Vieną pirmųjų dienų Niujorke, slampinėjant Manhatano gatvėmis ir bandant prisiminti miestą, užtikau per visą namo sieną nutapytą neofreską, kurioje pavaizduotas asmenukę darantis paauglys, vienoje rankoje laikantis telefoną, kitoje – pistoletą. Virš galvos – užrašas STOP GUNS. Tokio pobūdžio gatvės menas, kaip ir perspėjimai lipdukų pavidalu nesinešti ginklo į restoraną, kino teatrą, universitetą etc., liudija apie realybę, su kuria kasdien susiduria JAV gyventojai, o jų šalyje yra mažiau nei įsigytų ginklų. Dalis šių ginklų JAV neužsilieka – legaliais ar nelegaliais kanalais kerta sieną ir atsiduria kitose valstybėse. Pavyzdžiui, Meksikoje, kur didžioji dalis ginkluotų nusikaltimų įvykdomi būtent su JAV pagamintais ar per šią šalį importuotais ginklais.

Apie ginklus, Meksikos ir JAV santykius, ribų mokslą antropologiją, etnografinio teksto ypatumus kalbuosi su antropologe dr. Ieva Jusionyte, šių metų balandžio 16 d. pasirodžiusios ir nemenką rezonansą JAV sukėlusios knygos „Exit Wounds“ („Kulkos išėjimo angos“) autore.

 

Ieva Jusionytė. Gedimino Bartuškos nuotrauka

 

Tavo pirmoji knyga „Savage Frontier“ („Laukinis pasienis“), kurioje gilinaisi į saugumo padėtį Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus pasienio regione, išėjo 2015-aisiais. Tuomet 2018 m. pasirodė „Threshold“ („Slenkstis“, liet. k. – 2022) – šioje knygoje aprašai JAV ir Meksikos pasienį ir čia dirbančius gelbėtojus bei gaisrininkus, kasdien laviruojančius tarp valstybės diktuojamų taisyklių ir moralinės pareigos. Šių dviejų veikalų fokusas, kaip sufleruoja jų pavadinimuose esantys žodžiai frontier ir threshold, yra ribos: įsivaizduojamos ar realios, fizinės ar fiktyvios, kūniškos ar abstrakčios. Šiemet išėjusioje trečioje knygoje „Exit Wounds“ toliau nagrinėji ribų tematiką. Tad mūsų pokalbį būtent ir norėčiau pradėti nuo to: su kokiomis ribomis susidūrei ir galbūt peržengei šį sykį?

Man įdomi perskyra tarp įstatymo ir nusikalstamumo, tarp to, kas legalu ir nelegalu. Tai yra riba, kurią socia­liai sukonstruojame; riba, kuri keičiasi nuo istorinių aplinkybių. Šioje knygoje kalbu apie ginklus, kurie, kirtę JAV ir Meksikos sieną, kartu kerta ribą tarp legalios ir nusikalstamos sferos. Tačiau knygoje yra ir daugiau ribų prasmių. Būdama antropologe ir vykdydama lauko tyrimą, niekuomet nežinau, kur kokia riba staiga atsiras. Todėl kėliau sau etinius klausimus, t. y. kur yra riba, kurios nenoriu peržengti. Tarkime, kai rengiau interviu arba leidau laiką su nelegalių ginklų pirkėjais, kontrabandininkais ar organizuoto nusikalstamumo atstovais, niekada nenorėjau daryti to, ką daro jie. Todėl nelydėjau per sieną nelegaliai gabenančių ginklus. Nedalyvavau reketo situacijoje. Nepaisant to, niekada negaliu iš anksto numatyti, kur kokia riba iškils ir ar nereiks jos peržengti.

Skaitant „Exit Wounds“, šovė mintis, kad antropologija egzistuos tol, kol egzistuos tam tikros ribos bei sienos.

Į antropologiją mane kaip tik ir atvedė ribų tema. Kai dar mokiausi VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute bei Atviros visuomenės kolegijoje, didelę įtaką darė filosofas Gintautas Mažeikis, kuris vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė plėtoti marginalijų, paribių ir ribų diskursą. Man atrodė, kad antropologija būtent tuo ir užsiima. Turėdami kultūrą negalime gyventi be ribų ir sienų. Mes jas nuolatos kuriame ir perkuriame.

Knygoje plėtojama ir dar viena ribų reikšmė – tai kūniškos ribos. Exit wound (kulkos išėjimo anga) ir entry wound (kulkos įėjimo anga) yra medicininiai terminai, nusakantys žaizdas, kurios lieka kulkai perskrodus kūną. Tačiau čia kalbama ne tik apie organinį, bet ir apie valstybės kūną. Šiuo atveju Meksikos. Ten, kaip rašai, dauguma ginkluotų nusikaltimų įvykdomi naudojant nelegalius amerikietiškus ginklus. Kaip susidomėjai šia tema?

