Apie naująjį romaną „Editas kompleksas. Normalūs žmonės nesišypsa“, popsą Lietuvoje ir absoliučią laisvę su rašytoju, bestselerių autoriumi Rimantu Kmita kalbasi Andrius Jakučiūnas

Rimantas Kmita. Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

 

Romaną „Editas kompleksas“, kaip ir „Pietinia kronikas“, žymi popromano etiketė. Man tai skamba provokatyviai, netgi su šiokia tokia (auto)ironijos doze... 

Gal ir galima taip pasižiūrėti, nors tai labiau rinkodaros sprendimas. Be to, kokia čia provokacija, kai jau antrą kartą? 

Jei rimtai, nesibaidau poprašytojo įvaizdžio. Tiesa, popsas Lietuvoj nesusijęs su prestižu, veikiau atvirkščiai. Mes jį demonizuojam. Ką nors pavadindami popsistu parodom, kad hierarchiškai jis žemesnio rango, tarsi netikras rašytojas. Taip buvo ir sovietmečiu. Pavyzdžiui, Vytautas Sirijos Gira. Jį poprašytoju pavadino, rodos, Vytautas Kubilius. Tai anas per aplinkui prašė šiojo, kad jis atšauktų ir paneigtų savo žodžius. Vadinasi, traktavo juos tarsi kokį prakeiksmą. Taip yra iki šiol. Tarkim, Jaroslavas Melnikas savo lietuviškame „Adatos“ leidime pateikė pasiaiškinimą, kad detektyvus rašė ir Fiodoras Dostojevskis. Prancūzijoje leidžiamose jo knygose tokio paaiškinimo, suprantama, nebuvo – ten visi viską supranta. Neužmirškim ir Kristinos Sabaliauskaitės, kuri populiariosios literatūros autorės etiketę, kurią jai prisegė Brigita Speičytė, priėmė kaip pažeminimą. Rašytojos pusėn tada stojo turbūt tik Vilis Normanas – žmogus iš literatūros pakraščių, patyręs nuoskaudų iš vadinamojo elito.

Taip, žinau, kad ne tik rašai, bet ir domiesi populiariosios literatūros sritimi. Kuo ji tau svarbi? Juk mudviejų jaunystėje kiekvienas padorus jaunuolis, turbūt įskaitant ir tave, žinojo, kad „popsas yra šūdas“! Kas pasikeitė – tu ar laikmetis?

Ir viena, ir kita. Jaunystėje aiškios kategorijos neišvengiamos, vėliau pradedi mažiau tikėti ta patogia dichotomija „aukšta / žema“. Su patirtimi ateina supratimas, kad ir kultūroje galioja posakis: genys margas, o gyvenimas – šiuo atveju literatūra – dar margesnis. Literatūros tyrimuose reikia pradėti nuo to, kad mes net neturime žodyno popkultūros reiškinių analizei, bet kai reikia popsą pasmerkti, žodžių atsiranda. Aš kurį laiką dėsčiau literatūros sociologiją: popkultūra yra įdomus socialinis dokumentas, leidžiantis užčiuopti tiek atskirų žmonių tapatybės formavimąsi, tiek visos kartos zeitgeist. Dažnai tai, kas kultūroje pasirodo naujo, yra susipynę tiek su populiariosios, tiek su avangardinės, maištingos kultūros sluoksniais. 

Vadinasi, pritari teiginiui, kad Lietuvai reikia daugiau gero popso?

Neprieštarauju teiginiui. Kita vertus, popso nereikia nei remti, nei įkalbinėti, kad jis atsirastų. Kiekvienoje kartoje atsiranda, kas iškelia tuos dalykus į paviršių. Nepriklausomybės ledus pralaužė Jurga Ivanauskaitė. Prieš ją buvo Tomas Arūnas Rudokas, tuo metu trendy bičiukas – jo kūryboje popkultūra buvo įdomiai susipynusi su kontrkultūra.  

