Tobulybė. Pokalbis su Brianu MAY’UMI

Vila Pietų Anglijos Surėjaus grafystėje, aplinkui – džiunglės. „Nuostabu, mes leisim sodui sulaukėti!“ – melodingu balsu ištaria BRIANAS MAY’US ir mosteli lango link. „Queen“ gitaristas pasakoja, kad anksčiau namas priklausė žinomam augalų tyrinėtojui, o nupirko jį tik todėl, kad išsaugotų dešimties metrų aukščio rododendrus. Su muzikantu, astrofiziku, fotografu, muzikos prodiuseriu, gyvūnų globos organizacijų steigėju kalbasi Martenas Rolffas.

Brianas May’us. Ugnės Žilytės piešinys

Skaitant jūsų gyvenimo aprašymą gali pasirodyti, kad kalbama apie kelis asmenis. Esate gitaristas, astrofizikas, mokslininkas, stereoskopinės fotografijos ekspertas, gyvūnų globos organizacijos steigėjas, dainų autorius, muzikos prodiuseris ir „Queen“ narys. Ko nors nepaminėjau?

Dar bandau būti padorus vyras ir tėvas, be to, turiu septynis anūkus.

Kuris iš šių amplua svarbiausias?

Sudėtinga atsakyti. Visada teigiau, kad mūsų karta užaugo dvasiškai apribota. Neatrodė priimtina tuo pat metu būti ir mokslininku, ir menininku. Bet kodėl gi ne? Žmogus, gyvenantis santarvėje su savimi, gali apkabinti pasaulį. Jis turi būti atviras viskam. Viskas auga kartu.

Pavyzdžiui?

Kai buvau studentas, mokslininkai mirtinai būtų užjuokę dėl to, kad grojimas gitara gali būti toks pat svarbus kaip mokslinė veikla. Šiandien daugelis astronomų puikiai išmano muziką. Vienas mano draugas iš „European Space Agency“ yra pusiau Albertas Einsteinas, pusiau Lemmy Kilmisteris. Štai taip reikia gyventi!

Dabar, praėjus 26 metams po Freddie Mercury’o mirties, pasirodo pirmoji „Queen“ nario knyga apie grupę. Tai keistas stereo­skopinių nuotraukų albumo, turnė dienoraščių ir biografijos mišinys. Kodėl toks formatas ir kodėl taip ilgai delsėte?

Mano darbotvarkė beprotiškai įtempta. Nė neįsivaizduojate, kaip sudėtinga suplanuoti kad ir vienos savaitės darbus. Bijau, tai ir yra atsakymas. Tas projektas vis buvo nustumiamas į nuošalę. Pagaliau susiradau archyvarą istorinių stereoskopinių nuotraukų rinkiniams sutvarkyti.

Kuo jus taip žavi senovinės nuotraukos?

Visų pirma tuo, kad prieš 150 metų tomis nuotraukomis būdavo papasakojamos ištisos istorijos, ir taip nuoširdžiai – galiu valandų valandas apie tai kalbėti! Taigi prisiminiau, kad per grupės turnė fotografuodavau streoskopine kamera. Denisas, mano archyvaras, ieškojo medžiagos visose dulkėtose namų kertelėse. Galų gale surinkom šimtus nuotraukų. Sudarant knygą buvau šokiruotas, kiek prisiminimų tai sužadino.

„Queen“ buvo neįprasta grupė. Normalūs 8 dešimtmečio muzikantai, sulaukę 15-os, mesdavo mokyklą ir prisiriję narkotikų niokodavo sceną. Staiga pasirodo keturi vyrukai, turintys aukštąjį išsilavinimą: astrofizikas groja gitara, odontologas – mušamaisiais, elektrotechnikas – bosine, o meno studentas dainuoja.

Tikriausiai nuo kitų skyrėmės pažiūromis. Mes geriau susigaudėme, kur esame ir kaip sukasi pasaulis. Tai padėjo išsipildyti troškimui išgarsėti ne tik Anglijoje. Buvome labai skirtingi. Bet, manau, kad tai yra didžiulė stiprybė grupės, kurią sieja kūrybinė aistra. Ginčydavomės nuolat, kartais iki kraujo. Bet tikslingai. Konstruktyviai.

