Lina Laura Švedaitė. Wannabe Kalėdos

Mūsų namą šiuo metu renovuoja, visas apdengtas, iš toli primena milžinišką dovaną. Per pačius šalčius buvo dingęs šildymas. Chaltūrina, žalčiai. Naktį iš burnos ėjo garas, neįmanoma miegoti, matyt, esu išlepusi. Pradėjau naršyti feisbuke, o ten – vimdančios pabėgėlių išbrinkusių pėdų nuotraukos ir žinutės, bandančios pataikyti į krikščionišką sąžinę. Juk artėja Kalėdos, o jie šąla, miršta... Primena mergaitę su degtukais.

Kai man buvo dešimt, per lapkričio šventes su tėvais persirengėme zombiais ir išvažiavome į barą Dominikonų gatvėje, kur susirinko menkai apsirengusios seselės neva krauju pasruvusiomis lūpomis, vampyrai, raganos su priklijuotomis guminėmis nosimis, begalviai ir frankenšteinai. Tiesiog holivudinis filmas. Pirmą kartą gyvenime šventėme Helovyną. Buvo smagu. Kitą rytą, važiuojant į kapus, mama liepė apie praėjusios dienos įvykius seneliams nieko nepasakoti. Trick or treat. Vėliau, keliaudama po Iraną, mačiau, kaip žmonės, ypač jaunuoliai, pasislėpę šventė „Kalėdas“ – lempučių girliandomis puošė namus, persiškai linguodami šoko pagal džinglbelsus, gėrė kokakolą ir keitėsi dovanomis. Nori nenori, tie blizgučiai traukia. Kinijoje, Indonezijoje ir kitur kone visos vakarietiškos šventės nekrikščionims asocijuojasi su didžiuliais išpardavimais. O krikščionims? Mano sūnus (krikštytas) jau irgi žino, ko nori dovanų, jau vasarą žinojo, ant šaldytuvo priklijavo laišką Kalėdų seneliui. Ir Kalėdų senelis išpildys jo norą. O ką? Geras vaikas. Kūčių vakarą visi sukalbėsime maldą, po staltiese girgždės šienas, ant stalo stovės tuščia lėkštė vėlėms, bet vienišo dėdės prisijungti nepakviesime. Nes jis nuo tos vienatvės šiek tiek nušoko nuo proto ir užknisa.

 

Lina Laura Švedaitė. Wannabe Kalėdos
Žilvino Jagėlos piešinys

 

/ / /

Turiu draugą Abedą. Susipažinome savanoriaudami Portugalijoje. Kartą sumanėme tranzuoti iš Lisabonos į Porto. Jis pasipuošė palestinietiška skara. Greičiausiai dėl to mūsų niekas ir neėmė, o viena vairuotoja sustojusi pasakė, kad iškvies mums – čigonams – policiją. Bet neiškvietė. Sutemo, dar buvome jauni, tad nusprendėme nepasiduoti, pernakvoti degalinės tualete, moterų skyriuje, ir tranzuoti toliau. Aš atsisėdau ant klozeto, jis – ant žemės – ir pradėjo juokauti, kad Švedijoje turėjo ir gerą automobilį, ir didelį butą, o viską iškeitė į savanorystę ir dabar sėdi moterų tualete. Abedas – palestinietis, imigrantas Švedijoje, psichologas, musulmonas.

 

Abedas: „Atsiprašau, tėve“

Tėvas į Švediją mus atsivežė ne savo noru. Augau Upsaloje, uždaroje panašių į save imigrantų bendruomenėje, kitaip tariant, gete. Daugiavaikės šeimos, triukšmingi namai, nešvarios gatvės, halalo parduotuvės. Prisimenu, pirmųjų Kalėdų išvakarėse, per Kūčias, slampinėjau išpuoštomis, tyliomis senamiesčio gatvelėmis ir nesupratau, kodėl viskas uždaryta. Toji tyla man priminė tylą po bombardavimo, potrauminis sindromas. Vėliau pradėjau lankyti imigrantų dienos centrą, mokiausi švedų, anglų kalbų ir visas kitas Kalėdas leisdavau žaisdamas futbolą – kad nesitrainiotume pakampiais, nekrėstume šunybių, neįsitrauktume į teroristų ratus. Futbolo rungtynes mums organizuodavo. Mano komanda vadinosi „Wannabe Swedish“ (liet. „Norintys būti švedais“). Laimėjome ne kartą.

