Pier Paolo Pasolini. Nelaimingas jaunimas

Pieras Paolo Pasolini (1922–1975) – italų poetas, rašytojas ir kino režisierius, vienas iškiliausių XX a. menininkų ir kairiosios pakraipos intelektualų, ypač atidus socialinėms temoms. Dėl atviros ir aršios politinės klasės bei policijos piktnaudžiavimo jėga kritikos Pasolini 15 metų persekiotas, patyrė ne vieną teismo procesą ir nuolatinius kaltinimus dėl amoralaus elgesio (rašytojas niekada neslėpė savo homoseksualumo), o jo kūryba dažnai buvo cenzūruojama. Pasolini žuvo tragiškomis, dar ir šiandien iki galo neatskleistomis aplinkybėmis. Ši esė – viena paskutiniųjų iš gausaus jo publicistinio palikimo.

Pieras Paolo Pasolini. Ugnės Žilytės piešinys

Viena paslaptingiausių antikinės grai­kų tragedijos temų yra vaikų pasmerkimas už tėvų kaltes.

Ir nesvarbu, kad vaikai – geraširdžiai, nekalti ar pamaldūs; jei tėvai nusidėjo, jų vaikai privalo būti nubausti.

Būtent choras – demokratiškasis choras – pasiskelbia šios tiesos saugotoju ir skelbia ją be išankstinio perspėjimo ar paaiškinimo, tokia natūrali jam rodosi šioji tiesa.

Prisipažinsiu, į šį graikų teatro pos­tulatą aš visada žvelgdavau kaip į kažką svetima mano suvokimui, kaip į kažką, kas nutiko „svetur“ ir „kitu laiku“. Ne be tam tikro mokyklinio naivumo visada laikiau šį teiginį absurdišku ir, savo ruožtu, naiviu, „antropologiškai“ naiviu.

Tačiau vėliau mano gyvenime atėjo akimirka, kai buvau priverstas prisipažinti priklausąs, be išeities, tėvų kartai. Be išeities, nes vaikai ne tik jau buvo išvydę šviesą ir spėję užaugti, bet ir pasiekę sąmoningumo amžių, tad jų likimas neišvengiamai pasukęs ta linkme, kuria ir privalo pasukti paversdamas juos suaugusiaisiais.

Pastaraisiais metais aš ilgai stebėjau šiuos užaugusius vaikus. Galiausiai mano vertinimas, kad ir koks neteisingas ir žiaurus atrodytų man pačiam, yra vaikų pasmerkimas. Aš ilgai bandžiau suprasti jų realybę, apsimesti nesuprantąs, remtis išimtimis, tikėti pokyčiais ir vertinti istoriškai, t. y. atokiau nuo subjektyvių gėrio ir blogio apibrėžimų. Tačiau visa tai pasirodė bergždžia. Mano jausmas jų atžvilgiu yra pasmerkimas. Jausmų negalima pakeisti. Jie yra istoriški. Tai yra tai, ką mes jaučiame, tai, kas realu (nepaisant viso galimo nenuoširdumo mūsų pačių atžvilgiu). Galiausiai, t. y. šiandien, pirmomis 1975-ųjų dienomis, manyje vyrauja, kartoju, pasmerkimo jausmas. Bet kadangi pasmerkimas, ko gero, yra klaidingas žodis (padiktuotas greičiausiai pradinės užuominos į graikų teatro kalbinį kontekstą), privalau patikslinti: tai, ką jaučiu, yra veikiau „meilės nutraukimas“ nei pasmerkimas; meilės nutraukimas, užleidžiantis vietą ne „neapykantai“, o būtent „pasmerkimui“.

Privalau šiems jauniems žmonėms prikišti kažką visuotino, beribio ir gūdaus. Kažką, kas lieka šiapus kalbos ir kas apsireiškia iracionaliai, būtyje ir „jausmų patirtyje“. Kadangi aš – tariamas tėvas, istoriškas tėvas – pasmerkiu savo vaikus, natūralu, kad vienaip ar kitaip susitaikau ir su jų bausmės mintimi.

Pirmąkart gyvenime galiu savo sąmonėje išlaisvinti, pasitelkęs asmenišką ir intymų mechanizmą, tą siaubingą ir abstraktų atėniečių choro fatališkumą, skelbiantį „vaikų bausmę“ esant teisėtą.

