Triukšmo ontologija. Triukšmą įprasta sieti su garsu – tarkim, triukšminga muzika gali tapti dirgikliu. Kažkas nesusijungia ir pjaunasi, kenčia juslės, teršiama sąmonė. Paprastai tariant, suardoma ramybė ir tvarka. Gali pasitaikyti atvejų, kai pats ūmiausias triukšmas yra tyla. Ne veltui filosofas Theodoras Adorno rašė, kad disonansas yra harmonijos tiesa. Vis dėlto triukšmo idėja gali būti daug įvairesnė nei skambesio paletė, patirties laukas ar darnos trikdymas. Šiandien triukšmas dominuoja kaip informacinis-komunikacinis režimas, socialinė sąranga, duomenų srautas ir dabarties metafora. Jis gali veikti nebūtinai kaip svetimkūnis parazitas, bet ir kaip ištisas visuomenės organizmas – pati būtis yra triukšmas. Filosofiškai tai galima pavadinti triukšmo ontologija, kurią subrandino viešoji erd­vė, aktualijų arena, technologijų poveikis ir dėl to krinkanti visuotinė psichika.

Triukšmas, kaip klaustrofobiškas būvis. Pandeminė dabartis įsteigė naują intensyvumo laipsnį. Viena vertus, dažnai atrodo, kad nieko (įdomaus) nevyksta. Kita vertus, tas „niekas“ yra labai reiklus ir terorizuojantis. Dėl to kartais sunku atskirti, ar gyvenimas apimtas sąstingio, ar ištiktas milžiniškos spartos. Turbūt geriausiai esamą periodą nusako frazė: „Viskas pasikeitė tam, kad niekas nepasikeistų.“ Dar labiau skait­menizuota buitis ir kasdienybė mus įvėlė į savotišką įtampą: pradedant nuo individualaus streso ir baigiant politinėmis realijomis. Pastarosios nejaukiai kartojasi ir tampa simboliniu kalėjimu – esame pajungti į įvykių tėkmę, naujienų ratus. Informacinis triukšmas dusina.

 

 

Triukšmas, kaip laiko kompresija, komunikacinis teroras ir vertės mato nunykimas. Triukšmas prislegia taip, kad lieka vis mažiau erdvės refleksijai ir kritinei distancijai. Menkstant minties aštrumui, triukšmas įsitvirtina kaip norma arba kaip sunkiai kontroliuojama jėga. Prie to smarkiai prisideda ir pastaraisiais metais pakitusi mūsų laiko pajauta – jis atrodo dar tankesnis. Pavadinsiu tai laiko kompresija: esant nuolatinei prieigai prie technologijų, vis trumpesnė trukmė leidžia „paliudyti“ vis daugiau įvykių. Didžioji jų dalis dažniausiai yra menkaverčiai – internetas mus verčia fiksuoti didelį kiekį nenaudingos ir nereikalingos, neįdomios informacijos. Nonsenso gausa ima atrodyti kaip dėmesio verti faktai, o informacija devalvuojama. Atmintis patiria smarkią perkrovą ir silpsta. Šitaip triukšmas pasireiškia ne tik kaip komunikacinis teroras, bet ir kaip vertės mato nykimas.

Triukšmas, kaip imperatyvas suspėti. Filosofas Paulis Virilio kadaise mąstė apie visuomenės greitį – jam didėjant retėja sąmonės turiniai. Šiandien viešoji erdvė ima veikti kaip žaibiška mados ciklų kaita: susikuria būtinybė sekti tendencijas ir įšokti į naujienų traukinį – imperatyvas suspėti. Būtent tai filosofas Franco Berardi įvardijo kaip vieną priežasčių, kodėl plinta nervinis išsekimas, depresija ir nerimas: kognityvinis ir emocinis žmogaus pajėgumas nebesugeba atlaikyti mašiniško informacijos greičio, skaldančio percepciją. Kitaip tariant, kibernetinės erdvės tempas pranoksta mūsų suvokimą ir šis trūkinėja sukeldamas žalingus psichologinius padarinius.