Dėl ko ginčydavotės?

Dėl visko! Dėl kiekvienos natos. „Nagi, padarom šitaip, ne, taip!“ Savaime suprantama, žinojome, kur tai nuves. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad kada nors grosim „Wembley“ stadione?

Kas B. May’ų pastaruosius 45 metus stebėjo scenoje, tas matė keistą roko žvaigždę: disciplinuotas, solidus, patikimas. Mimika visada tokia pat, tokia pat ir šukuosena. Nė vieno uždelsto įstojimo. Neįtikėtina, kad tas asmuo pavėluotų ar padaugintų.

Hm, ko gero, įspūdis teisingas. Aš, beje, niekada neturėjau gitaristo idealo. O viena mano asmenybės dalis smarkiai prisirišusi prie realybės.

Esate legendinis gitaristas ir renkate alavinius kareivėlius, „Žvaigždžių karų“ gerbėjų suvenyrus ir stereoskopines nuotraukas. Kaip tai suderinama?

Ką bendra turi roko žvaigždė ir pamišęs kolekcininkas? Sakau atvirai: net neįsivaizduoju. Bet kolekcionavimo etapas jau praeityje. Anksčiau labai džiugino daiktų paieškos, galimybė juos turėti. Istorinėms stereoskopinėms nuotraukoms aukcionuose anksčiau išleisdavau pasakiškas sumas. Dabar kartkartėmis jas peržiūriu, bet iš esmės užtenka ir kopijų. Staiga pajutau, kaip turtas tampa našta. Jis vis labiau tempia žemyn. Juk viso to šlamšto negali pasiimti su savimi.

Mano prakeikimas – esu perfekcionistas. Tai pavojinga.

Kodėl?

Nes išsikeli neįmanomus tikslus. Ir dėl to nuolat jautiesi nelaimingas. Tai paveldėjau iš savo tėvo.

Knygoje rašote, kad jūsų namuose „svarbūs dalykai būdavo atliekami tvarkingai“. Kaip tai suprasti?

Tu visiškai atsiduodi tam, ką darai. Visada. Reikia ne terliotis, o dirbti. Ang­lai turi posakį: „Don’t spoil the ship for a ha’porth of tar“ („Nepaskandink laivo, sutaupęs pusę penio dervai“). Jokių kompromisų! Gera filosofija. Mano tėvas žvelgė dar toliau: jei rimtai pabandysi, gali ką nors labai svarbaus padaryti geriau nei bet kuris kitas!

Taip nervinate kitus?

Nuolat. Tarp kolegų ar šeimoje iš to juokiamės. Jei kas pasiseka, turim juokelį: mes vėl buvom beveik pasiekę tobulybę. Tai komplimentas. Nes juk jokia tobulybė neegzistuoja. Tik akimirka, kai turi sustoti ir pasitenkinti tuo, kas yra. Nes pajunti: tavo planas įvykdytas.

Dar vaikas buvote rimtas, tiesa? Vienturtis, kuriam nereikėjo draugijos, užsiėmęs technika ir muzika, optikos dėsnius bandęs įrodyti pasiremdamas tapetų raštais.

Svarbiausia, kad buvau drovus. Toks tebesu iki šiol.

Tikrai? Neatrodo.

Taip yra. Aš vis savęs klausiu, ar teisingai elgiuosi, ar esu tinkamoje vietoje, ar deramai kalbu. Man 70, o kai įeinu į patalpą, kurioje pilna žmonių, visada jaučiuosi kaip vaikystėje ar jaunystėje. Būnu įsitikinęs, kad niekas manęs nepažįsta, nežino, ką aš veikiu ar ko noriu. Kaskart nustembu, kad mane atpažįsta, gerbia.

300 milijonų parduotų albumų – ar neatrodo, kad esate užsitarnavęs pagarbą?

