Virsmai

Naujausia „Literatūros ir meno“ istorija dalyvio akimis

 

Ilgainiui Lietuva tapo panaši į Vakarų šalis, galima sakyti, netgi tam tikru požiūriu jas pralenkė, nes daugelyje jų dar gali sustoti ir pasigrožėti savotišku paveldu, pas mus jau mirusia tradicija – ir seni, ir jauni žmonės stovi prie kiosko ar prekybcentryje ir renkasi laikraščius. Taip buvo ir mūsų šalyje, kai atsiradau „Literatūroje ir mene“. Tai atsitiko dar XX a., kuriame neturėjome visuotinio interneto, išmaniųjų telefonų, ką jau kalbėti apie dirbtinį intelektą. Neslėpsiu, buvau ganėtinai neraštingas bjaurusis ančiukas, kuriam futbolas rūpėjo labiau nei literatūra ar menas.

 

Rimvydo Strielkūno nuotr.

 

Tada LM buvo laikraštis – savaitraštis, įsikūręs Alumnato kieme¹, nutįsęs per visą viršutinio aukšto kraštinę (nors kadaise šio pastato žemėlapyje užėmė didesnį plotą). Šioje erdvėje per visą ilgį buvo pristatyta stalų, priklausančių stilistei, menų ir nemenų redaktoriams, atsakingajam sekretoriui, korektorei, kompiuteriams (aparatai – tekstams rinkti ir maketuoti) ir – pačiam gale – grožinei literatūrai. Iš tiesų redakcija tęsėsi ir toliau, bet jau už ugniasienės: „Literatūros ir meno“ tąsa priklausė vyriausiajam redaktoriui su buhaltere. Kad pas juos patektum, turėjai arkadomis apsukti ratą. Ten dažnai lankytis nereikėjo, visas gyvenimas su arbata ir kava (pasitaikydavo ir karšto vyno, ir dar kažko) virė pagrindinėje redakcijos erdvėje.

Techninis darbas atrodė visai kitaip nei dabar, nors, žinoma, skyrėsi nuo dar ankstesnio, kai nebuvo kompiuterių. Aukštai įsikūrusios redakcijos internetas dar nelabai siekė, autoriai savo kūrybą dažniausiai atnešdavo popierinėje laikmenoje (rašytus spausdinimo mašinėle arba net ranka), todėl juos reikėdavo perrinkti. Progreso paliesti pavieniai rašytojai atnešdavo 3,5 colio diskelį (buvo toks daiktas) su įrašytu failu. Bet tai neišgelbėdavo jų nuo raudono Babiliūtės² tušinuko. Stilistė perrašydavo visus tekstus, jai autoritetai neegzistavo (na, beveik). Visos medžiagos buvo po kelis kartus skaitomos redaktorių ir korektorės, po kelis kartus išspausdinamos nesumaketuotos ir sumaketuotos, o galutinio maketo veidrodinis atvaizdas buvo spausdinamas ant kalkės (stengtasi brangiąsias plėveles spausdinti tik vieną kartą – neduokdie, likdavo kokia klaida) ir tokiu pavidalu keliaudavo į spaustuvę. 

Nuotraukų kelias į spaudą buvo kiek komplikuotesnis. Jas reikėdavo nuskenuoti, įdėti į maketą ir paskui, prieš spausdinant į spaustuvę važiuosiančią plėvelę, ant kitos popierinės nuotraukos pusės tarsi kaliniams užrašyti skaičių – procentus, t. y. kiek originali nuotrauka padidinta ar sumažinta. Šitokios jos ir tekstai ant plėvelių (su nuotraukoms paliktomis baltomis dėmėmis) fiziškai pasiekdavo Laisvės prospektą – Spaudos rūmus, kad jau tenai drauge sugultų laikraštyje.

Ne tik minėti darbai, bet ir kiti dalykai lemdavo, kad retkarčiais (tikrai retai) tekdavo laikraštį pabaigti ir po vidurnakčio, bet tada redakcijos sąskaita namo važiuodavome su brangiais taksi, prabangiai kaip Pelenė prieš vidurnaktį. Žinoma, kartais priežastis būdavo ir šventės – ne tik redakcijos rengiamos, bet ir autorių ar kitų svečių paskatintos. Galutiniam rezultatui tai pernelyg netrukdė – „Literatūra ir menas“ visada pasirodydavo. 

Atėjo laikas, kai Dievas nebenorėjo, kad redakcija liktų Alumnate, tad „Literatūrai ir menui“ teko keltis ant Tauro kalno – į Sierakausko gatvę, priešais Vokietijos ambasadą. Visą per ilgus metus užgyventą turtą kartu su visu Karlo Marxo „Kapitalu“ padėjo perkraustyti Lietuvos kariuomenė. 