Tačiau choras, apdovanotas tokia ilgaamže ir gilia išmintimi, pridurdavo, kad tai, už ką baudžiami vaikai, buvusi „tėvų kaltė“.

Taigi nedvejodamas nė akimirkos prisipažįstu ir asmeniškai prisiimu šią kaltę. Jei šiandien aš pasmerkiu savo vaikus (dėl meilės nutraukimo jų atžvilgiu) ir numatau jiems bausmę, tai neturiu mažiausios abejonės, jog taip nutinka dėl mano paties kaltės. Mano, kaip tėvo. Kaip vieno iš tėvų. Vieno iš tėvų, kuriems pirmiausia tenkanti atsakomybė už fašizmą, paskui už klerikalfašistinį režimą, apsimestinai vadintą demokratišku, ir kurie galiausiai pripažino naują galios formą: vartotojiškumo galios, paskutinės iš griuvėsių, pragaištingiausių griuvėsių.

Vadinasi, tėvų kaltė, kurią privalo išpirkti vaikai, yra „fašizmas“ ir savo archajinėmis formomis, ir naujausiais pavidalais. Naujausiais, be galimų atitikmenų praeityje?

Man sunku pripažinti, kad „kaltė“ yra būtent ši. Galbūt dėl asmeninių ir subjektyvių priežasčių. Aš pats asmeniškai visada buvau antifašistas ir niekada nesusitaikiau su naująja galia, apie kurią iš tiesų gan pranašiškai jau „Manifeste“ rašė Marksas, turėjęs galvoje savo laikų kapitalizmą. Man regis, tas kaltės įvardijimas turi kažką konformistinio ir pernelyg logiško – t. y. (ne)istoriško.

Jau regiu aplink save užverdant „pedantų skandalą“, lydimą jų šantažo dėl to, ką ketinu pasakyti. Jau girdžiu aidint jų argumentus: tas, kuris negeba užčiuopti jaunosios kartos naujumo elementų, kad ir dramatiškų, ir įsigilinti į juos, tas, kuris nesuvokia, kad ir tai yra gyvenimas, yra priešiškas pažangai, reakcionierius, tautos priešas. Ką gi, aš manau taip pat turįs teisę į gyvenimą, nes, būdamas tėvas, nesiliauju būti ir sūnumi. Be to, manau, kad gyvenimas gali atsiskleisti, pavyzdžiui, drąsiai išsakant naujiesiems vaikams tai, ką aš iš tiesų jaučiu jų atžvilgiu. Gyvenimo pagrindą sudaro pirmiausia gyvas nepaveikiamas sąmoningumas: tikrai ne išankstiniai nusistatymai ir juolab ne įsišakniję prietarai, kas yra gryniausias sąmoningas abejingumas. Geriau būti tautos priešais nei tikrovės priešais.

Mus supantys vaikai, ypač jaunesnieji, paaugliai, beveik visi yra pabaisos. Jų fizinė išvaizda kone gąsdina, o kai negąsdina, yra įkyriai nelaiminga. Siaubingi kailiai, karikatūrinės šukuosenos, blyški oda, užgesusios akys. Tai kažkokios barbariškos iniciacijos kaukės, šlykščiai barbariškos. Arba tai kaukės stropaus ir nesąmoningo įsiliejimo į gailesčio nekeliančią visumą.