Aš ne apie tai, kalbu apie netikėtumo momentą. Kai apie tai pamąstau, jaučiuosi gerai. Man tai patinka. Teisinga yra nieko nesitikėti. Galų gale juk yra milijardai nieko apie mane nežinančių žmonių. O jei ir žinotų, jiems būtų visiškai tas pats. Ir tai normalu. Teisinga.

Tėvas buvo nuoširdus jūsų muzikinės karjeros priešininkas. Ar nenorėjo, kad išgarsėtumėte?

Jis buvo oro pajėgų inžinierius ir geras muzikantas. Per karą dažnai grodavo kariams pianinu. Viena jo asmenybės dalis būtų norėjusi tapti muzikantu, bet visada sakydavo, kad gyvenime svarbu turėti tikrą rimtą darbą. Tėvas paaukojo svajonę, kad žmonai ir vaikui užtikrintų padorų pragyvenimą. Tuo metu mes beveik neturėjome pinigų. Tačiau mano išsilavinimas jam buvo svarbiausia: gera mokykla, koledžas, astrofizikos doktorantūra. Jis buvo sukrėstas, kai pasakiau, kad noriu mesti doktorantūros studijas ir groti gitara grupėje. Tuomet pasakė: „Kodėl griauni gyvenimą po viso to, ką dėl tavęs padarėme?“

Betgi jis išmokė groti ukulele, judu kartu meistravote jums gitarą.

Likimo ironija. Vėliau tėvas sekdavo mano turnė, net piešdavo jų žemėlapius. Vis dėlto mano muziką vertino tik kaip pomėgį. Nuomonę pakeitė po daugelio metų. Tada mes grojome „Madison Squere Garden“ arenoje ir aš nuskraidinau šeimą į Niujorką. Po koncerto tėvas paspaudė man ranką: „Gerai, manau, kad supratau.“ Lemtingas momentas.

Nuo tada buvote laikomi sėkmingiausia grupe, pirmieji surinkote pilnus stadio­nus. Bet viešumoje daugiausia dėmesio sulaukdavo F. Mercury. Jus tai nervino?

Keista, bet ne. Dainininkas yra grupės ruporas. Mes taip apsisprendėme. Jis buvo mūsų ledlaužis, mūsų ikona. Taip susiklostė jau nuo pirmojo albumo viršelio, kai rampų šviesoje matomas tik Freddie. Aš taip nusprendžiau ir sumaketavau, ne jis. Sakau sąžiningai: man visiškai tiko toks modelis. Tas pats ir scenoje – jis buvo publiką valdantis žmogus. Aš buvau tas, kuris stovėjo už jo kairėje ir kėlė triukšmą gitara. Šis derinys veikė puikiai.

Ir niekada jam nepavydėjote?

Ne. Tai jokia problema, kai žmonės labai skirtingi. Kiekvienas grupės narys sukūrė hitų, iki šiol to nėra kitose grupėse. Tiesiog didžiulė laimė, kad susitikome.

Ar F. Mercury homoseksualumas jums anuomet kėlė problemų? 8 dešimtmetyje dar nebuvo gėjų judėjimo. Trys tvarkingi viduriniojo sluoksnio berniukai, o grupės priekyje šokinėja roko operas dainuojantis tipas latekso kostiumu...

Ne, mes net nežinojome, kad jis gėjus, manau, kad pats Freddie to nežinojo. Galų gale juk gyvendavau su juo viename kambaryje. Pasikeitimas buvo lėtas. Be to, nesuprantu, kodėl tai būtų galėję mums trukdyti. Sunku būdavo tik tuomet, kai Freddie užplaukdavo staiga be mūsų išeiti pasilinksminti. Apimdavo praradimo jausmas. (...)

F. Mercury vienu rankos mostu galėdavo įkaitinti stadioną. Kartą minėjote, kad tokios akimirkos suteikdavo pilnatvės jausmą. Bėda, kai ir nulipus nuo scenos vaikomasi šio tobulybės pojūčio. Žinoma, veltui.

