Ne vieną dešimtmetį Big Tech „pardavinėjama“ nuostabi ateitis pati savaime nebus nei šviesi, nei išlaisvinanti.

 

 Justino Stacevičiaus nuotr.

 

Kadaise, mūsų egzistenciją vis intensyviau apraizgant internetui, iš posovietinių visuomenių virtome informacinėmis. Spartėjantys komunikacijos srautai ilgainiui transformavosi į globalesnius tinklus, į socia­lines medijas. Vis dėlto, kaip teigė keleto dešimtmečių kapitalizmo pokyčius išsamiai aptarusi socialinė psichologė ir filosofė Shoshana Zuboff (2019 m. pasirodžiusią jos knygą „Sekimo kapitalizmo amžius: kova už žmonijos ateitį naujose galios fronto linijose“ 2025-aisiais lietuvių kalba išleido leidykla „Kitos knygos“), eiliniams skaitmeninių produktų vartotojams buvo sunku pajusti realių modernybės tektoninių pokyčių mastą. Mokslininkė iš pradžių aptarė visuotinę migraciją iš vadinamosios pirmosios modernybės į antrąją kaip kolektyvinių vertybių paradigmos irimą. Išsilaisvinimo iš ankstesnių suvaržymų būtinybė reiškėsi kaip nauji mūsų poreikiai, teisės ir netgi reikalavimai patiems rinktis gyvenimo kelią. Idėjiniu požiūriu minėtos aplinkybės taip pat siejosi su technologines inovacijas skatinančiu politiniu klimatu, kuris ne vienus metus buvo nukreiptas prieš bet kokias privačių didžiųjų technologijų įmonių (Big Tech) reguliavimo pastangas.

Šios autorės magnum opus aptarimas būtų kiek kita tema. Čia tiesiog akcentuosiu vieną teoretikės analizuotą antrosios modernybės kismo (ir galimos dezintegracijos) ypatumą, kurio net ir įžvalgūs išsilavinę žmonės negalėjo numatyti ar detaliau apmąstyti. Viešojoje diskusijų erdvėje daug metų aidėjo pasisakymai prieš sustabarėjusias valstybės institucijas, nepaslankius ir atsilikusius biurokratus. Kritiškai reflektuoti skaitmeninių „ateities technologijų“ verslo modelius net ir dabar daug kam atrodo mažų mažiausiai nepadoru, ypač jei jauteisi stovintis istorinės pažangos pusėje. Tačiau minėtinos ne vien ideologinės pokyčių priežastys. Nors antrajai modernybei svarbus psichologinio suverenumo jausmas, anot Sh. Zuboff, atsirado anksčiau, nei gimė internetas, unikalus savasis „aš“, kaip ir savojo „aš“ auginimo imperatyvas, ko gero, buvo viskas, kas mums liko galutinai išsilaisvinus iš primestų pirmosios modernybės reikalavimų. Nustatytos krypties neturinti egzistencija skleidėsi kaip beprecedentė galimybė patiems kurtis gyvenimo būdą ir asmeninius ryšius, stiprinti „savo balsą“ naujose virtualiose bendruomenėse. Visa tai puikiai išnaudojo trečiosios modernybės architektai. Mat tai, kas maždaug nuo 2004 m. realiai vyko su mūsų gyvenimais online (o ilgainiui ir off-line), nebebuvo vien internete laisvai nardančių individų sąmoningi pasirinkimai. Gilesni skaitmeninio pasaulio lūžiai, deja, nebuvo matomi plika akimi.

Analizuodama skaitmeninio kapitalizmo virsmą į plėšrųjį sekimo kapitalizmą Harvardo filosofė Sh. Zuboff nemažai dėmesio skyrė tam, ką ji vadino „mokymosi ir žinojimo“ asimetrija. Tai situacija, kai viena pusė – anoniminis ir indiferentiškas Didysis Kitas – ėmė vis daugiau žinoti apie visuomenes, kol sužinojo iš esmės viską. O eksperimentų poligonu tapusios skirtingų šalių visuomenės nežinojo beveik nieko apie tai, kas realiu laiku ir ne pirmus metus vyksta su jų informacijos spiečiais, – ne tik žiniomis, bet ir kas minutę apdorojamais milijardais signalų bei paties asmeniškiausio žmogiškojo gyvenimo trupiniais. Nereguliuojami „nearti dirvonai“ buvo atrasti dėl naujų galingų kompiuterių, didžiųjų duomenų analizės ir su prognozavimo produktais bei jų aukcionais susijusių verslo modelių, kuriuos pirmuoju šio amžiaus dešimtmečiu karštligiškai plėtojo Silicio slėnio hakeriai ir jų investuotojai. Skaitmeninių horizontų plėšiniai lėmė staigų monopolijų išaugimą.

