Literatūrologas Vytautas Bikulčius: „Įsivaizduokit streikuojantį Balzacą ar Dostojevskį“

1.Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

G. Baranausko nuotrauka

Lietuvos menas plačiąja prasme tikrai nėra atskira sala globaliajame pasaulyje ir jis neišvengiamai koreliuoja bent jau su tuo menu, kuris geriausiai pažįstamas meno vartotojui. Pavyzdžiui, man, besidominčiam Prancūzija, norom nenorom tiesiasi sąsajos tarp šios šalies ir Lietuvos. Tad tokiame platesniame fone vargu ar įmanoma ko nors pasigesti, nes vieną ar kitą spragą Lietuvos mene man užpildo Prancūzijos menas. Juk tikrai niekas nesiekia, kad kokią nors naujovę kitoje šalyje būtinai pakartotų šiuo atveju, tarkim, Lietuvos menas. Kita vertus, gerai suvokiu, kad dabartinė kūryba dar nėra klasika, kuri jau pažymėta tam tikru amžinybės ženklu (esu didelis A. Gudaičio, V. Kasiulio, A. Petrulio kūrybos gerbėjas), tad lankydamasis dailės galerijose stebi, kiek tave gali nustebinti vienas ar kitas dailininkas. Lygiai taip pat visų pirma nuostaba, tik vėliau – kiti konkretesni dalykai (bent jau europinis kontekstas, kūrinio dominantės, žanras ir pan.) lemia, kai paimi į rankas naują romaną ar poezijos knygą. Ir į literatūros kūrinį stengiuosi žvelgti tik per pasaulinės literatūros prizmę, tad šia prasme šiuolaikinė literatūra tenkina lūkesčius, nes paprasčiausiai supranti, kad pasirinkimą riboja pats pasaulis, retkarčiais išryškindamas tam tikrus žemėlapio taškus, kurie šiandien neretai ir susiniveliuoja. Kas šiandien pasakys, kokia literatūra dominuoja pasaulyje, kaip XX a. 5 ir 6 dešimtmečiais buvo prancūzų, vėliau –­ Lotynų Amerikos, dar vėliau –­ skandinavų literatūra. Galiausiai turi tenkintis kokio nors ryškaus rašytojo proveržiu –­­ šitaip į pasaulinę literatūrą įsiveržė U. Eco su „Rožės vardu", kiek vėliau – P. Süskindas su „Kvepalais", dar vėliau –­ E. Jelinek su „Pianiste" ar A. Baricco su „Šilku". Mūsų bėda buvo tik ta, kad anksčiau kai kurie kūriniai mus pasiekdavo pavėluotai, nors tokių dalykų nutinka dar ir šiandien. Tik praėjusiais metais mus pagaliau pasiekė geriausias prancūzų rašytojo M. Tournier romanas „Girių valdovas", parašytas 1970 m. ir pelnęs brolių Goncourt'ų premiją. Bet padėtis keičiasi, tikrai imi džiaugtis mūsų leidėjais, kurie lietuvių kalba kokį nors puikų užsienio rašytojo kūrinį išleidžia anksčiau negu, tarkim, Prancūzijos leidyklos. Taip nutiko su P. Høego romanu „Panelės Smilos sniego jausmas" ir su K. Atkinson romanu „Gyvenimas po gyvenimo". Ir čia ne vieninteliai pavyzdžiai...