Dalis žmonių populiariosios ir rimtosios literatūros skirtį suvokia kaip kokybinę, o ne žanrinę (iš šios perspektyvos teiginys „mums reikia gero popso“ skamba kaip siekis reabilituoti šlamštą). Kita vertus, jame girdžiu drėgną leidybos sektoriaus svajonę – pardavimus ir dar kartą pardavimus. Kur, tavo nuomone, eina riba tarp popso ir ne popso? Ir kas tokiu atveju yra geras popsas?

Šiais laikais turbūt sunku pasakyti, kur ta riba tarp popso ir ne popso. Daugybė knygų, serialų taiko į viduriuką: ne per daug lėkštas turinys, ne ypač komplikuota pasakojimo technika, bet emociškai paveikus pasakojimas. Geras popsas visų pirma reiškia, kad amato požiūriu kūrinys padarytas gerai, neatmestinai. Be to, jis gali užkabinti daug emocinių, socialinių, politinių aspektų, kuriais žmonės gyvena, apie kuriuos nori kalbėti ir galvoti. Aukštasis menas jiems to nesiūlo, nes gyvena dramblio kaulo bokšte. Manau, panašiai veikė jau minėtos J. Ivanauskaitės romanai. 

Pavyzdžiui, kodėl „Editas kompleksas“ yra popromanas? Visų pirma dėl to, kad populiarioji kultūra jame yra svarbiausias objektas: filmai, kasetės, to meto mada, vartojimo kultūra ir su tuo ateinantys kultūriniai kompleksai, elgsenos kodai, būdai jausti ir patirti savo gyvenimą. Taip pat romane yra dalykų, būdingų populiariajai kultūrai: greitas kontaktas su skaitytoju, atpažįstama aplinka, aiški emocinė trajektorija (brendimas, meilė, savęs ieškojimas, noras „būti kažkuo“).

Bet kaip skaitytojas galėčiau pateikti nemažai požymių, kurie siejami labiau su rimtąja literatūra: itin mažai išorinio veiksmo (koncentruojamasi į vidinius paauglės išgyvenimus), naudojamos priemonės iš eseistikos instrumentarijaus. Pagaliau kūrinys paremtas auklėjamojo romano idėja... 

Na taip, yra dalykų, kurie kuria teksto gelmę, personažo šešėlius. Man patinka žaisti citatomis, kurios dažniausiai nebus atpažintos, nes per daug nutolintos nuo pirminių šaltinių, bet čia tokie vidiniai mano žaidimai, jie gal sukuria pojūtį, kad čia ne viskas taip paprasta. Mano siekiamybė – kad knygoje sau įdomių dalykų rastų skirtingo išsilavinimo, skirtingų kartų ir patirčių skaitytojai. 

Kalbant apie veiksmo dinamiką: šitą klausimą, gal tik kiek kitokia forma, pirmąsyk išgirdau leidyklai pateikęs rankraštį. Leidėjai neslėpė nuostabos ir turbūt nerimo. Jiems atrodė, kad knygoje nėra įvykių. Kažkas taip rašė ir instagrame: knygoje nėra įvykių. O man atrodo, kad įvykių labai daug, tik daugelis jų – vidiniai: ar pažiūrėjo į ją, ar nepažiūrėjo, atėjo į šokius ar neatėjo. Suprantu, kad statistinis skaitytojas gali manyti kitaip, bet vidinis veiksmas – irgi veiksmas, jis kartais gali būti gana intensyvus. Tiesa, tai labiau jaučiasi žiūrint spektaklį (2025 m. Šiaulių dramos teatre pagal R. Kmitos dramaturgiją režisierė Eglė Vertelytė pastatė spektaklį „Šok, Edita, šok“ – red. past.). Na, bet Editos istoriją aš pirmiausia ir sugalvojau kaip stendapą. 

Žodžiu, aš nepaisiau pastabų ir likau prie savo. Kaip tai nieko nevyksta? Editai gyvenimas keičiasi!

Ar nėra taip, kad mes – skaitytojai, kritikai – apskritai dedame „Editą“ truputį ne į tą lentynėlę. Gal tai visų pirma romanas paaugliams, prabylantis jų kalba apie jų problemas su šiandien kone privalomu selfhelp elementu? 