Mane, kaip mokslininkę, labiausiai domina, kaip ir kada valstybė pasitelkia smurtą. Domina valstybės prievarta, kuri pateisinama įvairiomis ideologijomis. Ginklų tema susidomėjau, kai dirbdama paramedike prisiliečiau prie kulkų paliktų žaizdų. Tuomet pagalvojau, kad apie šias žaizdas galima mąstyti plačiau, iš socialinės perspektyvos: kaip ginklai iš JAV žeidžia ne tik konkrečius žmones, bet ir Meksikos visuomenę, socialinį valstybės audinį. Žeidžia tiek ginklas, kaip daiktas, tiek su juo susijusios idėjos apie saugumą ir smurtą. Tad domina materiali smurto konstrukcija ir to smurto prielaidos.

Knygos pradžioje rašai, kad JAV ir Meksiką „smurtas veikiau vienija, nei skiria“. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkai tyrinėti Meksiką, o ne kurią kitą valstybę?

Kai gyvenau Lietuvoje, apie Meksiką daug nemąsčiau, nors Lotynų Amerika visada traukė, labiausiai per literatūrą. Jorge Luisas Borgesas, Gabrielis García Márquezas. Atvykus į JAV, viskas pasikeitė. Supratau, kad JAV, kurdama savo įvaizdį, priešpriešina save pietinei kaimynei – Meksikai. Tam tikra prasme Meksika yra JAV alter ego. Taigi ėmiau labiau gilintis į šių dviejų valstybių santykius, kad geriau suprasčiau ne tiek Meksiką, kiek JAV. Kad suprasčiau jas abi.

 

Nariaus Kairio nuotrauka

 

„Exit Wounds“, ypač tie skyriai, kuriuose aprašai organizuoto nusikalstamo pasaulio žiaurumą, man priminė Roberto Bolaño „2666“, tiksliau – visą tą tamsą, kuria, regis, persisunkęs šio autoriaus paskutinysis kūrinys. Vieną savo informantų, žurnalistą Juaną, apibūdini taip: „Jį kažkas traukė prie kriminalinio smurto, prie kažko tamsaus.“ Lygiai toks pats įspūdis gali susidaryti ir apie „Exit Wounds“ autorę.

Taip, kai rašiau skyrių apie Juaną, netikėtai jame atpažinau save. Nežinau, kas mane traukia toje tamsoje. Rodos, patekus į tą pasaulį, sunku iš jo išlipti. Šio projekto ėmiausi sunkiu gyvenimo tarpsniu. Maniau, kažkas turi įsigilinti į šį ydingą ratą, kuriame sukasi narkotikai, žmonių migracija ir ginklai. Žinojau, kad tai pavojinga, bet jaučiau kažką panašaus į pareigą, nors ta pareiga buvo susipynusi su bravūra. Įtikinau save, kad neturiu ko prarasti. Jei kažkas turi tai padaryti, kodėl ne aš? Pradėjusi tyrimą nemaniau, kad jis mane nuves taip giliai į nusikalstamą pasaulį. Maniau, tiesiog seksiu ginklus ir pažiūrėsiu, kur tos ribos, kurių nebenorėsiu ar nebegalėsiu peržengti. Bet, atrodo, jos nebuvo tokios akivaizdžios, nes netikėtai jas peržengiau. Visus tuos tamsius dalykus apdoroti ir apmąstyti padėjo skaitymas ir rašymas. Apskritai rašymas veikė kaip terapija. Išreiškusi tas patirtis kalba, sukūrusi logišką pasakojimą apie tai, ką mačiau ir girdėjau, galėjau susitaikyti su tomis patirtimis.

R. Bolaño, be abejo, buvau skaičiusi, tačiau didesnę įtaką man turėjo jaunesnė Meksikos rašytojų karta. Tarkim, Fernandos Melchor knygos „Uraganų sezonas“ ir „Paradais“ tiek persmelktos smurto, kad sunku skaityt, bet aprašymai kažką daro. Jie ypač stip­rūs, nors prievarta neestetizuojama, bet jaučiama. Rašydama knygą pirmą kartą perskaičiau ir Cormaco McCarthy „Kraujo meridianą“, palikusį gilų įspūdį, ypač skaitant kartu su F. Melchor. O vienas mėgstamiausių autorių yra meksikiečių rašytojas Y. Herrera, kuris prie smurto temų prieina kiek kitaip ir žodžius renka atsargiai. Dar nuo disertacijos laikų buvo įdomu, kaip žiniasklaidoje kuriamas diskursas apie prievartą, kokius socialinius afektus jis sukelia. Todėl rašydama „Exit Wounds“ mąsčiau, kiek ir kaip rašyti apie smurtą: rankų nukapojimą ir žmonių virimą skardinėse. Turėjau galvoti apie pasekmes, kokį pasakojimą aš, kaip antropologė, kuriu ir ką tas pasakojimas padarys viešojoje erdvėje.

