Nikodem Szczygłowski. Rytų Europa, arba Tas saldus žodis – (ne)laisvė

Grafitis Krokuvoje
Grafitis Krokuvoje

 

Williamo Shakespeare’o dramos veikėjas Marcelas, stebėdamas, kaip Hamletas, nepaisydamas draugų raginimų, seka tėvo šmėklai iš paskos, ištaria: „Kažkas negerai Danijos karalystėje.“ Nuo Hamleto laikų praėjus šimtmečiams, Danijos karalystėje reikalai klostosi visai neblogai. Ji – sektinas sėkmingos ekonominės raidos ir demokratijos pavyzdys.

 

O mums atšventus 15-ąsias „sugrįžimo į Europos šeimą“ metines, daugelyje šalių tarp Baltijos ir Adrijos jūrų vis labiau „kažkas negerai“. Daugybę klausimų kelia beveik visų šio regiono šalių vidaus politika – valdančiųjų veiksmai ir už jų slypintys tikrieji ketinimai. Didesnis ar mažesnis įgaliojimų viršijimas, jį dažnai lydintys pagrįstų abejonių keliantys politikų sprendimai, kompetencija – visa tai tapo beveik visų Vidurio ir Rytų Europos šalių kasdienybe. Situaciją dar labiau išryškino COVID-19 pandemija: uždarius sienas, žmonės, įkalinti kone tiesiogine šio žodžio prasme, iš esmės neteko galimybės plačiau suvokti kontekstą. Nors neapsigaukime: daugelis, to konteksto neturėję ir anksčiau, jo nepasigedo.

 

Zagrebas
Zagrebas 

 

Per karantiną vyksta ne tik uždarymas, bet ir užsidarymas savyje, susitelkiama į nuosavo kiemo problemas. Be naujienų apie plintantį virusą, panašu, kitų žinių tiesiog nebeliko. Vis dėlto už virusą greičiau sklinda ignoravimas ir nejautrumas kitų bėdoms. Dabar vyraujantis principas „kiekvienas už save“ gal ir suprantamas, bet toks pasaulio suvokimas vis tiek stulbina.

 


Vengrija

 

Kovo 22 d. Kroatiją supurtė 5,3 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas, jo epicentras – vos 7 km į šiaurę nuo Zagrebo. Tai stipriausias žemės drebėjimas šioje vietoje nuo 1880-ųjų. Zagrebo centre stipriai apgriauta daug pastatų, tarp jų ir viena ligoninė, kai kurios miesto dalys liko be vandens ir elektros. Tuomet ėjo antra karantino savaitė, ir vyriausybės išplatintame pranešime skelbta, jog „šalį ištiko dvi krizės vienu metu, o kovos būdai su jomis iš esmės vieni kitiems prieštarauja“. Daugelyje Europos šalių (išskyrus kaimynines) šis įvykis nesulaukė ypatingo atgarsio, nors atsitiko ne kurioje nors tolimoje, mažai žinomoje Azijos šalyje... O besitęsiant didžiajam uždarymui, dalyje Europos pradėta puse lūpų ar net visai atvirai kalbėti apie pirmąsias galimo autoritarizmo kregždutes.

Grafitis Zagrebe
Grafitis Zagrebe

 

Slovakijoje daug abejonių kelia naujosios Igoro Matovičiaus vyriausybės sprendimai. Slovakijos piliečių nepasitenkinimo sulaukė ministro pirmininko sprendimas griežtai uždaryti šalies sienas – nepaisant to, kad Austrija ir Čekija savo sienas pamažu atidaro. Daug slovakų gyvena ir dirba Čekijoje ir Austrijoje – jiems ši problema iš tiesų opi. Turbūt dar niekuomet nebuvo taip sunku įveikti Čekijos ir Slovakijos sieną, kaip šiandien, o tai daugeliui slovakų tiesiog nesuprantama.

Paminklas Prahoje
Paminklas Prahoje

 

Grafitis Bratislavoje
Grafitis Bratislavoje

 