Triukšmas, kaip anestezija. Žodis „infotainment“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia informacijos ir pramogos sintezę. Šiuolaikinėje triukšmo visuomenėje, varomoje išmaniaisiais įrenginiais, tokia jungtis tampa anestezija – nepaisant keliamo nerimastingumo ir psichinių problemų, triukšmas nujautrina. Kadangi nuolatinis technologijų vartojimas ir įsitraukimas į medijas daugeliui mūsų garantuoja pragyvenimą, triukšmas paradoksaliai suteikia komfortą, nes paprasčiausiai leidžia išlikti ir nebesvajoti apie kitokį, turiningesnį gyvenimą. Užmiegame ir pabundame su ekranu, triukšmas persekioja ir sapnuose. Galiausiai virsta narkotine transo būsena ir nuolatine transliacija: vieninteliu regimu horizontu ir kelrode žvaigžde.

Triukšmas, kaip priverstinis rūpestis ir komunikatyvus kapitalizmas. Nors triukšmą įprastai įsivaizduojame kaip agresyvų ir šiurkštų, nūdienoje jis pasireiškia kaip priverstinis rūpestis. Iš mūsų reikalaujama rūpintis – kad mums rūpėtų. Pavyzdžiui, dalinimasis socialiniuose tinkluose pateikiamas kaip kilnus politinis aktas, o peticijų pasirašinėjimas – kaip indulgencija. Mus persekioja nuolatiniai kvietimai įsitraukti, dalyvauti, būti aktyviam, siųstis programėles, pildyti apklausas, balsuoti. Naujoji triukšmo biurokratija. Politikos teoretikė Jodi Dean tokią visuomenės būklę įvardijo kaip komunikatyvųjį kapitalizmą: skatinama saviraiška ir švenčiamas kūrybingumas, o emocinė iškrova apibrėžiama kaip skaitmeninės demokratijos forma, tačiau čia žmonių geismas būti politiškiems yra nukreipiamas būtent kapitalo naudai. Toks vox populi triukšmas yra raji mašina, kurią nuolatos reikia šerti įrašais socialinėse medijose.

 

Donatas Norušis. „(De)gradacija“. Iš garso parodos „Intuityvios instrukcijos“. Donato Norušio nuotraukos.

 

Triukšmas, kaip semiokapitalizmas. Komunikatyviojo kapitalizmo apybraižą logiškai papildo semiokapitalizmo konceptas, neretai pasitaikantis šiuolaikinėje filosofijoje. Semiotinį triukšmą lengviau sieti su vaizdine imersija nei su garsu – čia jis pasireiškia kaip semantinė tarša ir ekraninis perviršis. Begaline ženklų cirkuliacija, pašėlusia kultūrine vaizdinija bei chaotiška simbolių įkrova kapitalas nusėda į visas gyvenimo sferas ir nustato visuomenės veikimo taisykles. Kaip ir kapitalą, triukšmą kartais labai sunku pastebėti. Vėl susiduriame su triukšmo dialektika: dabartinė kultūra smarkiai paremta vizualumu, todėl šio poveikis tampa nematomas.

Triukšmas, kaip nuomonių rinka. Nuomonių rinka – tai inertiška ir bekraštė agora, kurioje be per­stojo keičiamasi socialinių medijų įrašais, komentarais, straipsniais, nuorodomis. Viešuma čia tampa žaidimu, nerimtu apsisvaidymu opinijomis, paviršutiniškais murmesiais, formaliais gestais, o pozicijos – lengvai parduodamais ir išmainomais produktais. Šiame triukšmingame turguje tavo balsas yra suprekinamas, virsta rinkodaros dalimi. Nuomonių rinka yra atspari bet kokiai kritikai – ši įsiurbiama į virškinimo mechanizmą ir, banaliai tariant, ima tarnauti sistemai. Čia labai tinka terminas grįžtamasis ryšys. Socialinėse medijose grįžtamasis ryšys dažnai nurodo nuomonę, atsiliepimą, įspūdžius – kritika šiandien atitinka būtent tokį tiesioginį atgarsį, atsidavusį triukšmo globai.