Taip, turnė koncertai suteikia baisiai daug progų pasijusti vienišam! Muzikuodamas patyriau didžiulę laimę. Bet vis dėlto kartais jausdavausi įvarytas į kampą. Taip smarkiai, kad nebežinojau, kaip su tuo susitvarkyti. O kalbant apie tobulybę scenoje, ten jos, žinoma, irgi nėra. Bet būtent dėl to mes ją taip mylėjome.

Jūsų šlovės viršūnėje Freddie jau sirgo. Grupė apie tai sužinojo labai vėlai. Ar buvo akimirkų, kai ką nors pastebėjote?

Nemėgstu apie tai kalbėti. Buvome sukrėsti, kai jis mums tai pasakė. Bet per paskutinį turnė 1986 m. dar nežinojome, kas iš tiesų vyksta. Nežinojome, kad tai paskutinis mūsų turnė. Paskutinė Freddie daina buvo „A Winter’s Tale“. Ir ji išties beveik tobula.

Freddie netrukus po to mirė. Kodėl būtent ši daina?

Jis jau buvo labai silpnas, bet dainavo iki galo. Žinojau: kada nors tą įrašą pabaigsiu, sutvarkysiu. Po jo mirties praėjo pusantrų metų, kol atradom vidinių jėgų vėl imtis šios dainos. Kiek­vieną natą gyniau nagais ir ragais. Mažų mažiausiai tai buvo tobuliausias gitaros solo, kokį yra tekę groti. Myliu šią dainą: įrašas Freddie buvo svarbus, nes žinojo, kad laiko liko mažai, tačiau jo balse – jokios abejonės, atvirkščiai, sklinda švytėjimas. Lengvumas ir optimizmas. Meilės kūrinys.

Po jo mirties išgyvenote depresiją.

Tai tebuvo dingstis, aš turiu polinkį į depresiją. Tokie dalykai lydi visą gyvenimą.

O paskui grįžote į universitetą apsiginti disertacijos. Kodėl?

Viskas paprasta: „unfinished business“. Viename interviu tada užsiminiau apie nebaigtą daktaro disertaciją. Man paskambino „Imperial Colege“, kuriame studijavau, Astronomijos katedros dekanas ir pasakė: jei rimtai apie tai galvoji, aš tau padėsiu. Nuostabi galimybė!

Kaip suprantamai ir trumpai paaiškintumėte, kas yra jūsų tyrimų objektas?

Mes sukūrėme aparatą, matuojantį visatos dulkelių judėjimo greitį ir kryptį. Tyrimai turėtų padėti išsiaiškinti, kaip atsirado Saulės sistema. Jums patiktų mano disertacija – ji kupina gražių citatų: „Galų gale mes visi – tik žvaigždžių dulkės. Supernovų liekanos.“ Tai ir eilutė iš Joni Mitchell dainos.

Kas labiau domina astronomijoje: fizika ar filosofija?

Ko gero, svarbiausia tas neįtikėtinas grožis danguje, virš mūsų galvų.

Neseniai minėjote, kad mieliau žmonių atmintyje liktumėte kaip gyvūnų teisių gynėjas, barsukų gelbėtojas negu gitaristas ar astronomas. Jūs rimtai?

Sakykim šitaip: jei galėčiau rinktis, ar daugiau pasiekti kaip muzikantas, ar labiau paveikti mūsų elgseną su gyvūnais, rinkčiausi pastarąją galimybę. Juk svarbiausia žmoniškumas, tai gyvybiškai svarbu mums visiems.

Kodėl pasirinkote gelbėti būtent barsukus?

Jiems kyla grėsmė dėl kaltinimų pernešant galvijų tuberkuliozę. Tuo labai rimtai užsiėmiau septynerius metus. Dabar esu tikras, kad barsukai nėra naujų infekcijų sukėlėjai. Tačiau vyriausybė leidžia ir toliau juos žudyti. (...)

Jums 70. Ar dar ilgai žadate groti?

Kol nugriūsiu. Ar matėt, kaip atrodo „Rolling Stones“? Mes turime tą pačią turnė asistentę. Kol savo darbą scenoje padarau, nematau priežasčių eiti į pensiją.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Süddeutsche Zeitung“, 2017-09-30, Nr. 226