Tai buvo teisės nevaržomas pasaulis, ir suktis jame reikėjo greitai (kaip čia neprisiminsi šauniosios Marko Zuckerbergo mantros move fast and break things). Optimistiškas noras įgalinti ir „sujungti viso pasaulio žmones“ jaunojo vizionieriaus lūpose skambėjo tuomet, kai pasitikėjimas valdžia menko, o skaitmeninių galimybių ištekliai rodėsi neišsemiami. Oficia­liuose „žinių visuomenės“ diskursuose, savo ruožtu, toliau buvo linksniuojami socialinių mokslų ne sykį aptarti antrosios modernybės idealai: išsilaisvinimas iš pasenusių reikalavimų, antreprenerystės, jaunatviško įžūlumo, konkurencingumo siekiai. Su pažangiais ateities verslais susiję resursai tapo siekiamybe. Pavyzdžiui, Lietuvos žiniasklaidoje prieš aštuonerius metus pristatyta jaunatviška (o svarbiausia – nevalstybinė) ambicija likus metams iki valstybės šimtmečio minėjimo dirbti taip efektyviai, kad stebuklingu būdu į Lietuvą pritrauktume megafabriką „Tesla“. Neva jei tapsime šaunūs ir valdžia šalyje bus tinkama, „pasaulio vizionieriai ateis pas mus su multimilijoninėmis investicijomis“, kaip 2017 m. teigė Andrius Tapinas^*. Anuomet tikėtasi ne kieno nors kito, o IT entuziastų jau „užkabinto“ kompiuterinių žaidimų gerbėjo Elono Musko dėmesio.

Kai 2018-aisiais Lietuva šventė šimtmetį (nors ir ne „Teslos“ kūrimo pradžią), JAV vizionierius tapo JK Karališkosios draugijos nariu – ši garbė jam suteikta už jo įmonių kuriamas technologijas, tarp kurių buvo kosminės raketos, elektra varomi automobiliai ir smegenų implantai. Beje, valdžios dėmesio bei reguliavimo iniciatyvų, bent jau anuometinėje Europoje, taip pat radosi. 2018-ųjų gegužę įsigaliojo, ko gero, žymiausias ir solidžiausias skaitmeninės erdvės įstatymas –  Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, kurio taikymu išsyk susidomėjo ir neeuropinės valstybės bei jurisdikcijos (JAV Kalifornijos įstatymų leidėjai ir kiti). Vėliau ėjo tolimesni didžiųjų duomenų pasauliui pritaikyti įstatymai: antai 2024 m. rugpjūtį įsigaliojo ES dirbtinio intelekto (DI) aktas. Taip buvo netiesiogiai pripažinta, kad su inovacijomis susijęs DI verslas egzistuoja demokratinės visuomenės institucijų apibrėžtose teritorijose, nebe laukinėse džiunglėse, kur viskas galima. 