Nors aš tikrai galvoju apie skaitytoją, atsakyti nelengva. Rašydamas „Pietina kronikas“ įsivaizdavau, kad rašau jį savo kartos žmonėms, tokį tarsi prisiminimų albumą. Na, skaitytojai jį ir priėmė kaip prisiminimų albumą. Tačiau šiai knygai tapus bestseleriu, dalis žmonių ėmė skaityti viską, ką parašau, nors tikrai nemanau, kad jie visi priskirtini tokiai auditorijai, kaip aš ją įsivaizduoju ar įsivaizdavau rašydamas. Bet aš sutinku: visai gali būti, kad „Edita“ – romanas paaugliams. Priminsiu, kad Ukrainoje „Pietinia kronikos“ buvo išleistos kaip paauglių literatūra (tiesa, nežinau priežasčių – gal kad nepasiklystų bendroj romanų lavinoj). 

Dukra su drauge „Editos“ spektaklio premjeroje sėdėjo įsitempusios kaip stygos. Vėliau sužinojau, kad kažkurios iš jų draugė atliko nėštumo testą. Truputį pakalbėjom apie tą spektaklį, ir aš supratau, kad viskas rezonuoja: tos pačios meilės problemos, nėštumo baimė. Kompleksai dėl išvaizdos dabar gal net didesni, nes anuomet modelių žurnalai nelydėdavo tavęs kiaurą parą. Svarbu suprasti: paaugliui atrodo, kad tai, kas vyksta su juo, vyksta pirmą kartą. Kai jaunimas mato, kad personažai išgyvena tą patį, kai išgirsta kitų istorijas, pasikalba su kuo nors, stresas ir įtampos sumažėja (nors nebūtinai ko nors išmokstama). 

Anksčiau esu klausinėjęs moksleivių, kuo juos patraukė „Pietinia kronikų“ filmas.  Jie sakė, kad jiems įdomu, kaip gyveno jų tėvai. Galvoju, kažkas vis dėlto pasikeitė. Mums paauglystėje nebuvo įdomu, kaip gyveno mūsų tėvai. 

Ne mažiau nei Editos meilės kančioms naujame romane dėmesio skiri gariūnmečio sociokultūrinei aplinkai, daug aprašymų, detalių ir faktų. Šiuo požiūriu tęsi tai, ką darei ir „Pietinia kronikose“. Kodėl tau svarbu „atgaivinti“ laiką – konkrečiai tą laiką? 

Gariūnmetis man svarbus, nes tuo metu augau; toks natūralus sentimentas, poreikis suprasti save ir savo jaunystę. Tačiau man įdomus ir laiko materialumas. Šiandien mes bendraujam daugiausia virtualiai (elektroniniu paštu, telefonu, SMS žinutėmis, per socialinius tinklus), filmą gali gauti neišėjęs iš namų ir peržiūrinėti jį telefone. Anksčiau, norėdamas pažiūrėti filmą, turėdavai kažkur susirasti kasetę, tada gauti vidiaką, prijungti jį prie teliko, aiškintis, kodėl „sninga“ vaizdas, kas negerai su garsu, – tada tas filmas tapdavo visai kitos vertės, nei jį būtum pasižiūrėjęs per netfliksą. 

Kažkas tame materialume yra svarbaus. Net rašydamas apie, pavyzdžiui, sovietmečio literatūrą, stengiuosi įsivaizduoti, kaip tie rašytojai gyveno, kaip rašė ir apskritai kaip viskas veikė, kokia sistema buvo: kiek užtrukdavo knygos leidyba, kokie etapai, honorarai ir panašiai. Šiuo metu su Egle Vertelyte rašom scenarijų filmui apie XIX a. pabaigą. O tą laiką įsivaizduoti yra žiauriai sunku. Esi priverstas skaičiuoti trobos kampus ir galvoti, kur padėti vaikus, gyvulius. Materialumas keičiasi, ir man įdomu, kaip jis keičiasi. 