Lenkijos visuomenė balandį gyveno griežtėjančio karantino sąlygomis, kurių fone valdantieji nuosekliai eskalavo prezidento rinkimų (turėsiančių vykti gegužės 10 d.) temą – valdančiųjų siūlymu rinkimai turėtų vykti balsuojant paštu, o gyventojai biuletenius gautų į savo pašto dėžutes. Vakar, gegužės 7 d., paaiškėjo, kad dviejų politikų – Jarosławo Gowino ir Jarosławo Kaczyńskio – asmeniniu susitarimu rinkimai gegužės 10 d. vis dėlto neįvyks. Ar bus rengiami kitą dieną ir kaip – neaišku. Kadangi Vyriausioji rinkimų komisija jau seniai nušalinta nuo proceso, susiklosčiusi situacija vis labiau primena tiesiog farsą. Dėl šių – kaip ir daugelio kitų – jau anksčiau susikaupusių problemų politinės diskusijos laipsnis dar labiau pakilo, ir tai vyksta jau seniai suskaldytoje visuomenėje. Varšuvos ir kitų didelių miestų gatvėse protestuota prieš eilinį valdančiųjų bandymą į Seimo darbotvarkę grąžinti abortų ir seksualinio švietimo mokyklose draudimo temą – galop pasirodė, kad bandymas tebuvo eilinis politinis manevras. Pasienyje su Čekija ir Vokietija rengti vietinių gyventojų piketai – uždarius sienas, daugelis jų prarado pajamų šaltinį, nes kasdienis darbas kaimyninėje šalyje daug kam įprastas. „Šalin Kaczyńskį!“ – skandavo protestuotojai prie Čekijos sienos Cešyno mieste – priešais jį, kitame Olsos upės krante, yra Česky Tešynas. Lenkijos vyriausybės vadovas Mateuszas Morawieckis paskelbė: sienos liks uždaros „iki atskiro pranešimo“, nes situacija šalyje, „visų ekspertų nuomone“, „daug geresnė nei pas kaimynus“. O J. Kaczyńskis – valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) vadovas, oficialiai valstybėje neužimantis jokio svarbaus posto, t. y. paprastas Seimo narys, – dar anksčiau buvo pareiškęs: jei žmonės karantino sąlygomis gali eiti į parduotuvę, galės ateiti ir balsuoti. Beje, visiems nacionalinio transliuotojo TVP – jau kelerius metus tapusio iš esmės vienos valdančiosios partijos ruporu – žiūrovams savaime suprantama: balsuoti reikia už dabartinį prezidentą Andrzejų Dudą.

 

 Plakatas Varšuvoje
Plakatas Varšuvoje

 

Čekijos vyriausybė ištikus pandemijai greta kitų šalių pasirodė gan gerai organizuota ir anksčiausiai iš visų pradėjo švelninti karantino sąlygas. Tačiau politinė įtampa šalyje nerimsta, daugelis gyventojų dar ir iki epidemijos sukeltos krizės reiškė nepasitikėjimą Andrejaus Babišo vyriausybės veiksmais. Balandžio 23 d. Prahos miesto teismas nustatė: Sveikatos apsaugos ministerija kai kuriuos sprendimus dėl karantino sąlygų įvedimo priėmė viršydama įgaliojimus. Teismo sprendime nurodoma, kad taikytos priemonės pažeidė šalies konstituciją ir įvestos nesilaikant numatytų teisinių normų.

 

Grafitis Prahoje
Grafitis Prahoje

 

Slovėnijoje, iki šiol laikytoje pavyzdinės demokratijos ikona (ji, ko gero, iš visų 2004 m. į ES įstojusių pokomunistinių šalių buvo sėkmingiausiai integruota į Vakarų ekonomiką), greitai auga visuomenės abejonės dėl vyriausybės veiksmų. Šalyje prasidėjus COVID-19 pandemijai, politikai greitai ėmėsi visuomenės gąsdinimo taktikos ir pradėjo bauginti Italijos scenarijumi, vasarį žlugo koalicija, kovą į valdžią atėjo nauja koalicinė vyriausybė su Slovėnijos demokratijos partijos (SDS) lyderiu priešakyje. Janezas Janša – odiozinė figūra, politikoje dalyvauja nuo nepriklausomybės pradžios, kaltintas korupcija (nuteistas lygtinai) ir pagarsėjęs draugyste su Viktoru Orbánu. Įtariama, pastarąją jo rinkiminę kampaniją slapta finansavo „Fidesz“. Tapęs premjeru J. Janša pradėjo darbuotis iš peties – asmeniškai puolė žurnalistus, didino valdančiųjų įgaliojimus, įvedinėjo draudimus – viskas, savaime aišku, „kovojant su virusu“. Buvo priimtos policijos įstatymo pataisos, krizės štabo sprendimu, patruliuoti į gatves pasiųsta kariuomenė, Liublianoje kurį laiką galiojo komendanto valanda. Balandžio pabaigoje į viešumą iškilo stambaus masto afera dėl medicinos įrangos viešųjų pirkimų, į ją įsipainiojo SAM ministras Matejus Toninas, ekonomikos plėtros ministras – viena svarbiausių koalicijos figūrų – Zdravko Počivalšekas ir kiti koalicijos lyderiai, taip pat žinomi šalies politikai, pvz., Lojže Peterle, pagarsėjęs dėl skambaus posakio apie antrąją Šveicariją – ja turėjo tapti Slovėnija nepriklausomybės aušroje. Visuomenėje kilo nepasitenkinimas, o Ivanas Gale – rezervų departamento valdininkas, balandžio 23 d. paviešinęs aferos detales Slovėnijos televizijos tiesioginiame eteryje, – sulaukė grasinimų susidoroti, jam skirta policijos apsauga. J. Janša pavadino visą situaciją nekonstruktyviu absurdišku puolimu ir vėl žiniasklaidą apkaltino kiršinimu.