Kai vaikai nutrėmė tėvus tarp geto sienų, jie patys atsidūrė priešingame gete. Geriausiu atveju, jie laikosi įsikibę to geto spygliuotos vielos ir spokso į mus, – vis dar žmogiški, tartum bevilčiai išmaldos prašytojai, nežinia ko meldžiantys žvilgsniu, nes jiems stinga drąsos ir veikiausiai galios kalbėti. Nei geriausiu, nei blogiausiu atveju (o tokių yra milijonai) jie neturi jokios veido išraiškos: tai kūnišką pavidalą įgavusi dviprasmybė. Jų akys vengia tiesaus žvilgsnio, jų mintys amžinai sklando kažkur kitur, juose pernelyg daug pagarbos ir paniekos vienu metu, pernelyg daug kantrybės ir nekantravimo. Palyginus su bendraamžiais, gyvenusiais prieš dešimt ar dvidešimt metų, jie išmoko šio to daugiau, tačiau vis dar per mažai. Integracija liovėsi buvusi moralės klausimu, maištas sustabarėjo. Blogiausiu atveju, jie virto pačiais tikriausiais nusikaltėliais. Kiek esama šių nusikaltėlių? Tiesą pasakius, jais galėtų būti beveik visi. Gatvėje nesutiksi vaikinų grupelės, kurios nepalaikytum nusikaltėlių šutve. Jų akyse jokios šviesos: jų veido bruožai yra dirbtiniai automatonų bruožai, ir iš jų vidaus neprasiskverbia nieko asmeniško. Stereotipija juos paverčia klastingais. Šių jaunuolių tyla palydi nerimastingą pagalbos šauksmą (kokios pagalbos?) arba dūrį peiliu. Jie nebevaldo savo veiksmų, būtų galima sakyti – savo raumenų. Nežino, koks atstumas tarp priežasties ir pasekmės. Jie regresavo – nors išoriškai pasiekė aukštesnį išsilavinimo lygį ir geresnes gyvenimo sąlygas – į primityvų šiurkštumą. Viena vertus, jų kalba skamba gražiau, t. y. jaunimas asimiliavo smunkančią bendrinę kalbą, kita vertus, juos kone apėmusi afazija: jaunimas vartoja senus nesuprantamus dialektus arba tyli kartkartėmis paleisdamas gomurinius riksmus ar įterpdamas jaustukus, be išimties nešvankius. Jie nemoka šypsotis nei juoktis. Tegeba vien žvengti ar šiurkščiai kvatoti. Šioje bekraštėje masėje (ypač tipiškoje – ir vėl! – sustingusiai centrinei ir pietų Italijai) egzistuoja kilmingasis elitas, kuriam, savaime suprantama, priklauso ir mano skaitytojų vaikai. Tačiau šie mano skaitytojai nedrįs tvirtinti, kad jų vaikai – išties laimingas jaunimas (nesuvaržytas ir nepriklausomas, kaip nesiliauja tvirtinę tam tikri bukagalviai žurnalistai, be­sielgiantys tarsi fašistų korespondentai lageryje). Apsimestinė tolerancija šioje vyriškoje masėje leido iškilti ir merginoms. Šių prigimtis paprastai geresnė: šiandien jos išgyvena įtampos, išsilaisvinimo ir laimėjimų momentą (net jei iliuzinį). Tačiau bendrame kontekste jų vaidmuo galiausiai taip pat virsta į regresyvų. Kitų „dovanota“ laisvė, tiesą pasakius, negali jose įveikti šimtmečiais kodifikuotų įpročių.

Žinoma, išsilavinęs jaunimas (gerokai gausesnis nei anksčiau) kelia susižavėjimą, nes graudina. Dėl aplinkybių, kurios didžiajai visuomenės daliai lig šiol yra nepalankios, siaubingai nepalankios, šie jaunuoliai yra pažangesni, įžvalgesni ir labiau informuoti nei išsilavinęs jaunimas prieš dešimt ar dvidešimt metų. Bet ką jiems daryti su savo proto skvarbumu ir įgyta kultūra?

Taigi vaikai, kuriuos regime aplink save, yra „nubausti“ vaikai: šiandien „nubausti“ pirmiausia savo pačių nelaimingos būties, o ateityje nežinia kurių hekatombų (toks yra mano dabartinis jausmas, nenuslopinamas).

Tačiau šie vaikai yra „nubausti“ už mūsų, jų tėvų, kaltes. Ar tai teisinga? Tai toks, tiesą pasakius, buvo dominuojančios graikų teatro temos iškeltas klausimas moderniam skaitytojui, be jokio atsakymo.

Ką gi, taip, tai teisinga. Modernusis skaitytojas pats patyrė tai, kas jam leido galiausiai ir tragiškai suvokti šį demokratiškojo senovės Atėnų choro teiginį, kuris rodėsi toks aklai iracionalus ir žiaurus: vaikai privalo sumokėti už savo tėvų kaltes. Nes vaikai, kurie neišsilaisvina nuo tėvų kalčių, yra pasmerkti nelaimingai būčiai. Ir nesama kito tokio lemiamo ir neatleistino kaltės ženklo už nelaimingumą. Taptų pernelyg paprasta, o istoriniu ir politiniu požiūriu amoralu, jei būtų galima vaikus pateisinti: tai, kas juose bjauraus, atstumiančio ir nežmogiško – yra jų tėvų klaidos. Tėviškas palikimas gali pateisinti vaikus tik iš dalies, tačiau už likusią dalį atsakingi jie patys. Nekaltų vaikų nėra. Tiestui tenka sunki kaltė, bet jo vaikai taip pat yra kalti. Ir teisinga, kad jie būtų nubausti už tą dalį nesavos kaltės, nuo kurios nepajėgė išsilaisvinti.

