Motinystės ir kūrybos dichotomija, kaip ir daugelis kitų dichotomijų, radosi ne iš moters. Tad apie tai neverta nė kalbėti. Geriau pakalbėkime apie tai, kaip kūrėjoms sekasi persiplėšti per pusę, kai, likus dienai iki dedlaino, vaikui užkyla temperatūra. Įvairių sričių menininkės atsako į klausimus: kaip motinystė pakeitė jūsų darbo įpročius? Kaip pavyko grįžti į meno pasaulį? Kaip vaikelio atsiradimas apskritai keitė santykį su menu ir kūryba?

 

Lopšelis dirbančioms motinoms, Birmingamas, 1942. Nuotrauka iš Imperijos karo muziejaus rinkinių

 

Atlikėja Miglė Vilčiauskaitė-Migloko

Kol neturėjau vaikų, didesnę laiko dalį iššvaistydavau visokioms egzistencinėms kančioms, overthinkinimui. Vaikai – mano kelrodžiai, nes padeda pasitikrinti, kiek esu čia ir dabar, nes būdama mama turiu būti čia ir dabar. Mano darbo įpročiai tapo reguliaresni, dienotvarkė – labiau struktūruota. Tiksliai nesusiplanavusi dienotvarkės, turiu būti visiška improvizatorė ir dirbti tada, kai mano vaikai patys kuo nors užsiima, kai netyčia atsiranda laisvo laiko tarpas... Labai daug padeda seneliai – tiesiog neįsivaizduoju, kaip vaikus galima auginti be senelių, be „didelio kaimo“. Esu apdovanota tuo kaimu, kuriame auga mano vaikai ir kur atsiranda erdvės, daugiau laiko kūrybai. Niekada nebuvau iškritusi iš meno pasaulio, tačiau pradėjau matyti skirtumus tarp menininkų, kurie turi vaikų, ir kurie ne. Pasaulėžiūra ir suvokimas skiriasi kaip diena ir naktis. Manau, kad vaikų turėjimas mus subrandina ir padeda tapti suaugusiems – iš tiesų suaugusiems...

 

Rašytoja Jurga Vilė

Oficialiai niekad nebuvau menininkė. Gal greičiau meniškos sielos, kūrybinga. Vis ko nors prisigalvodavau. Dirbau filmavimo aikštelėse, kino festivaliuose, dar versdavau. Kartą kažkokiam žurnale pamačiau mano svajonių vaikų nuotraukas. Baltaplaukiai susivėlę laukinukai. Su lazdom, apsikaišioję plunksnomis ir gėlėmis... Gimė Emilis, ir iškeliavom. Į Andalūzijos kaimą, kur saulė žiemoja. Ten pradėjau skleistis. Pajutau laisvę, neįtikėtiną ryšį su gamta, su visata, žmonėmis. Gyvenom apsupti kalnų, jūra ne taip toli. Gimė Alisa. Vaikai man buvo viskas. Mano pratęsimas. Kartu rinkome šiukšles, iš jų kūriau objektus, istorijas, laiškus. Rašiau tinklaraštį „Baobabas“ apie mūsų mistišką kasdienybę.

Vakarais iki vėlumos prie židinio versdavau filmus, vaikai parnešdavo malkų iš kalnų. Jie turėjo švilpynę, vis man pašvilpdavo. Viskas gerai, mama. Augo stiprūs, savarankiški, draugavo su gyvūnais, mokėjo susirasti maisto gamtoje. Pradėjom kurti žemės meną. Iš to gimė projektas „Žaliasis spindulys“, subūrėm bendruomenę. Atidariau lietuvišką mokyklėlę „Vaivorykštė“. Įkūriau kartoninį teatrą, kurį nusipiešdavau, išsipjaudavau ir nešdavau ant kupros. Rodžiau spektaklius. Vaikai visur su manim. Jaučiausi nuolat pervargusi, bet įkvėpta. Vasaras leisdavome Lietuvoje. Čia vėl kiti nuotykiai. Atostogų niekad neturėjau. Kita vertus, visas mano gyvenimas – turiningos atostogos.

 

Rašytoja, dramaturgė, teatro kritikė Dovilė Zavedskaitė

Gimus vaikui viskas pasauly staiga ėmė kelti nuostabą. Kad sninga, kad jūra, kad spektaklis, kad teatre nėra langų. Visas galerijas ir spektaklius sužiūrėjau iš vaiko perspektyvos – tai visiškai kitas menas. Ypač sustiprėjo tai, kaip matau spalvas, formas ir tekstūras, nuostabų nuogą kūną, kaip girdžiu ir jaučiu garsą: viskas labai ryšku. Tiesa, dukrai augant ir keliant daugiau klausimų, ėmiau mąstyti apie moters padėtį XXI a. visuomenėje. Vis sunkiau nuryju faktą, koks dažnas mūsų scenose moters sudaiktinimas.