 

Grafitis Liublianoje
Grafitis Liublianoje

 

Kaimyninės Kroatijos (ekonomiškai ir politiškai ji ilgai buvo regiono pirmūnės – Slovėnijos – šešėlyje) žiniasklaidoje pasirodė skambios antraštės, pvz., „Janšos Slovėnija per vieną naktį tapo policine valstybe“, nors problemų dėl demokratinių procedūrų paisymo turi ir pati Kroatija. Neseniai pasirodžiusiame „Freedom House“ (tarptautinė nevyriausybinė organizacija, stebinti demokratijos procesus pasaulyje ir skelbianti demokratijos indeksą, – red. past.) pranešime skelbiama, kad V. Orbáno partijos „Fidesz“ jau dešimtmetį valdoma Vengrija nebepriskiriama prie demokratinių valstybių – ji apibūdinta kaip „pereinamasis, arba hibridinis, režimas“. Beje, Lenkija po 5 „Teisės ir teisingumo“ valdymo metų vis dar yra laipteliu aukštėliau už Vengriją, tačiau per šį laikotarpį iš „konsoliduotos demokratijos“ indekse nukrito į žemesnę – „pusiau konsoliduotos demokratijos“ – poziciją. Šiai kategorijai priskiriama ir Kroatija, taip pat Rumunija ir Bulgarija.

 

Liubliana
Liubliana

 

Budapeštas
Budapeštas

 

Varšuva
Varšuva

 

Naujos „Žurnalistų be sienų“ parengtos Pasaulinės spaudos laisvės indekso išvados dėl viso regiono irgi nedžiugina. Reitingas: Estija (14 ), Latvija (22), Lietuva (28), Slovėnija (32), Slovakija (32) ir Čekija (40). Visos penkios šalys vis dar laikomos sąlyginai laisvomis šalimis. Lenkija (62) per praėjusius metus nukrito dar 3 pozicijomis žemiau, o Vengrija (89) priartėjo prie Ukrainos (96). Tačiau triušio olos, į kurią dar galima įsmukti, gylį šiame kontekste aiškiai parodo Bulgarijos pavyzdys – 111 vieta, t. y. ši ES šalis priskiriama tai pačiai šalių grupei kaip Rusija (149), Baltarusija (153) ir Kazachstanas (157).

 

Bratislava
Bratislava

 

Praha. Autoriaus nuotraukos
Praha. Autoriaus nuotraukos

 

Gegužės 7 d. Lietuvoje minėta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji primena carinės Rusijos valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis galiojo net 40 metų. Šiandien Lietuva laisva ir demokratinė šalis. Pasiekimas ypač svarbus ir drauge itin trapus Vidurio ir Rytų Europoje augant populizmui, o demokratijai patiriant nuosmukį. Laisvės (kaip ir sveikatos), taip pat nuo jos neatsiejamo laisvo žodžio svarbą ir prasmę dažnai suvokiame ir įvertiname tik juos praradę. Visų potencialių diktatorių kelias autoritarizmo link visuomet prasideda nuo flirto su žiniasklaida, todėl kas – jei ne žiniasklaida – turėtų apie tai nuolat priminti visuomenei, kad ratui apsisukus nereikėtų vėl ieškoti pavienių šviesių žmonių ir organizuoti XXI a. skaitmeninių knygnešių judėjimą.

 

Mūsų žiniasklaidoje vis dar reta pranešimų apie įvykius visose išvardytose šalyse. Deja, dažnai net nežinome, kas vyksta Latvijoje ar Estijoje. „Nepaisant viso to, net pati blogiausia demokratija yra geriau, nei tai, kad jos išvis nėra. Ir daug geresnė už tankus gatvėse, – rašė slovėnų rašytojas Drago Jančaras tolimais 1991-aisiais. – O tankai šią akimirką, kai baigiu rašyti šį tekstą, sekmadienį, sausio 13-ąją, 14 valandą yra Vilniaus gatvėse.“ Nepamiršti laisvės, ją vertinti ir puoselėti, jausti jos vidinį poreikį – tai, ko gero, turėtų būti kiekvieno užduotis ir pareiga. Gal tuomet ir mūsų karalystėje ne viskas bus taip blogai.

Draugai