Sykį į namus partempiau kalėdinę eglutę. Tėvas tą patį vakarą ją sudegino namo kieme, o kitąryt gan grubiai prikėlė mane ryto maldai. Bijojo, kad eglutė mane atvers į krikščionybę arba, dar blogiau, pavers švedu. Išsivežtą palestiniečio tapatybę kaip porcelianinį servizą akylai saugojo iki pat mirties. Visas musulmonų pasaulis keitėsi, o jis tarsi užsikonservavo toje akimirkoje, kai teko palikti gimtinę. Daug pirmos kartos imigrantų šitaip paklysta erdvėlaikyje: svetimą kultūrą priimti sunku, o į savąją, paliktąją, grįžti irgi nebėra kaip – ji dingusi. Todėl antroji imigrantų karta, namuose mačiusi viena, o gatvėse – kita, yra šizofreniška, labai pavojinga. Dėl neveiksmingų integracijos priemonių daugelis nuklydo į „Islamo valstybę“. Aš irgi buvau ant ribos.

Užaugęs įkūriau imigrantų dienos centrą. Per vienas Kalėdas nusprendėme atverti duris visiems, nesuprantantiems, kodėl parduotuvės nedirba, ir supažindinti su švediškomis Kalėdų tradicijomis. Atsiprašau, tėve. Tądien nuo pat ryto ten sugužėjo visokio plauko imigrantai, o vėliau nedrąsiai pradėjo rinktis ir patys švedai! Vieniši švedai, švedai, kurių tėvai – alkoholikai ir kuriems Kalėdos jiems yra didžiausias košmaras, alkoholikai švedai, švedai, neturintys pinigų dovanoms ir vaišėms, švedai, sergantys psichinėmis ligomis, „gražių“ šeimų atstumti švedai ir, žinoma, maištaujantys švedai paaugliai. Priėmėme visus. Nuskambės žiauriai banaliai, bet imigrantai iš Somalio šioje šventėje pirmąkart paragavo bandelių su cinamonu. Prie vakarienės stalo sėdėjo musulmonai, krikščionys, bedieviai, vargetos ir buržua. Ir šis vaizdas bylojo, kad Kalėdos mums nepriklauso – ir nepriklauso ne tik mums, atvykėliams, bet ir kitiems, negalintiems įgyvendinti to glamūrinio atviruko su laiminga, turtinga, normalia šeima ir auksaspalviu retriveriu.

Man, turinčiam psichologo išsilavinimą, šeima yra konstruktas, kuriame formuojasi ir visos negandos. Kadangi religinės šventės neįsivaizduojamos be šeimos susibūrimų, suprantama, visa tai kelia stresą ir daug nesusipratimų. Bet ir tai yra gražu.

Vienaip ar kitaip, šiais metais su seserimis nusprendėme, kad Kalėdas švęsime kaip visi švedai – dėl savo vaikų, tėve, kurie gimė, auga ir greičiausiai gyvens kol kas saugioje Švedijoje. Kalėdos čia labai svarbus įvykis ir mūsų vaikai privalo jas patirti. Pirksime dovanas, vyniosime jas į popierių, gersime karštą vyną, puošime eglutę, aš persirengsiu Kalėdų seneliu, įpinsime ir musulmoniškų tradicijų – valgysime savo patiekalus. Ir apie kūdikėlį Jėzų vaikams nepasakosime, nes nieko apie jį nežinome, nežinome, kaip sužinoti, – švedai irgi nežino. Utriruoju, žinoma.

O vėliau ateis Eid al-Adha (aukojimo šventė, švenčiausia naktis musulmonams), tėve, ir pasaulyje vėl atsistatys tvarka.

 

/ / /

Bandau įsivaizduoti, jei kada nors – kaip kai kurie bijo – pabėgėliai užims visą Europą, pristatys mečečių ir visas pasaulis bus priverstas tapti musulmonais, kaip tuomet bus globalizuotas ir importuojamas Ramadanas? Juk ten niekas neblizga. Ar išties reikės visą mėnesį badauti?

Draugai