Šiandien sulaukėme kur kas įspūdingesnės revoliucijos nei tūkstantmečio pradžios inovacijos. Pats JAV prezidentas – verslininkas Donaldas Trumpas – pradėjęs antrąją kadenciją jau itin drąsiai žengė į metaforines džiungles, išsyk leisdamas suprasti, kad gins JAV technogigantų interesus tarptautiniu mastu. Net kitų valstybių žemiškuosius resursus ir teritorijas jis dabar nesivaržydamas traktuoja kaip spaudimu bei derybomis išgaunamus, amerikietiškai kosminei ir kitokiai ateities svajonei naudingus išteklius. Dar neseniai materialiais turtais neva nesusisaisčiusių jaunųjų Silicio slėnio antreprenerių-hakerių stilius pastaraisiais metais taip pat pasikeitė. Užteko pamatyti juos kostiumuotus per D. Trumpo inauguracijos iškilmes, kad pajustum, kaip valdžios piramidę šiandien tiesiogiai remia po JAV sparnu išaugusios monopolijos. „Cenzūros“ nusikratę didieji investuotojai ir mūsų komunikacinius tinklus užvaldę techno bros jau po rinkimų pajuto visišką laisvę. Jie atvirai pripažino savo kaip šiuolaikinių oligarchų statusą, ėmė viešai deklaruoti neįtikėtinus turtus demonstruodami šimtus tūkstančių (gal ir daugiau) kainuojančius milijonierių laikrodžius, galią ir politinę įtaką. Nebeliko apsimestinės savigraužos dėl kai kurių siaubingų jų įmonių produktų pasekmių. „Meta“ vadovas M. Zuckerbergas optimizavo įmonės veiklą ir atsikratė turinio moderatorių, visokių neva perteklinių faktčekerių. Laukiama rimto prezidentinio atkirčio Europos Sąjungai ar bet kurioms kitoms šalims, kurios globalioms iniciatyvoms taiko vietos taisykles.

2023 m. knygoje „Tikrovės pabaiga: kaip keturi milijardieriai parduoda fantastinę metavisatos, Marso ir kriptovaliutų ateitį“ Jonathanas Taplinas parodė, kokiu būdu inovacijų banginiai M. Zuckerbergas, E. Muskas, Peteris Thielis ir Marcas Andreessenas itin sėkmingai pardavinėjo mums didžiąsias XXI a. apgavystes: kriptovaliutų rojų, bendrąjį dirbtinį intelektą, žmogaus ir kompiuterio galutinį susijungimą, transhumanizmą, gyvenimą metavisatoje arba Marse. Pilietinės visuomenės institutai tuo metu ėmė irti. Timothy Snyderis jau kiek anksčiau tvirtino, kad po 2020 m. pralaimėtų rinkimų D. Trumpas „melavo ne tiek siekdamas paneigti tiesą, kiek norėdamas pakviesti žmones į alternatyvią tikrovę“. Šioje tikrovėje grobuoniškumo demonstravimas tapo naujomis „kortomis“, šiandien jas galima rodyti atvirai. Chaotiškos trampiškos politikos sūkuryje išaugusi technooligarchija padėjo sukurti posttiesos pasaulį, kuriame nebelieka jokio aiškumo – viskas yra spektaklis.

Demokratinės politikos griūties vis dėlto nesinori tapatinti vien su spektakliu, ypač matant, kas dabar vyksta JAV. Kai šalies prezidentas turtingiausią pasaulio žmogų E. Muską paskyrė vadovauti įtakingai patariamajai grupei, vadinamai Vyriausybės efektyvumo departamentu (Department of Government Efficiency, DOGE), pastarojo vykdomas vyriausybės išlaidų ir „biurokratinių reglamentų“ mažinimas pakirto mokslo tyrimų finansavimą. Administracija ėmėsi valstybės dotacijų įšaldymo kai kurioms sritims, taip pat pažadėjo sumažinti JAV nacionalinių sveikatos institutų finansavimą. Paties E. Musko pasiryžimas „sukramtyti“ ir nutraukti įvairialypę tarptautinės JAV paramos organizacijos USAID veiklą jau sulaukė šalutinių neigiamų pasekmių tolimuose kraštuose. Ne vienas JAV universitetas pareiškė, kad mažina arba stabdo priėmimą į doktorantūrą dėl neaiškios ateities perspektyvos, daugybė būsimųjų studentų šiuo metu lieka nežinioje. Apsiriktume manydami, jog skriaudą patiria tik akademinė biurokratija ar respublikonų keiksnotos įvairovės, lygybės ir įtraukties iniciatyvos. Juk radikalūs karpymo užmojai sveikatos ir aplinkosaugos srityse turės tiesioginį poveikį plačiajai visuomenei.