Kūryboje motinystė atvėrė savotišką antrą dugną: tarsi turėčiau dvigubą prieigą prie to, ką gali jausti ir mąstyti žmogus. Pasikeitė ir laiko sąvoka: nuo pat vaiko gimimo, kai tik turiu laiko, ką nors darau. Nebesvajoju, kaip ką darysiu: gaunu minutę – veikiu. Kartais girdžiu, kaip kolegos laiką skaičiuoja savaitėmis. Aš dažniausiai žinau, kad, pavyzdžiui, recenzijai parašyti turiu tą vienintelį rytą.

Su motinyste gerokai sumažėjo mano ego: kai sukuri žmogų, supranti gyvybės vertę ir gyvybių lygybę. Nebelieka jokio noro būti reikšmingam.

 

Teatro režisierė Karolina Žernytė

Ilgą laiką nepripažinau, kad motinystė mane pakeitė. Manau, kad gyvenimas dėl to visiškai neapsivertė, kad ir iki tol mano darbai buvo prasmingi. Bet tikrai suprantu, kodėl, gimus vaikui, moterys keičia profesijas ir padaro dar daugiau. Ėmiau rinktis tik labai prasmingas veiklas, mane irgi renkasi tik tokios. Pradėjau gailėti laiko nekokybiškiems renginiams, nebegėda atsistoti ir išeiti vidury spektaklio – juk smagiau būti su sūnumi. Kita vertus, lankyti renginius man dabar gyvybiškai svarbu, labai vertinu tokias progas. Manau, kad, bijodama prarasti savo kaip menininkės tapatybę, ėmiausi ir kūryboje tiesiogiai tyrinėti motinystės temą. Apsupau save nuostabių mamų draugija – visos kartu leidome sau jausti viską, kas vyksta. Pustrečių metų trukęs savistabos procesas virto spektakliu „Mama sapiens“. Po premjeros supratau, kad išgyvenau tam tikrą pogimdyminės depresijos formą ir jaučiuosi daug geriau. Kūryba vėl mane išgelbėjo.

 

Rašytoja Lina Simutytė

Pirmaisiais motinystės mėnesiais gyvenau savotiško neigimo stadijoje. Sūnui miegant sėsdavau rašyti, darydavau tai kaip niekada iki tol įnirtingai, karštligiškai – tarsi TV loterijoje, kur žmones kelioms akimirkoms įleidžia į parduotuvę su misija iš jos išsinešti kuo daugiau prekių. Tačiau greitai pajutau nuovargį, išsekimą. Supratau, kad taip apiplėšinėju ne tariamus kūrybiškumo vynuogynus, o pačią save, – poilsio sąskaita. Ilgainiui pradėjau miegoti kartu su vaiku, o rašymą atidėti vėlesniam laikui, kai turiu galimybę išeiti iš namų ir atsitraukti. Iki šiol jaučiu baltą pavydą mamoms, kurios geba viena ranka tarškinti klaviatūrą, kita – stumdyti vežimėlį. Dirbti su kitokio pobūdžio tekstais, juos redaguoti ar planuoti, skaityti galiu, bet rašant man svarbus panirimo efektas, kai žinau, kad turiu bent keletą laisvų, nepertraukiamų darbo valandų.

Todėl rašymo įpročiai iš esmės nepasikeitė: labiau keitėsi kūrybos poreikis, nes motinystė leido aiškiau suvokti, kokia svarbi savasties dalis man yra kūryba. Pastebėjau, kad pasikeitė santykis ir su redaktoriais: anksčiau stodavau ginti kiekvieno parašyto sakinio, o dabar dažniau esu dėkinga už jų atliktą darbą, lengviau sutinku su taisymais, į keitimus žiūriu tarsi iš didesnio atstumo. Manau, tai lemia kartu su motinyste atsiradęs atlaidumas, empatija. Ir apskritai – motinystė atveria kitokį požiūrį ne tik į auginamą vaiką, bet ir į tekstų personažus. Galų gale ir pati motinystė yra kūryba, tad šios sritys viena kitą praturtina, susieja.

Iš „rinkos“, nors iš pradžių kiek bijojau, iškritusi ar pasitraukusi nesijaučiu. Priešingai – tvirčiau tikiu, kad niekam nieko nesu skolinga, tad neprivalau verstis per galvą ir, kaip minėtame TV žaidime, kažkam įrodinėti: oho, kiek turto spėjau išnešti, kiek daug visko prirašiau, nors esu mama.

 

Kino režisierė Eglė Vertelytė

Geriausias dalykas kalbant apie motinystės ir kūrybos derinimą – tai, kad vaikai prablaško nuo darbo, o darbas nuo vaikų.