Kūrinyje labai daug nuorodų į to meto filmus – pasakoji siužetus, primeni aktorius, protagonistė Edita netgi dirba videonuomos salone (šiaip jau tai nebuvo įprasta moteriai, ypač merginai). Kodėl būtent kiną pasirinkai kaip tam tikrą atraminę bazę pasakoti istoriją? 

Įsivaizdavau Editą kaip tokią mymrą: susitraukusią, įsitraukusią į save, kažką savo galvojančią. Ir išgyvenančią baimę, nes aplinkinis pasaulis jai atrodo dygus. Natūralu, kad filmai tokiam personažui tampa tam tikra atrama. Be to, kinas – labai informatyvi medija. Rinkausi kalbėti apie filmus sąmoningai, suprasdamas, kad tai geras būdas atskleisti Editos vidinį gyvenimą, jos augimą ir kartu grąžinti skaitytoją į „tą epochą“. Filmai parodo ir kasdienį gyvenimą, ir mūsų įsivaizdavimus, kokia turi būti moteris, koks vyras, kokia yra jų meilė. Žiūrėdama filmus Edita mokosi suprasti pasaulį. 

O Editos darbą videonuomoj reikėtų vertinti kaip vieną iš mano jai suteiktų supergalių. Tais laikais nesu matęs tokioj įstaigoj dirbančios moters. Pernelyg pavojingas, kietos rankos reikalaujantis darbas, bent pirmaisiais laisvės metais.

Kaip atsirinkai filmus? Ypač daug dėmesio skiri filmui „Purvini šokiai“. Kuo jis tau pasirodė svarbus?

Išsirinkti filmus nebuvo paprasta. Tuo metu buvo populiarūs vadinamieji bajavikai, erotika. Filmų, kuriuos matė daugmaž visi, tokių kaip, pavyzdžiui, „King Kongas“ ar panašiai, tuo metu nebuvo, taigi nėra ir bendrų prisiminimų, – jų atsiranda maždaug nuo „Titaniko“ laikų. O kino teatrai užgeso su indiškais filmais, 1993–1994 m. juose stovėjo žaidimų automatai. Amerikietiška produkcija daugiausia plito vaizdo kasetėmis, tačiau videomagnetofonus turėjo anaiptol ne visi. Be to, ir kasečių gauti buvo ne taip paprasta. Iš esmės viskas rėmėsi į pažintis. Visų pirma reikėjo, kad kas nors pasakytų, ką žiūrėti, tada turėjai sužinoti, kur jų gauti, nes nuomos punktuose būdavo kokie du šimtai pačių populiariausių kasečių.

„Purvini šokiai“ atsirado, nes reikėjo vieno filmo, kuris galėtų būti apie tai, kaip Edita įsivaizduoja romantinius santykius. Ten daug emocijų, daug kūniškumo, kurio jauna mergina dar nemoka išreikšti žodžiais (apskritai tuo metu mes mokomės, kaip viešai artikuliuoti savo emocijas), ten yra nuostata, kad dėl meilės reikia ir kentėti, ir kovoti. Ir kai planuoji tai perkelti į miegamųjų rajonų realybę, jau iš karto būna užprogramuota daug kontrastų ir konfliktų.   

Romano pavadinimas primena psichoterapijos sąvoką – Edipo kompleksas. Ar tai sąmoningas žingsnis?

Galima sakyti, kad tai bendresnė užuomina apie santykius su tėvais. „Pietinia kronikose“ santykių su tėvais visai negvildenau, o naujausiame romane jiems skiriu ganėtinai daug dėmesio. Man rodos, tai svarbi tema, ypač to meto vaikams, nes matome, kaip nuo to laiko pasikeitė vaikų ir tėvų santykiai. Dabar bendravimą su vaikais įsivaizduojame kaip atvirą, grįstą tarpusavio supratimu. Anais laikais tėvystė buvo labiau priežiūros ir baudimo institucija. Turėjai būti pavalgęs, paruošęs pamokas, apie kokį nors atvirą pokalbį su tėvais nekildavo net minčių.