Triukšmas prieš eskapizmą ir nuobodulį. Atsispiriant nuo kritiką suspenduojančio triukšmo, kuris taip pat sekina mąstymą bei atmintį, verta prisiminti vieną filosofo Marko Fisherio suformuluotą sąvoką – refleksinį bejėgiškumą. Jis apibūdina socialinę būklę, kai žmonės ne tik suvokia, kad supantys reiškiniai yra blogi, bet ir suvokia, kad nieko dėl to negali padaryti. Toks suvokimas nėra pasyvus padėties stebėjimas, o veikiau save pildanti pranašystė. Įsigalėjus tokioms nuostatoms, santykis su triukšmu įgauna itin pesimistinį atspalvį. Kova su triukšmu atrodo bergždžia, nes stokoja reikalingų politinės galios instrumentų. Todėl tvarkymosi su triukšmu metodai nusveriami eskapistinių ir terapinių priemonių. Bevaisės atsijungimo ir iškritimo praktikos. Alinanti triukšmo būtis jau ilgokai siūlo ištisą eskapizmo industriją – įvairias atotrūkio formas, pavyzdžiui, technologijų detoksikaciją. Vadovaujantis tokia logika, tikėtina, kad ilgainiui susiformuos ir nuobodulio industrija, kuri siūlys tiesiog nieko neveikimą – „įpakuos“ nuobodulį kaip prabangią prekę, laukiančią tavęs kokioje nors specifinėje fengšui erdvėje.

Triukšmas prieš terapijos kultūrą. Terapijos kultūra jungia populiariąją psichologiją, pagalbos sau patarimus ir individualistinį požiūrį į psichinių problemų kilmę – bėdomis įvardijama serotonino apykaita, mityba, miego ciklai etc. Kitaip tariant, problema yra asmeniniuose pasirinkimuose ir tavo galvoje. Siūloma „gydytis“ tokiomis priemonėmis kaip vaistai, išsikalbėjimas, meditacija, vartojimo įpročių keitimas arba rutinos paįvairinimas. Taip terapijos kultūra įsiviešpatauja kaip moralizuojantis „geros nuotaikos“ kultas, įkyrus jos motyvas, emocijų policija ir lengvumėlio ideologija, siekianti iš gyvenimo pašalinti bet kokią įtampą ir nuvyti konfliktus. Terapijos kultūra apgaulingai pasirodo kaip laikinas ištrūkimas iš triukšmo, tačiau iš tiesų pati yra aptariamo triukšmo režimo dalis – kaip ir triukšmas, terapijos kultūra trukdo reflektuoti ir infantilizuoja. Sąmonės ekologiją ir spiritualizmą kartą labai tiksliai apibūdino vienas bičiulis: „Grįžti atnaujinta mėsa ir mindsetuku į tą patį mėšlyną.“

Triukšmo visuomenė. Nors triukšmas yra abstrakcija, jis veikia labai konkrečiai ir turi materialius padarinius. Eskapizmo bei nuobodulio visuma ir terapijos kultūra iškyla kaip triukšmo priešnuodžiai, tačiau jie neveiksmingi. Dėl to triukšmas sėja absurdą ir beprasmybę, o mes nebejaučiame tos tradicinės „vidinės tuštumos“, nes patiriame triukšmingą įtampą. Nuobodžiavimą išstūmė maniakiškas perkaitimas. Melancholiją – kompulsyvi stimuliacija. Kelio atgal nėra. Vieną triukšmą gali pakeisti tik kitas.