Nusprendžiu pasidaryti kūrybinę dieną ir dirbti iš namų. Turiu skubų darbą, todėl geriau negaišti laiko judėjimui. Dienos kulminacija visada įvyksta ryte, kai sugebu pakelti vaikus, priprašau nusiprausti ir išeiti. Visas kitas dienos laikas – tik atomazga.  Sėdu rašyti. Mintys nesisuka, bet jau seniai negaliu sau leisti net galvoti apie įkvėpimą ar jo stoką, išsitreniravau žaibiškai susikaupti ir dar greičiau dirbti. Nepraėjus nė valandai pasigirsta skambutis – grįžo pirmas vaikas, pamiršo fizinio aprangą, užtrunku, kol viską randu, dar gaunu pamokslą, kad ir vėl neišskalbiau aprangos. Grįžtu prie darbo. Staiga kyla geniali idėja: suprantu, kaip perstruktūruoti visą scenarijų! Mintis, kurios taip ilgai laukiau ir dėl kurios taip ilgai dirbau! Vėl skambutis prie durų. Grįžo kitas vaikas – mokykloje pietūs buvo neskanūs, jis peralkęs, piktas, bėgu virti sriubos. Virdama susiprantu, kad iš streso pamiršau tą genialią idėją. Bandau prisiminti, ką sugalvojau, o tuo metu vaikas kažką pasakoja, atsakau: „Hm hm.“ Tada man sako: „Aš knygoj skaičiau – evoliuciškai susiformavo, kad mamos yra jautrios savo vaikų balsui ir visada girdi, ką jie kalba, bet tau taip nesusiformavo.“ Pasidaro gėda, grįžtu į pokalbį. Genialią idėją jau tikrai pamiršau ir vėl susitaikau, kad eilinį kartą sukursiu vidutinį meno kūrinį. Įpilu sriubos, netinka morkos, per dideli gabalai, negali valgyti. Gerai, kad visada turiu „bomžpakį“. Iki rytojaus dedlaino jau nieko nespėsiu. Turbūt sakysiu, kad serga vaikai...

Draugė guodžia: kai vaikai užaugs, supras, kaip jų mama stengėsi, derino, nepasidavė, bandė kurti... Gal. Bet kol kas situacija tokia: psichologė liepė nupiešti vaikui, su kuo asocijuojasi mama, – tas nupiešė šluotą.

Kita draugė sako: aktyviai gyvendama gyvenimą jį gerai pažįsti, tada ir kurti lengviau. Gal ir lengviau... Bet ir galimybių kurti gerokai mažėja.

P. S. Patarimas kuriančioms mamoms – jeigu einate gultis su vaikais prieš 22 val., o keliatės 5-ą ryto, išlošiate dvi ramias ir darbingas valandas.

 

Menininkė ir muzikantė Lina Lapelytė

Laukdamasi pirmojo sūnaus supratau, kad keičiantis mano kūnui keičiasi ir požiūris į mane kaip kūrėją. Tapau labiau „nuskaitoma“ kaip būsima mama negu kaip būsima menininkė (tuo metu Londone baigiau antrąsias bakalauro studijas). Turėjau įdėti daug pastangų, kad būdama mama būčiau matoma ir kaip kūrėja. Į meno pasaulį ir kūrybą sugrįžti man nereikėjo, nes niekada neapleidau veiklos: vis gimstantys vaikai tapo tiek naujų kūrinių, tiek geografinių lokacijų palydovai. Dalyvaudama projektuose kartais nuslėpdavau, kad turiu mažų vaikų, nes nenorėdavau gąsdinti ir papildomais rūpesčiais apkrauti organizatorių, todėl tai dažnai tapdavo asmenine finansine ar fizine našta. 

Turėjau visokių patirčių, tačiau institucijos ir kuratoriai, kurie rėmė menininkės-mamos idėją, įsirašė į mano kūrybinį kelią ir atmintį. Esu jiems ir joms labai dėkinga. Kartu visada jaučiau savo pavyzdžiu rodanti, kad motinystė ir kūryba gali egzistuoti lygiagrečiai.  

Turiu paminėti, kad vaikai augo lygiavertėje part­nerystėje, tad tėvystės našta visada dalijausi su savo partneriu. Nė vieno iš mūsų veikla nėra svarbesnė už kito, taip pat nė vienas nesame svarbesnis savo vaikams. 

Niekada nesureikšminau nei motinystės, nei kūrybos – buvimas ir kūrėja, ir mama man davė labai daug. Esu dėkinga aplinkybėms, kad galėjau užsiimti savo veikla, ir savo trims vaikams už supratingumą. Kartais visiems būna nelengva suktis chaotiškų grafikų ir darbinių atostogų sūkuryje, bet noriu tikėti, kad dinamiškas gyvenimo būdas yra tarsi antra mokykla mums visiems.

 

Parengė Lina Laura Švedaitė