Naujausią „Literatūros ir meno“ numerį nusipirkau norėdamas perskaityti literatūros skiltį – vienintelę, kuriai esu ištikimas. Tačiau pirmiau už recenzijas akį patraukė viršelyje esantis anonsas „MARIJUS GAILIUS atrado Jurgio Kunčino eilėraštį“ ir veiksmažodžio dviprasmybė. Ar M. Gailius atrado naują J. Kunčino eilėraštį sau? Ar tai naujas atradimas visam literatūros pasauliui? Pasirodo, antras variantas. Bet ar tikrai?

 

 

Skaičiau M. Gailiaus istoriją „Kaip atradau neskelbtą eilėraštį „Peleninė“ – tikėtina, Jurgio Kunčino“ (toliau tekste KANEPTJK) per daug nesusimąstydamas, kol dėmesį atkreipė girdėtas pavadinimas „Parnidžio kopa“. Vos tik šio pavadinimo skambesys pasiekė mano sąmonę, krūptelėjau ir suklusau – manyje vyko kažkas nepaprasto, visai kaip tą (jau, beje, aprašytą) kartą, kai kakta kakton susidūriau su viena burtininke ir turėjau diskutuoti apie stebuklus. Tik šįkart užliejo neapsakomas įtarumas, su niekuo nesusijęs, be aiškios priežasties. Nuo jo visos gyvenimo staigmenos man tapo nesvarbios, jo smūgiai – neskaudūs, jo trumpumas – nerealus; tas įtarumas veikė mane taip, kaip veikia pavydas, jis pripildė mane klampios sub­stancijos: ar gal veikiau ta substancija buvo ne manyje. Ji buvo manimi. Iš kur galėjo ateiti šis galingas jausmas? Jutau, kad jis susijęs su M. Gailiumi ir Parnidžio kopa. Dedu žurnalą ir kreipiuosi į savo protą. Tiesą turi atrasti jis. Ne tik ieškoti – kurti. Priešais jį kažkas, ko dar nėra ir ką tik jis vienas gali įkūnyti, paskui nušviesti savo šviesa. Atsitraukiu mintimis ligi tos akimirkos, kai pirmą kartą akimis perėjau per tą puslapio dalį. Pajuntu tą pačią būseną, bet nė kiek ne aiškiau. Po kelių įtemptų minučių pajuntu, kaip manyje kažkas krūpteli, pajuda iš vietos, nori išnirti, lyg didelėje gelmėje būtų kas atitrūkę nuo inkaro; nežinau, kas tai yra, tačiau tai iš lėto kyla; jaučiu priešinimąsi ir girdžiu, kaip šniokščia įveikiami atstumai. Ir staiga prisiminimas atgijo. Tasai įtarumo šaltinis – tai žodžių skambesys, kurį jau buvau girdėjęs būtent šia autoriaus ir pavadinimo kombinacija. Tai mane, kaip ir M. Gailių knygos atradimas, nukėlė dešimtmečiu atgal į tą nesugrąžinsimą laiką. Buvo pirmi ar antri metai, kai ėmiau aktyviai skaityti knygas, į rankas pradėjo patekti ir kultūrinė spauda. Iš pradžių seni giminaitės žurnalai (netgi sovietiniai „Nemuno“ egzemplioriai su erotika!), vėliau ir keletas naujų numerių, kai kišenėje sugraibydavau pakankamai litų. Taigi 2014 m. po Kalėdų egle tarp dovanų radau ir naujausią „Literatūros ir meno“ numerį, pasirodžiusį gruodžio 19 dieną. Jame M. Gailius publikavo tekstą „Literatūrinė Modia­no reliatyvumo lygtis“ (toliau LMRL), kuriame ne tik apžvelgė Nobelio premijos laureato Patricko Modiano romanus, bet ir aprašė įdomų leidybinį nutikimą. Esą keturis rašytojo romanus puikia poligrafine kokybe perleido niekam nežinoma leidykla „Parnidžio kopa“, o paslaptingasis jos įkūrėjas vokietis remia lietuvių rašytojus. Kadangi buvau jaunas ir naivus, patikėjau kiekvienu M. Gailiaus žodžiu ir tik studijų metais (t. y. po kokių 6–7 metų!), atradęs minėtą publikaciją internete, supratau, kad viskas tebuvo pokštas. GGWP, Marijau.

Sakoma, nusikaltėlis visada grįžta į nusikaltimo vietą tam, kad iš naujo patirtų malonumą, kurį sukelia grėsmė ir įtampa. Manau, naujausia M. Gailiaus publikacija ir yra toks grįžimas – dar viena kultūrinė išdaiga. Štai kodėl:

 

1. Artėja minėto M. Gailiaus pokšto jubiliejus, o bjaurus įprotis žmones ir objektus prisiminti tik per jubiliejus plačiai paplitęs. 

