Net jei evoliucionuodamas žmogaus protas įprato kategorizuoti supantį pasaulį, ne kategorijos ir stereotipai, bet gebėjimas įžvelgti ir apmąstyti žmogiškosios būties niuansus padės geriau suprasti praktines, o ne teorines skirtingų lytiškumo sampratų pasekmes.

Trečiojo šių metų „Literatūros ir meno“ (2021-02-05) numerio straipsnyje „Apie vyriškumo ir moteriškumo prietarus“ Dalius Jonkus siūlo alternatyvų būdą apmąstyti lytį, trečiąjį kelią, papildantį biologinės ir socialinės lyties sąvokas. Tai asmeninio pasirinkimo ir pastangų kelias. Lytiškumas yra „vertybinių pasirinkimų bei asmeninio nukreiptumo į reikšmingus dalykus sedimentacija“ ir „asmeninio buvimo pasaulyje stilius“. Tarkim, toks lytiškumo supratimas yra priimtinas. Bet ar galime iš tiesų priimti tokius svarbius sprendimus – kurti savo lytiškumo sampratą, visiškai izoliuotis nuo socialinės aplinkos ir joje plaukiojančių stereotipų apie lytiškumą? Toks asmeninis lyties kūrimas yra problemiškas: jis grįstas ydingu autonomijos supratimu, įsitikinimu, kad reiškinius, tokius kaip lytiškumas, galime apmąstyti individualiai, atsietai nuo visuomenės reakcijų ir įtakų.

 

Živilės Minkutės darbas iš parodos „Nertis iš kailio“. Lauryno Skeisgielos nuotrauka.

 

Autonomijos klausimu iš esmės svarstoma, kaip priimame sprendimus ir valdome savo gyvenimą. Klasikinė ir kasdienė autonomijos samprata yra siejama su stereotipiškai vyriškais bruožais: autonomiją dažnai suprantame kaip galią valdyti mintis ir jausmus, galimybę visiškai save kontroliuoti ir nepriklausyti nuo kitų. Labai kantiška, labai racionalu. Bet kartu ir labai klaidinga. Juk tai, kaip sprendžiame esmines etines ir politines problemas, tiesiogiai priklauso nuo galybės kintamųjų, taip pat ir psichologinių, ekonominių, socialinių faktorių. Autonomija yra santykinė, mūsų sprendimai – tai nuolatinio dialogo tarp savęs ir bendruomenės bei jos struktūrų rezultatas. Vertybes ar „asmeninio buvimo pasaulyje stilių“ pasirenkame ne būdami vienumoje, atskirti nuo esamos socialinės ir politinės santvarkos, kitų žmonių reakcijų ir jausmų, nuo santykių, kurių dalis esame. Lytiškumas – tai esminis žmogiškos socialinės ir politinės patirties dėmuo, o ne pasirinktas stilius, kaip pasirenkame muziką ar drabužius. Asmeninis lytiškumo sampratos pasirinkimas, kurio visiškai neveikia stereotipai ir visuomenės normos, yra teorinis, praktikoje paprasčiausiai neįmanomas.

Kaip kalbame apie lytį, kaip ją apmąstome – šie procesai nevyksta vakuume. Čia išryškėja kategorizavimo svarba ir galima žala: bet koks mūsų pačių lyties apmąstymas sąveikauja su esamais stereotipais. Galima žala nubrėžia ir ribą, kokie lytiškumo standartai yra nepateisinami. Ta riba – tai savivertės žeminimas, neteisingi dvigubi standartai ir smurto rizika. Dėl šių priežasčių pokalbis LRT eteryje su LR Seimo Pirmininke bei Ministre Pirmininke ir kėlė šurmulį. Stereotipai neretai verčia mus taikyti dvigubus ir todėl nesąžiningus standartus moterims. Kodėl nacionalinio transliuotojo laidoje LR Ministrei Pirmininkei apskritai buvo užduoti tokie klausimai? Kodėl skaitytojui ar žiūrovui turėtų būti svarbu, kaip Ingrida Šimonytė stato namą? Juk, tarkim, Ramūno Karbauskio per retai klausinėja apie jo statomus rūmus Kauno rajone, jau nekalbu apie mezgimą. Tokie klausimai pamina ir kompetenciją bei ekspertiškumą. Kodėl politikos eksperčių klausiama apie asmeninius gyvenimo pasirinkimus, tokius kaip santuoka ir part­nerystė? Tai neturi nieko bendra su viešuoju interesu sužinoti apie jų politinę karjerą. Dar suprasčiau, jei politikės dalyvautų jautrioje gyvenimo būdo laidoje, bet „Forume“ tokie klausimai kelia nepagarbą jų politiniam statusui. Nors šie klausimai dažniau užduodami moterims, tokie jie lygiai taip pat būtų nepagarbūs ir vyriškos lyties pašnekovui.