Mano tikslas – ne ką nors kaltinti, tiesiog norėjau pažvelgti į tėvų ir vaikų santykius kaip vieną iš aplinkybių, kuriomis augome ir gyvenome. Dabartiniu požiūriu tokius santykius turbūt reikėtų vadinti toksiškais, bet mes tada tokio žodžio nežinojom. Meilės, savitarpio supratimo su tėvais trūkumas greičiausiai ir yra priežastis, kodėl Edita taip aklai įsimyli idealizuotą objektą. Ji tiesiog nemoka mylėti. Turbūt apie tai yra mano „Editos kompleksas“.

Beje, apie sovietines šeimas, jų požiūrį į vaikus ir auklėjimą savo knygoje „Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje“ išsamiai pasakoja Dalia Leinartė. 

Prisipažinsiu, tau kalbant prisiminiau Gabijos Grušaitės romano „Grybo sapnas“ veikėjų požiūrį į sovietinius tėvus – atseit nesuteikusius vaikams tinkamo gyvenimo, skurdžius, viską taupiusius...

Gal kiek netikėtas rakursas, bet taip – buvo kitos sąlygos, kitas požiūris į auklėjimą. 

...staiga pamaniau, kad tokiu atveju „Editą“ turbūt galima laikyti selfhelp literatūra? 

Tai antra priežastis, kodėl knygoje tiek daug dėmesio skiriu filmams. Dabar paaugliai auga su psichoterapiniu žodynu, jie ieško ir randa žodžių apsakyti tam, kas su jais vyksta, dalinasi tuo su bendraamžiais ir taip išsprendžia dalį savo problemų. Anais laikais viso to nebuvo arba buvo tik užuomazgos – pavyzdžiui, atsakymai į skaitytojų klausimus „Panelėje“. Populiariosios psichologijos nišą užėmė horoskopai, asmenybės testai ir panašūs dalykai. Taigi filmai, kuriuose vaizduojami santykiai ir įvairios gyvenimiškos situacijos, vaidino labai svarbų vaidmenį. Jie – drauge su knygomis, gal dar sportine veikla – padėdavo susivokti pasaulyje, suprasti, kas vyksta. Vaizduoti tą laiką, ypač to meto vidinį žmogaus pasaulį ir nekalbėti apie kiną – tiesiog neįmanoma.  

Vadinasi, Edita – tarsi mūsų kartos, gal tiksliau generacijos, veidrodis? 

Kompleksų, baimės būti nesuprastam, nemylimam turėjom daugelis. Mano tikslas – parodyti tas patirtis. Ar tai pavyko, atsakys skaitytojai. Kol kas atsiliepimai, kuriuos gaunu, rodo, kad gal pernelyg neprašoviau. Žmonės rašo: visa tai išgyvenau, taip ir buvo; tai mūsų kartos.

Antroji knygos pavadinimo dalis – „normalūs žmonės nesišypsa“ – taip pat yra bendresnio pobūdžio nuoroda į to meto papročius, kompleksus, įsivaizdavimą, kaip turi elgtis ir reaguoti „normalus“ žmogus. Šiuo požiūriu tai rezonansinis teiginys, kurio šiuolaikinis jaunuolis gali nesuprasti, bet tuo metu gyvenusiems žmonėms nekyla klausimų, ką jis reiškia. 

Kodėl pasirinkai kalbėti moters, paauglės balsu? Kaip sekėsi įsigilinti į jaunos moters pasaulį?

Jau esu sakęs, kad visąlaik ir visur mane supo moterys. Žinoma, moterys kolegės ar dukros nėra tas pats kaip kompleksuota septyniolikmetė 1994-aisiais. Visa tai prasidėjo pasirodžius „Pietiniam“. Atsispyrusios nuo knygos, kolegės ir draugės pradėjo pasakoti man savo istorijas. Tada supratau, kad iš merginos perspektyvos tas laikas turbūt atrodė ir sudėtingesnis, ir niūresnis. Man ši kryptis pasirodė perspektyvi.