2.Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Vis dar negaliu atsitokėti po R. Granausko novelių apysakos „Šventųjų gyvenimai". Iki šios knygos atrodė, kad mūsų rašytojai apie pokario metų gyvenimą, rodos, parašė viską arba beveik viską, todėl net ir šią knygą ėmiau į rankas labai atsargiai. Tačiau prarijau vienu prisėdimu, nes ji pirmiausia ir patraukė nauju požiūriu į tuos laikus, be to, tiesiog negalėjau nesimėgauti nuostabia rašytojo kalba. Paskutinį sykį rašytojas, stebinęs kalbos grožiu, buvo J. Baltušis, papasakojęs „Sakmę apie Juzą". Iš užsienio šalių rašytojų tiesiog pribloškė jaunos suomių rašytojos K. Kettu romanas „Už nuodėmes bus atleista" su nepaprastai stiprios moters paveikslu, kuriame dera moteriškas geismas ir nesutramdomas gaivalas. Iš lietuvių rašytojų nekantriausiai laukiu M. Ivaškevičiaus ir S. Parulskio kūrinių. Pirmasis sugeba stebinti savo fantazija, antrasis domina tuo, kaip sugebės pranokti savo galimybes (gal perdėm folkneriška, bet tokia rašytojo lemtis!). O visas parodas nustelbė, be abejo, V. Luckaus paroda, tiesiog sukrėtusi ne tik savo autentiškumu, bet ir labai savitu žvilgsniu.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Sunkiai įsivaizduoju, kaip gali streikuoti, tarkim, rašytojai ar dailininkai. Ko jie gali reikalauti? Geresnio gyvenimo. Bet tą geresnį gyvenimą jie tveria savo kūriniuose. O biurokratų keiksnojimas, tėra tik tuščias laiko gaišimas. Įsivaizduokit streikuojantį H. de Balzacą ar F. Dostojevskį. Tiesiog neįmanomas dalykas. O nepasakysi, kad jų gyvenimas buvo rožėmis klotas. Tiesiog kūrėjai – kita sfera. Čia galioja visai kiti dėsniai. Neatsitiktinai tik kūryba gali garantuoti amžinybę. Nori ar nenori, bet tenka su tuo susitaikyti ir, žinoma, ne streiko naudai. Be to, šiais laikais sunkiai tikėtina, kad talentingas kūrinys liktų nepastebėtas, nepaskelbtas ir neįvertintas. Kita vertus, knygynai užversti įvairaus lygio grafomaniška rašliava, bet kitaip ir būti negali, nes tik pro šiuos begalinius brūzgynus kartais prasikala ir talento nuspalvintas daigas...

4.Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Manding, šiandien paramos menininkams tikrai netrūksta. Tikrai trūksta tik tos paramos vertų kūrinių. Bet valstybinių institucijų bėda ta, kad jos turi planą ir negali jam nusižengti. Tačiau kūryba yra neprognozuojamas dalykas, kitaip tariant, ji nepripažįsta jokio plano. Negi kasmet gali pasirodyti, tarkim, penki puikūs romanai? O parama grįsta tam tikra pinigų suma, kuri privalo būti paskirstyta. Tad kartais susidaro toks įspūdis, kad ji tiesiog žarstoma į visas puses. Šitaip ir yra išplatinami kūriniai, kurie tiesiog neverti tos paramos. Sunkiai tikėtina, kad šiandien parama būtų siejama su cenzūra. Nebe tie laikai... Kita vertus, tas, kuris negavo valstybės paramos, visuomet išleis savo kūrinį, jeigu tik to panorės...

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje...baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Man regis, kad tikras kūrėjas šiandien gali puikiai išreikšti save kūryba, kokia ji bebūtų – literatūra, dailė, teatras ir t. t. Jei ir atsiranda problemų, jos susijusios su menininko vidiniu pasauliu (priežastys gali būti pačios įvairiausios – aplaidumas, talento stoka, amžius ir pan.). Išorinės priežastys nėra lemtingiausios. Kažkada, dar prieš gerus du dešimtmečius, vienas pažįstamas dailininkas skundėsi, kad sunkiai gyvena, net nesvajoja aplankyti Paryžiaus ar Romos muziejus. Bet ar čia lemiama jo kūrybos sąlyga? Esu optimistas. Galiausiai viskas atsistos į savo vietas. Kadaise apgailestavome, kad sunkiai lietuvių literatūra randa kelią į kitus kraštus. O ką tik mane pasiekė džiugi naujiena – prancūzai jau gali skaityti R. Gavelio „Vilniaus pokerį" gimtąja kalba. Viskam reikia laiko...

Niujorko grafičiai. manipuliacija.lt nuotrauka

Draugai