusiškai. Mano penkiametis sūnus kaip mat atsisuko į mus: „Rusai blogi, juos reikia primušti.“ Ir puolė prie pusamžės moters, mūvėjusios žiedą su dideliu rožiniu perlu. Neprimušė, bet pirštu kaip reikiant pagrūmojo. Ši nuoširdžiai nusijuokė, vaikas gi, pabandė žiedą nusiimti, nepavyko, pardavėjai teko ieškoti muilo. Sūnaus nedrausminome. Moralinė dilema, kurios šiuo metu nėra prasmės spręsti. Kaip ir žudiko „Bayraktar“ pirkimo klausimas. Pakalbėsime apie tai po 10 metų, jei dar būsime gyvi. Beje, vienas pažįstamas maskvietis neseniai man atsiuntė vaizdo įrašą iš Mask­vos naujo metro traukinio. Paklausiau: „Kiek gali kainuoti toks traukinys?“ Žmogus nežinojo, bet tas vaizdas man priminė šią priešapokaliptinę kelionę į Maljorką. Vladimiras Putinas iš kišenės traukia paskutinius saldainius, yolo, carpe diem, c’est la vie ir t. t.

Paskutinį vakarą Maljorkoje praleidome netoli oro uosto, vadinasi, eidami pajūriu matėme daug tuščios taros, vėmalų ir jaunų merginų. Nejučia pradėjome svarstyti, ar išleistume dukrą (jei ją turėtume) čia pramogauti. Ir nusprendėme, kad neišleistume. Paryčiais išėjusius iš viešbučio kambario, mus išlydėjo apsižliumbęs, savo kambario nerandantis jaunuolis, sakė, kad prisigėrė, nes nejaučia gyvenimo prasmės. Simboliška. O lėktuve, kaip tyčia, už mūsų atsisėdo dvi merginos, vienai vėlavo mėnesinės ir ji kaip apsėsta kartojo: „Nu, kodėl aš su juo permiegojau? Jis man net neatrašo.“ Tačiau antroji nieko neatsakė, draugės neramino, jau buvo smigusi. Žiūrėjau į savo sūnų ir mąsčiau, kaip čia padarius, kad jei jis kada nors skris į Maljorką, bent atrašytų, nepaliktų ant ledo.

Skrisdama atgal svajojau, bandžiau įsivaizduoti, kaip Maljorka atrodė iki okupacijos – apytuštį Palmos senamiestį, aidintį sodrų juoką, juodbruvus žvejus, kvėpuojančią jūrą, vėjo pustomą paplūdimio smėlį, laukines kates, šunis, vieną kitą užklydėlį rašytoją ar vagabundą, vėluojančius autobusus, manana, gyvenimo prasmę apelsinuose ir citrinose. Visa tai banalu, bet nyksta. O ir sūnus nepakėlė ūpo, kai paklaustas, kas jam labiausiai įsiminė, atsakė: „Pokemonų kortos, kurias pirkom pas tą indą.“

Grįžusi iš Maljorkos bandžiau vėl pabėgti ir nuėjau į Łukaszo Twarkowskio „Respubliką“. Ten irgi grojo technuškę, buvo galima nueiti į pirtį, pašokti, o fragmentiškas spektaklio siužetas, paprastai tariant, sukosi apie norą pabėgti nuo realybės, griūvančios demokratijos, chaoso, išsilaisvinti iš visuomenės rėmų, bandė siūlyti sprendimą, simuliuoti alternatyvą, stimuliuoti kūną. Mintis aiški, aktoriai geri, muzika kokybiška, įtrauku, bet man nepavyko – Vilniaus kino klasteris tepriminė dusinančią sugedusią laiko mašiną, nukeliančią tiesiai į apokalipsės širdį, iš kur nebeįmanoma sugrįžti. O gal tai ir yra tikrasis pabėgimas?

Kaip tyčia, tą pačią dieną dar perskaičiau Bertrand’o Cantat liudijimą, kaip jis Vilniuje užmušė Marie Trin­tignant: „Juodai įniršau ir trenkiau jai antausį. Stipriai. Negaliu meluoti. Ant pirštų turėjau žiedų. O kai trenki vieną... (burna išleidžia sprogimo garsą). Tuomet dar kartą, 4, 5 ar 6 kartus. Stipriai, stipriai (...). Tiesa, pasielgiau labai negražiai.“ Vėliau Lukiškių kalėjime išraižė: „Marie, je t’aime.“

Vienaip ar kitaip, į Maljorką skristi nerekomenduoju – jai reikia pailsėti.

Beje, tas mažas berniukas po to, ką pamatė, pražilo. O mano sūnus žavisi ciklopais, kurie, jo teigimu, „valgo žmones“. (Burna išleidžiu sprogimo garsą.)

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.