Y. Herrera, rašai, yra sudaręs žodžių, kurių nevartoja prozoje, sąrašą, nes jie perkrauti reikšmių. Tu ne tik vengei knygoje tam tikros terminijos, bet ir stengeisi išvengti „sensacingumo, kuriam dažnai pasiduoda žiniasklaida, ir griežtos akademinės prozos, kuri įprasta mokslininkams“. Ar galėtum daugiau papasakoti apie etnografinio teksto subtilybes?

Išgirdusi Y. Herrerą, viename interviu aiškinantį, kodėl turi nevartojamų žodžių sąrašą, susimąsčiau apie savo pačios rašymą. Kai kalbame apie Meksikos ir JAV pasienį ar apie tai, kas vyksta Meksikoje, vartojame klišines frazes: „karteliai“, „karas su narkotikais“, sicarios... Visi šie žodžiai yra tapę ženklais, simboliais, kuriuos galima įvairiai interpretuoti, tačiau viešojoje kultūroje jie apima tam tikrą turinį, kurio nebekvestionuojame. Todėl knygoje nevartoju žodžio „kartelis“, nebent pati nusikalstama grupuotė save taip įvardija. Netgi rašydama apie žmones, kurie užsiima nusikalstama veikla, bandau galvoti apie juos kaip apie smurto darbuotojus (violence workers). Tai ir žmonės, dirbantys kariuomenėje, policijoje, ir priklausantys organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms. Tik pirmieji yra legitimizuojami, nes atstovauja valstybei. O antrieji įvardijami kaip valstybės priešai, taip pateisinama prievartą prieš juos. Nenorėjau automatiškai perimti valstybės autorizuojamo žvilgsnio į smurtines praktikas, nes gana atsitiktinis padalijimas į teisėtas ir neteisėtas veiklas mane ir domina.

„Exit Wounds“ yra negrožinė literatūra – norėjau, kad ją skaitytų žmonės, norintys suprasti, kokį vaidmenį JAV ginklai atlieka Meksikoje. Tai nėra romanas. Tad turėjau laikytis tam tikrų rašymo normų, kad žmonės suprastų, apie ką pasakojama. Man buvo svarbi supinto naratyvo technika (braided narrative), kai ta pati tema matoma iš skirtingų perspektyvų, abiejų sienos pusių ir kai vis grįžtama prie tų pačių pagrindinių veikėjų. Jei knyga būtų nagrinėjama universitete, studentai galėtų skaityti tik Samaros ar Miguelio (dviejų knygos veikėjų vardai, – aut. past.) skyrius. Taigi mąstyti apie ginklus iš vienos ar kitos socialinės pozicijos, paskui susitikti ir diskutuoti, ieškoti susikirtimo taškų. Man atrodo, toks skaitymas dalimis būtų įdomus, lyg kaleidoskopinė dėlionė.

Jei kalbame apie teoriją, keletas mokslininkų man buvo didžiausi autoritetai nagrinėjant šią temą. Sociologas Charlesas Tilly, rašęs apie organizuoto nusikalstamumo ir valstybės paraleles. Taip pat istorikas E. P. Thompsonas. Jų mintis perkėliau į išnašas, tačiau rankraštiniuose variantuose buvo ištisos esė mąstant kartu su jais. Taip pat stengiausi žiūrėti ne tik iš JAV perspektyvos, bet ir remtis įvairiais Meksikos autoriais: antropologais, sociologais, istorikais, žurnalistais.

Knyga išsiskiria ne tik tuo, kad kruopščiai pateikiama leksika ir konstruojamas naratyvas, bet ir tuo, kad, priešingai nei „Slenkstyje“, pasirinkai nenaudoti vaizdinės medžiagos. „Exit Wounds“ nėra nė vieno ginklo atvaizdo.

Priežastys kelios. Viena – pragmatinė. Studijuojant nelegalias praktikas, susijusias su ginklais, negalėjau daryti nuotraukų, kurios ką nors atskleistų: žmonių veidus ar jų ginklus. Antra – ir ji man daug svarbesnė, – kad knyga nėra apie aukas. „Exit Wounds“ aprašomi prievarta užsiimantys žmonės. Mąsčiau, kas bus skaitytojas. Jei jis ar ji pamatys ginklą knygoje, kokią tai sukels reakciją. Ypač skaitytojams iš JAV, kur vyksta daug šaudynių mokyklose, kur visuomenė labai susiskaldžiusi dėl ginklų. Ginklo atvaizdas, viena vertus, turi politinės simbolikos, antra vertus, yra smurto ir prievartos indeksas.