Kadangi JAV universitetai ir moksliniai tyrimai tampa precedento neturinčių išpuolių taikiniu, reaguojant į valstybinio finansavimo mažinimą ir mokslininkų atleidinėjimą kovo 7 d. JAV miestuose vyko mitingai „Stand Up for Science“. Akademikai protestavo gatvėse, pasirašinėjo peticijas ir kreipėsi į savo atstovus valdžios struktūrose. Jau kiek anksčiau dėl tarptautinių tyrimų žlugdymo minėtosios JK Karališkosios draugijos narių iniciatyva per 3000 pasaulio mokslininkų išplatino atvirą laišką, kuriame E. Muskas buvo vadinamas grėsme akademinei laisvei bei kaltinamas dezinformacijos skleidimu per savąjį socialinį tinklą „X“ (buvo raginama iš technologijų milijardieriaus atimti narystę šioje prestižinėje organizacijoje, nors kol kas ją pavyko išlaikyti).  

Su technokratų pagalba įgyventinas politikos posūkis remiasi ne tik Big Tech teisiniam lobizmui išleistais milijardais dolerių. Kaip minėta, globalią paradigmos kaitą, tarp kitų dalykų, paspartino ne vieną dešimtmetį pasauliui pardavinėjamos „žinutės“, taip pat Sh. Zuboff aptarta žinojimo ir mokymosi asimetrija bei įtikėjimas, kad galingiausius dirbtinio intelekto produktus šiuo metu gaminančios technologijos genijų įmonės padės mums visiems sukurti geresnę ateitį. D. Trumpo prezidentinei kampanijai 2024 m. 288 milijonus dolerių asmeniškai paaukojęs vizionierius E. Muskas šiemet jau leido 19–24 metų savo įmonių stažuotojams imtis biurokratinio aparato reorganizavimo darbų. Mažai patirties turintys inžinieriai valstybę ėmė traktuoti kaip verslo startuolį, tai susiję ir su DOGE skaitmeninėmis paslaugomis. Neseniai naujoji agentūra paskelbė žinią apie pokalbių robotą „GSAi“, leidžiantį automatizuoti federalinių darbuotojų užduotis; ši inovacija diegiama vykdant žmogiškųjų resursų tolesnį „valymą“ pagal savąją efektyvumo formulę.  

Sunku numatyti, kuo baigsis viešojo sektoriaus talžymas JAV. Graikų ekonomistas ir buvęs politikas Yanis Varoufakis 2023 m. pasirodžiusioje knygoje „Techno Feudalism: What Killed Capitalism“ kalba apie informacinio postindustrinio kapitalizmo pabaigą, kurią taip pat greičiausiai „pramiegojome“ džiaugdamiesi antrosios modernybės pasiekimais (prisimenant Sh. Zuboff posakį). Ekonomistas detaliai aprašo naujųjų debesų feodalų – jau nebe moderniųjų kapitalizmo korporacijų – teritorijas. Pasak Y. Varoufakio, cloudalistų tinklas po kovido pandemijos pagaliau sujungė visas regimojo materialaus kapitalo ir finansų grandis, atsikratė kapitalizmo likučių ir galutinai įkurdino mūsų institucijas naujame technofeodalų rentos pasaulyje. Galima nebent spėlioti, ar distopinė trečioji modernybė, kurioje žmogiškieji ištekliai, spiečiai ir skaitmeniniai signalai tėra garantuota žaliava kažkam kitam (šokiruojančius to proceso precedentus praeitame dešimtmetyje analizavo Sh. Zuboff), kristalizuojasi kaip superefektyvi autokratija. O gal tai bus nematomi debesijos feodalizmo statiniai?

Lietuvos žiniasklaidoje šiomis dienomis galima išvysti toli siekiančių samprotavimų apie Tamsiosios apšvietos genijų kuriamą technofašistinę monarchiją ir konkrečius demokratijos žlugdymo režisierius, kuriems pavyko nublokšti galingąsias JAV link atžangos. Kad ir kaip žiūrėsime, keletą savaičių vykstantis valstybės struktūrų ardymo įkarštis akivaizdžiai parodė, kad ne vieną dešimtmetį Big Tech „pardavinėjama“ nuostabi ateitis pati savaime nebus nei šviesi, nei išlaisvinanti.

 

*      https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-tapinas-teslos-sirdis-ir-pasveikinimas-trumpui-73675514