Vis dėlto išlieka klausimas, kokia gi iš tiesų toji tėvų „kaltė“.

Būtent tai mus ir domina. Nes jei vaikams buvo primesta tokia siaubinga būsena ir tokia baisi bausmė, vadinasi, kalba turi eiti apie itin sunkią kaltę. Galbūt sunkiausią tėvų padarytą kaltę per visą žmonijos istoriją. Ir tie tėvai esame mes. Kažkas, kas mums atrodo vargiai tikėtina.

Kaip jau užsiminiau anksčiau, privalome išsivaduoti nuo minties, kad šioji kaltė tapatintina su senuoju ar naujuoju fašizmu, t. y. su realia kapitalistine galia. Vaikai, kurie šiandien taip žiauriai baudžiami savo nelaimingos būties (o ateityje bus baudžiami kažkuo objektyvesniu ir dar grėsmingesniu), taip pat yra antifašistų ir komunistų vaikai.

Vadinasi, fašistus ir antifašistus, „ponus“ ir „revoliucionierius“ sieja bendra kaltė. Tiesą pasakius, mes visi be išimties, kalbėdami apie kartas, iki pat šios dienos su nesąmoningu rasizmu visada turėjome omenyje tėvus ir vaikus, priklausančius buržuazijai.

Istorija buvo istorija.

Tauta, anot mūsų, turėjo savo atskirą archajišką istoriją, kurioje vaikai paprasčiausiai perkūnydavo ir atkartodavo tėvus, kaip moko senųjų kultūrų antropologija.

Šiandien viskas pasikeitė: jei kalbėdami apie kartas vis dar suvokiame tėvus kaip buržuazijos dalį, tai vaikus suvokiame ir kaip buržuazijos, ir kaip proletariato vaikus. Apokaliptinis vaizdas, kurį nupiešiau, apima ir buržuaziją, ir tautą.

Šios dvi istorijos šiandien susiliejo, ir žmonijos istorijoje tai nutinka pirmą kartą.

Šis susivienijimas įvyko po vartotojiškos civilizacijos ženklu ir šios civilizacijos valia – „progreso“ valia. Negalima teigti, kad antifašistai ir ypač komunistai iš tiesų būtų priešinęsi panašiam susivienijimui, kurio prigimtis yra totalitariška, net jei jo represinė jėga nėra archajiškai karinė (netgi priešingai, pasitelkia apsimestinį nuolaidžiavimą).

Tėvų kaltė tadgi nėra vien tik smurtinė jėga, fašizmas. Ją taip pat sudaro: pirma, mūsų, antifašistų, atsakomybė už pašalintą visuomenės sąmoningumą senojo fašizmo atžvilgiu, tai, jog patogiai išsilaisvinome iš mūsų glaudaus ryšio su juo (laikydami fašistus „mūsų puspročiais broliais“); antra, ir svarbiausia, susitaikymas – užtraukiantis tuo didesnę kaltę, kuo jis nesąmoningesnis – su žeminančiu smurtu ir tikraisiais nevaržomais naujojo fašizmo genocidais.

Kodėl egzistuoja šis sąmoksliškumas su senuoju fašizmu ir toks susitaikymas su naujuoju fašizmu?

Todėl, kad egzistuoja – ir štai pagaliau visa esmė – įsitvirtinusi mintis, nuoširdžiai ar nenuoširdžiai bendra visiems: kad didžiausia pasaulio blogybė yra skurdas ir kad vargingųjų visuomenės sluoksnių kultūrą privalo pakeisti dominuojančio sluoksnio kultūra.

Kitaip tariant, mūsų, kaip tėvų, kaltė būtų tokia: įsitikinimas, kad žmonijos istorija nėra ir negali būti niekas kita kaip tik buržuazijos istorija.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Pier Paolo Pasolini. „I giovani infelici“, Lettere luterane. Il progresso come falso progresso. –­ Torino: „Einaudi“, 2003.