Įsigilinti padėjo to meto spauda ir pokalbiai, ypač pokalbiai. Kalbėjausi su buvusiomis manekenėmis iš Šiaulių, su bachūrais, dirbusiais videonuomoj. Rengdami spektaklį pora metų bendravom su Vaidile (aktorė Vaidilė Juozaitytė – red. past.). 

Susitikti su žmonėmis ir kalbėtis dominančiomis temomis – rašytojo darbo dalis. Tai ne tik medžiagos rinkimas; tu pamatai, kaip jie, galbūt būsimieji skaitytojai, reaguoja į tavo klausimus, idėjas, ar jiems įdomu apie tai šnekėt, ar neįdomu. Tai padeda suprasti, ką darai. Vienu metu buvau prisiskaitęs knygų apie obsesyvią meilę, bet pradėjęs rašyti pradėjau galvoti: nesąmonė! Ką aš, pats nepatyręs obsesyvios meilės, galiu apie ją pasakyti, negana to, dar panos akimis? Maniau, kad įklimpau. Kad tokios meilės negali būti ir kad viskas virs kažkokia metafora. Bet vėliau gavau patvirtinimą, kad gali, ir būna netgi blogiau. Tada viskas atsistojo į savo vietas. 

Pusiau juokais galima sakyti, kad lietuvių literatūroje esi paglemžęs visą gariūnlaikio temą (juk net kūrinys apie Sigitą Gedą – taip pat iš dalies apie gariūnmetį, nuo kurio šis autorius neatsiejamas). Taigi klausimas toks: ar tai inercija, ar visgi (dėl ankščiau minėtų priežasčių) su ta tema sieja kokios nors gilesnės priežastys? Kaip pats jautiesi – esi šios temos įkaitas ar ją tempiantis darbinis arklys?

Norėčiau neatrodyti kaip užėmęs visą erdvę. Kaip tik laukiu kitų istorijų. Bet taip, jaučiuosi lyg įkaitas. Tik ne dėl susikūrusio įvaizdžio. Kaskart užbaigęs kūrinį sakau sau, kad dabar jau imsiuosi kurio nors kito laiko, tačiau imiesi naujo ir žiūri – vėl ten pat atsidūrei. Sunku pasakyti, kodėl taip atsitinka. Po „Pietinia kronikų“ jaučiausi temos dar neišsėmęs. Taip atsirado „Remyga“. O „Editos“ ėmiausi, nes buvau pažadėjęs „Pietinia kronikų“ tęsinį. Ilgai delsiau, nes bijojau, kad nepateisinsiu per didelių lūkesčių, kuriuos užkėlė bestseleriu tapęs romanas. Be to, norėjosi pažvelgti į tą laiką iš kitos perspektyvos, paauglės merginos akimis. Buvo aišku, kad naujas kūrinys nebus toks linksmas ir smagus kaip „Pietinia kronikos“ – tai atrodė rizikinga. Todėl prireikė ne vienų metų, kad tas romanas galiausiai atsirastų.

Kaip jau minėjau, pervartos epocha sutampa su mano paauglyste – formavimosi laikotarpiu. Užtat ir kasiesi, bandai suprasti, kaip anuomet būdavo tampama suaugusiu žmogumi. Tarsi ieškai paslapties į savo virsmo, tapsmo istoriją. Vartai laikraščius, kalbini žmones. Ir atrodo, kad vis negana, nors po kiekvieno tokio projekto, ar tai būtų romanas, ar paroda MO, sakau: GANA. 

Na, ir pagaliau moksleiviai. Iš pokalbių su moksleiviais supratau, kaip jiems reikia tokių knygų (arba, net labiau, filmų). Man rodos, apie tą laikotarpį kalbama vis dar nepakankamai. Tiksliau, kalbama apie to meto politinius įvykius, socialines problemas, bet nutylima gyvenimiškoji istorija. Ją pasakoja nebent kokie TV serialai apie tų laikų mafiją. Aš jaučiuosi kuriantis tą kitą istoriją, kurioje yra svarbesnių rūpesčių nei politika ar mafija. 