D. Jonkus pastebi, jog žmogus pasaulį rūšiuoja ir tipologizuoja, taip kurdamas stereotipus. Ši žmogaus savybė negali būti svarstoma neatkreipiant dėmesio į žalą, kurią daro kategorijos ir stereotipai. Juk kai kalbame apie stereotipus, iš esmės kalbame ne apie vinis ir statomus namus, bet apie stereotipų padarinius, tokius kaip smurtas artimoje aplinkoje. Vasario 12 d. Seime vykusioje diskusijoje apie smurtą prieš moteris, inicijuotoje Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, buvo aptartas smurtas artimoje aplinkoje, nuo kurio neproporcingai dažniau nukenčia moterys nei vyrai. Stereotipai, pasak mokslininkų bei visuomenininkų, dirbančių su nukentėjusiomis nuo smurto moterimis, yra esminė smurto lyties pagrindu priežasčių. Tad stereotipai ne vien stigmatizuoja, jie turi labai konkrečių smurtinių pasekmių moterų gyvenimams. Vyras, norintis laikyti žmoną po padu, greičiau smogs tai, kuri nori būti nepriklausoma ir pati kalti vinis, o ne tai, kuri nuolankiai prašo, kad stiprusis jos vyras mūrytų plytas ir taip įgyvendintų savo vyriškumą.

Žinoma, prietarų, kaip teigia D. Jonkus, taip lengvai neatsikratysime. Bet tai ne priežastis ir toliau laikytis stereotipų. Mąstymas kategorijomis žmogaus sąmonėje galbūt ir stipriai įsišaknijęs, tačiau čia tik dar vienas mąstymo šablonas, kurį turime pamažu keisti siekdami apsaugoti moteris bei vaikus. Kategorijas, deja, visuomenės reakcijos ir diskursas dažnai atkartoja, taip stereotipus tik gilindami. Todėl tai, kas vyksta nacionalinio transliuotojo eteryje, turi įtakos, kaip apmąstome savo pačių lytiškumą, kaip lytiškumą ir lyčių dinamiką mato vyrai, paliekantys mėlynes ant savo merginų ir žmonų kūnų. Kartais kalbame apie lyties stereotipus lyg jie būtų abstrakcijos, neatsakingai žongliruojame terminais, pamiršę, kad viešos diskusijos turi konkrečių ir šiuo atveju gyvenimus griaunančių pasekmių. Žurnalistai ir politikai, pernelyg įnikę į poliarizuojančią diskusiją apie Stambulo konvenciją ir į jau rūgti pradėjusį karą tarp biologinės ir socialinės lyties stovyklų, pamiršta, kur yra problemos šerdis ir jos kompleksiški dėmenys. Lietuvoje smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje ir jo įtaka vaikų vystymuisi bei jų gyvenimo pasiekimams yra kritinio lygio, – ir tai yra tik viena iš praktinių problemų, kurias maitina stereotipai. Tyrimų duomenimis, smurtinėje aplinkoje užaugę vaikai ne tik kenčia nuo rimtų psichologinių traumų ir kitų sutrikimų, bet taip pat linkę kurti smurtu grįstus santykius ateityje. Stereotipai kaip žibalas, pilamas į ugnį, ne tik maitina smurto kultūrą pavienėse šeimose, bet ir padeda tą kultūrą tęsti.

Visiškai sutinku su D. Jonkaus teiginiais, jog pasaulyje turi būti vietos visokio tipo moteriškumui ir vyriškumui. Bet tam, kad sugebėtume įvertinti ir gerbti įvairaus tipo moteriškumą ir vyriškumą, reikia ugdyti gebėjimą matyti gyvenimo kompleksiškumą, jo atspalvius ir niuansus. O gebėjimas įvertinti lyties sudėtingumą ir daugialypumą yra priešinga stereotipiniam mąstymui. Problema nėra patys stereotipai, problema visada konkreti ir praktinė: stereotipai neretai žlugdo moterų savivertę, neleidžia atsiskleisti potencialui. Stereotipai taip pat suteikia patvirtinimą smurtaujantiems vyrams, kad jų elgesio ir mąstymo šablonai teisingi. Polinkis tipologizuoti, viską sudėlioti į tvarkingas dėžutes (maistas, pavojus, prieglobstis) evoliucionuojant padėjo žmonijai išlikti. Kaip visuomenė ir individai turime siekti ne pasiduoti prietarams, bet tobulėti ir šviestis, kad suprastume gyvenimo, kultūros ir kartu lytiškumo niuansus. Pasiekus esamą kultūros ir išsivystymo lygį moterų gyvybėms išsaugoti labiau reikia supratingumo ir gebėjimo įžvelgti socialinių problemų niuansus bei daugiasluoksnę jų prigimtį.