2. Visame tekste įtartinai daug nuorodų į žaidimą: „reikšmės žaidimą“, „palikdami padrikai išbarstytą lyg šachmatų figūras nebaigtoje partijoje“, „[Š]įkart mečiau kauliuką“ (nuoroda į garsiąją Herakleito frazę, cituojamą žaidimo teo­retikų), „kombinaciją royal flush“. O kaip jau žinome, labiausiai žaidžiantys kūriniai mėgsta sąsajas su žaidimais („Stiklo karoliukų žaidimas“, „Žaidžiame klases“).

3. Nors ir atsargiai, pratęsiama „Parnidžio kopos“ istorija (esą leidykla bankrutavo per pandemiją).

4. 2014 m. LMRL minimi gandai, kad „Parnidžio kopos“ įkūrėjas vos įkopęs į ketvirtą dešimtį (30–32 metai?). O KANEPTJK tvirtinama, kad „Parnidžio kopos“ įkūrėjas yra tariamas kai kurių J. Kunčino novelių prototipas ir netgi amžininkas. J. Kunčinas mirė 2002 m., kai paslaptingasis vokietis galimai net nebuvo įkopęs į antrąją dešimtį, o noveles rašė dar anksčiau. Todėl smarkiai abejoju tokia galimybe.

5. LMRL pabrėžiama puiki poligrafinė kokybė. Apie poligrafinę kokybę M. Gailius užsimena ir pasakodamas apie savo atradimą: „...nusivylęs „Alytaus naujienų“ leidybos poligrafine kokybe rinkinį tik pavarčiau ir įspraudžiau namų lentynoje šalia kitų J. Kunčino knygų.“ Peržiūrėjau ir daugiau jo publikacijų – nepastebėjau, kad poligrafinė kokybė būtų reguliariai aptariama.

6. Susiradau M. Gailiaus aprašytą J. Kunčino knygą „Niekieno namai“ tam, kad patikrinčiau poligrafinę kokybę. Ji tikrai prasta, tačiau atradau kitą dalyką – knygos formatas per mažas, kad už viršelio būtų galima užkišti perlenktą A4 formato lapą. O spausdinimo mašinėlėse toks formatas ir naudojamas.

7. Kaip greitai pasikeičia tonas nuo „[M]anote išsigalvoju?“ iki „[Ir] iš viso ar tik neprisigalvoju?“ „Bet, Martynai, tai tik retorinė figūra neužtikrintumui ir abejonei perteikti.“ Aha, aha. 

 

Šių šešių požymių man užteko, kad įtariai žiūrėčiau ir į patį eilėraštį. Tai taip pat davė vaisių:

 

1. Faksimilėje yra ryškiau atspaustų žodžių ir raidžių. Tai, žinoma, galėtų būti ir techninis atsitiktinumas, jei nepasiduotų pokšto interpretacijai.

1.2. „Puošia café anagramą“. Kokia galėtų būti café anagrama? Face. Tačiau jei perdėliosime ne tik raides, bet ir garsus – kafé – fake.

1.3. Faksimilėje esantis paryškinimas „Vėlu. Nei ji klaus, nei jis stos. / Dryksta klostė Astos drabužio“ taip pat beveik anagrama: klastos? Klastotė?

2. „Iš kurio raidės yra ne tos“ – šiaip ši eilutė įtarimų nekeltų, jei ne jau aptarti dalykai. 

3. Peržiūrėjau internete esančius J. Kunčinio rank­raščius (kuncinotekstai.baltavarna.lt/rankrasciai) ir, nors imtis nedidelė, visose spausdinimo mašinėle surinktose faksimilėse (datuojamose 1978–2002 m. tarp eilučių buvo paliekami didesni tarpai. O M. Gailiaus rastoje faksimilėje tarp eilučių tarpai minimalūs. Klastotės feilas?

 

Išvardinti pastebėjimai nėra nenuginčijamas įrodymas, kad ši M. Gailiaus publikacija yra pokštas. Negalėčiau pasakyti, ar išgalvotas tik eilėraštis, ar ir visa lankymosi pas rašytojo našlę istorija. Net nežinau, ar M. Gailius turi vaikų, kurie sugebėtų išversti knygų lentyną, todėl palieku vietos diskusijai ir svarstymams prie arbatos ar liepžiedžių nuoviro. Kaip rašė galimai pokštininkas, „spręsti jums“.