Man, atvirkščiai, kartais atrodo, kad vieni dalykai apie gariūnmetį jau pasakyti, bet kiti – net nepradėti ir jau turbūt niekada nebus pradėti. Gal ir dėl to, kad tai tapo politiškai nepatogu. Pavyzdžiui, absoliuti laisvė, nepaisanti ir net nesuvokianti moralinių, etinių, kultūrinių ribų; žiauri, bet naivi, todėl – skaisti, nekalta. Man tai – geriausia, kas nutiko gyvenime. 

Tai vienas iš tų dalykų, kuriuos pirmiausia fiksuoja dabartiniai paaugliai. Jiems tai atrodo neįmanoma. Mano aštuoniolikmetė dukra sako: viską atiduočiau, kad tai patirčiau. Jiems ta laisvė kelia žiaurų nuostabos efektą. Nors filme toji laisvė pavaizduota netgi labai sušvelnintai, nesileidžiant į kraštutinumus, vaikai vis tiek tėvų klausinėjo, ar tikrai taip buvo, ar taip gali būti. 

Priminsiu, kad politinių įvykių vaizdavimo tau vis dėlto  nepavyko išvengti. Turiu galvoj Sausio 13-osios įvykius romane „Remyga“.

Buvau įsitikinęs, kad tikrai nerašysiu apie devyniasdešimtųjų sausio 13-ąją. Bet pradėjęs rašyti „Remygą“ supratau, kad atsidūriau tuose metuose. Atvirai kalbant, rašydamas jaučiausi labai nejaukiai. 

Kodėl nejaukiai?

Man tuo metu buvo trylika – nesugalvosi vienas pats važiuoti į Vilnių ir eiti prie televizijos bokšto. Mano šeimoj niekas per daug nebuvo įsitraukęs į tuos įvykius. Todėl kartais atrodo, kad gal pats iki galo nesuprantu, kas tada vyko. 

Aptarkime sekso scenas. Galbūt kai kam bus nejauku skaityti būtent jas? Nesakau, kad jos labai atviros, bet visgi tu vadini dalykus tikraisiais vardais, nesislėpdamas už metaforų. Tos scenos – ir sąžiningos, nieko neretušuojančios, bet ir nesutelktos į veiksmą lovoje. Lietuviškame kontekste tai išsiskiria. 

Įtikinamai pavaizduoti scenas, taip pat ir sekso scenas – rašytojo uždavinys. Šiuo atveju svarbu suprasti, kad tas scenas stengiausi pamatyti akimis merginos, užaugusios aplinkoje, kur lytiniai organai neįvardijami, apie tai išvis nekalbama. Antra, kiekviena karta ieško savo žodyno tiems dalykams įvardinti, o tuo metu tai buvo ypač ryšku, nes apskritai seksas buvo ano laiko tema. Ir ji, Edita, kalba, ieško tų žodžių. Taigi išeina taip, kad tai ne tik mano, bet ir jos užduotis.

Apskritai seksas turi tokią savybę, kad daugelis gerų dalykų įvyksta galvoj, jie labai sunkiai aprašomi. Beje, Edita apie tai irgi svarsto, ji jaučia skirtumą tarp to, ką mato pornografinėse kasetėse, ir realios sueities, kai esi su vaikinu. Užsiimdamas seksu tu nedaug ką matai, iš esmės net neturi ko aprašinėti, gali tik pasakoti, ką patyrei, išgyvenai, atskleisti atmosferą, aplinką. Man rodos, tai paprasta taisyklė, kaip nesusimauti tokiose scenose. Tiesa, nuo 1993 m. iki 2019 m. buvo tokie apdovanojimai „Bad Sex in Fiction Award“, skiriami už blogiausias sekso scenas. Kartais paskaitinėju laureatų ištraukas, tad daugmaž jau žinau, kaip nerašyti. Bent jau tikiuosi, kad knygoj išvengiau to, kas blogiausia. 

O ateity gal ir kokią sekso scenų lietuvių autorių knygose antologiją būtų įdomu sudaryti?!