Leidėjai taip pat pabrėžiau, kad nenoriu jokių ginklų, kulkų, suskaldytų stiklų – visų tų tradicinių smurto reprezentavimo būdų – ant knygos viršelio. Tuomet knygos dizainerė pasiūlė, kad viršelyje kulkų žymės žymėtų JAV ir Meksikos sienos kontūrą. Nors atrodė, jog ir tai per daug indeksuoja smurtą, man patiko, kad taip rodoma riba tarp JAV ir Meksikos, kad ta riba irgi yra materiali.

Rašydama knygą atlikai eksperimentą – pati įsigijai ginklą. Be to, lankei šaudymo kursus, su savo informantais eidavai į šaudyklas. Antoną Čechovą mini dar pirmame skyriuje „Workshop“ („Dirbtuvės“), taigi dramaturginį principą, kas atsitinka su kabančiu ant sienos ginklu puikiai žinai. Tavo įsigytas pistoletas vis dar ten pat?

Kad parašyčiau šią knygą, įsigyti ginklą buvo labai svarbu. (Nors tą padariau jau pačioje pabaigoje.) Norėjau pažinti ginklą kaip materialų objektą, pajusti ir suprasti, ką jis reiškia. Kita priežastis, kad JAV dabar yra mano namai. Atvykusi iš Lietuvos su ginklais neturėjau jokio santykio. Taigi norėjau suprasti ne tik santykį su ginklu kaip objektu, bet ir savo santykį su JAV ginklų kultūra. JAV paplitęs diskursas: ar žmonės žudo žmones, ar ginklai žudo žmones? Bruno Latouras yra rašęs, kad žudo ne ginklas ir ne žmogus, bet tam tikras ryšys tarp ginklo ir žmogaus. Tad ir galvojau: ar man pavyks susisieti su ginklu?.. Ir ką ginklas man padarys – pakeis nuostatas, baimę ginklams? Atsakymas: turbūt nieko nepakeitė. Taip, mažiau bijau. Bet čia nieko naujo: ką geriau pažįsti, to mažiau bijai. Kai tapau gaisrininke, nustojau taip stipriai bijoti gaisrų. Lygiai taip pat su ginklu. Dabar tai tiesiog paprastas daiktas, gulintis seife.

Bet yra ir trečia priežastis, kodėl norėjau įsigyti ginklą. Dėl susiskaldymo JAV: arba esi už ginklus, arba esi prieš juos. Mąsčiau: jeigu turėsiu ginklą, vadinasi, bus įmanoma užmegzti dialogą su žmonėmis, kurie automatiškai nenorėtų manęs klausytis, nes aš neva leftistė, akademikė, ginklų kontrolės šalininkė ir t. t. Turėdama ginklą ir mokėdama juo naudotis įgijau tam tikrą legitimumą, tam tikrą teisę kalbėtis su kovojančiais už ginklus amerikiečiais.

Balandžio 9 d. „The Guardian“ pasirodė straipsnis, kuriame teigiama, kad, anot neseniai atliktos apklausos, didžioji dalis amerikiečių, neseniai įsigijusių ginklų, yra atviri politiniam smurtui. Būdamas Amerikoje pasižiūrėjau vos vieną filmą kino teatre (neskaičiuojant tų, kuriuos mačiau ir pristačiau lietuviškų dokumentinių filmų festivalyje Čikagoje). Ir jis vadinosi labai simboliškai – „Pilietinis karas“. Filme įsivaizduojama, kas gali nutikti, jei į valdžią stotų Trumpo tipo prezidentas.

Taip, šie metai man kelia daug nerimo. Nežinau, kas bus. Ypač prisimenant 2021-ųjų sausį. JAV – labai nevieninga valstybė. Ginklai situaciją užaštrina. Nors daug kas priklauso nuo to, kur gyveni. Pavyzdžiui, Masačusetse ginklų mažiau nei Teksase. Bet yra ir kitų klausimų: mokyklos programų, aborto teisės. JAV vis labiau skaldosi į du blokus. Labai nenoriu galvoti, kad kils pilietinis karas, bet kartu suprantu, kad istorija neužšalo. Nenoriu nieko prognozuoti. Nesu nei pesimistė, nei optimistė. Karui nesiruošiu. Gink­lų arsenalo nekaupiu.

 

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-22-26.