Redakcija vėl buvo atskirta nuo vadovybės – turėjome, rodos, tris kabinetus pirmame aukšte, o vyr. redaktoriaus kabinetas, kaip pridera, buvo aukštu aukščiau. Tačiau buhalterija su pinigais jau atsidūrė arčiau mūsų – apačioje. Gal tai ir buvo klaida – čia kaip rankinuką padėti ant grindų, nes finansavimas pasiekė dugną. Šioje vietoje praleisti metai turbūt buvo sunkiausi – autoriai nebemylėjo, trūko medžiagų tuštiems plotams užpildyti, laikraščiui teko susitraukti. O dar tie kiauri langai! Bet nemirėme.

Po kurio laiko tame pačiame „Minties“ leidyklos pastate „Literatūra ir menas“ ėmė taisytis. Atsirado geresnė technika, internetas, netgi į spaustuvę jau keliavo spindintis kompaktinis diskas! Čia pasirodė savotiškas žurnalinės LM ateities pranašas, ant blizgaus popieriaus pasirodęs priedas jaunimui – žurnalas „Aktyvios jungtys“. 

Netrukus redakcija vėl nusileido nuo Tauro kalno – jau be kariuomenės pagalbos ir be balastinio „Kapitalo“. Įsikūrėme Mėsinių gatvėje. Galima buvo laisviau kvėpuoti ne vien dėl (taip pat) kiaurų langų, bet ir dėl didelių patalpų su erdviu kiemu ir su sandėliu tapusiais dušais. Čia „Literatūra ir menas“ netgi priglaudė „Šiaurės Atėnus“ ir „Vilnių“. Čia jau visa redakcija ilgai ir laimingai gyveno viename gale su vyr. redaktoriumi. Čia gimė Lietuvos poilsio partija. Čia mūsų laikraštį pradėjo remti cigaretės „L&M“; šiuo įvykiu, žinoma, susidomėjo nieko nežinanti bendrovė „Philip Morris Lietuva“ ir paprašė pasiaiškinti, bet kadangi tai įvyko kažkurių metų balandžio 1-ąją, tai visiems viskas greitai tapo lyg ir aišku. Čia smagumynų nestigo. Iš čia LM į spaustuvę ėmė keliauti internetu. Čia „Literatūra ir menas“ tapo žurnalu. Čia darže augo bulvės, saulėgrąžos, svarainiai, garšvos ir t. t. Čia jau vyko vieši renginiai, redakcija netgi turėjo daug nuosavų plastikinių kėdžių (gavome dovanų), bet vieną dieną jos dingo – ne pro kiaurus langus, o vidury dienos pro uždarytas, bet neužrakintas duris. Ir išnešė jas ne šmėklos, kurių buvo galima įtarti ten esant, kadangi gan dažnai naktį suveikdavo šiose patalpose įrengta signalizacija. Tuomet policija paskambindavo ir iškviesdavo ką nors iš redakcijos darbuotojų. Ne kartą teko važiuoti, bet pareigūnai niekada jokių įsilaužimo pėdsakų nerasdavo. Tad vėliau, sulaukęs skambučio dėl signalizacijos, pasakydavau, kad prisiimu visą atsakomybę, nes, atslinkęs iš kito miesto galo, nebenorėdavau žadinti tarnybiniame automobilyje manęs laukiančių įmigusių policininkų. Čia gyvenome ilgai ir laimingai, bet ta laimė pasibaigė (žvelgiant iš politinės perspektyvos, to galima buvo tikėtis, kai pirmiausia po truputį netekome kiemo). 

Po ilgų klajonių redakcija grįžo į Rašytojų sąjungą. Jos rūmuose „Literatūra ir menas“ įsikūrė pirmame aukšte. Patalpos mažos, bet jaukios, kiemas bendras, bet vis dėlto kiemas, ir dar tamsus kambariukas su garso izoliacija – iškrovoms, kuriame ir susikrovėm tai, ką dar turėjome po visų kraustymųsi. Čia irgi buvo smagu. O dar ir langai ne kiauri! 

Bet vieną dieną atėjo kovidas ir ištrėmė redakciją į nuotolinį darbą, iš kurio grįžti buvo ne taip ir lengva. Bet „Literatūra ir menas“ tebeeina. Kas dvi savaites. Popierinis. Smagu matyti jį tarp spaudos prekybcentryje. 

Visai neseniai paklaustas, kiek iš tų aštuoniasdešimties metų esu „Literatūroje ir mene“, susimąsčiau ir supratau, kad, vajetau, trečdalį – iš bjauriojo ančiuko virtau baisiu dinozauru. 

 

¹ Iš tiesų redakcijoje teko lankytis ir daugiau kaip prieš 50 metų, dar jai esant Komjaunimo (dabar Pylimo) gatvėje.

² Nors yra daugybė vertų paminėti žmonių, tačiau nusprendžiau nerašyti nei apie konkrečius redakcijos darbuotojus, nei apie kitus konkrečius asmenis. Bet Irenos neprisiminti negaliu – iš jos daug išmokau. Irena, linkėjimai!