Knygą „Minervos degtukų dėžutė“ (2000) sudaro nuo 1985-ųjų savait­raštyje „L’Espresso“ skelbti U. Eco straipsniai aktualiomis temomis.

Umberto Eco. Ugnės Žilytės piešinys

Mano rašinėliai apie Dučę

Mokyklos rašinėlio tema „Kodėl savo kasdienėse maldose nepamiršti paminėti Karaliaus, Dučės ir Tėvynės?“. Tema plėtojama: „Savo maldose miniu Dučę, nes... fabrikuose Jis pirmasis smogia kirtikliu... Tai Jis vadovavo žygiui į Romą, išvijo iš Italijos maištininkus ir padarė ją galingą, prisibijomą priešų, gražią ir didžią.“ Kas XVIII fašizmo eros metais užrašė šiuos žodžius atrankai į kultūros agonalijas?

O kas užrašė šiuos, apdovanotus federaliniame konkurse „Ludi Juvenales“ XX (1942-aisiais) metais? „Štai dulkėtu keliu į priekį žengia vaikų kolona. Tai „vilkiukai“, išdidūs ir veržlūs, po švelnia atbundančio pavasario saule žygiuoja tvarkingais būriais paklusdami būrio vado komandai... Tai berniukai, kurie, sulaukę dvidešimties, padės į šalį plunksną ir, čiupę muškietą, stos ginti Italijos nuo priešų klastos. Šeštadienį gatvėmis žygiuojantys „vilkiukai“, sulaukę tinkamo amžiaus, taps ištikimais ir nepaperkamais Italijos ir jos naujos civilizacijos sargybiniais... Ar kas, regėdamas šiuos berniukus, įsivaizduoja, jog vos po kelerių metų jie gali žūti mūšio lauke su Italijos vardu lūpose? Manyje dega vienas troškimas: užaugęs būsiu kareivis... Narsiai kausiuos ir, Italijai panorėjus, krisiu mūšyje už jos naują, herojišką ir šventą civilizaciją... Puoselėdama praeities pergalių atmintį džiuginama šiandienos pasiekimų ir kupina vilties dėl būsimų laimėjimų, kuriuos atneš „vilkiukai“ – šiandienos berniukai ir rytojaus kariai, – Italija toliau didingai žengia sparnuotos pergalės link.“

Neabejoju, laukiate, kad piktdžiugiškai bus atskleista paslaptis: šių tekstų autorius yra Juodasis Riteris (ir štai man, begėdžiui parsidavėliam rašeivai, išrašomas dosnus Raudonojo inžinieriaus čekis). Ką gi, ne. Šių tekstų autorius esu aš – aštuonerių ir dešimties metų.

Puikiausiai pamenu, jog rašydamas šiuos žodžius klausiau savęs, ar tikrai tuo tikiu. Abejojau: ar iš tiesų myliu Dučę? kodėl tuomet jo neminiu savo maldose? nejaugi esu niekingas, bejausmis apsimetėlis? Vis dėlto anuomet rašiau šiuos mokyklinius rašinėlius ne iš cinizmo, o paprasčiausiai todėl, kad vaikai iš prigimties yra pataikūnai. Vaikai mėgsta krėsti išdaigas, tačiau jiems diegiamas vertybes įsisavina.

Anuomet vilkėdami uniformą jautėmės išdidūs dėl tos pačios priežasties, dėl kurios šiandien moksleiviai trokšta firminės kuprinės – kad neišsiskirtų, juos gerbtų ir jais žavėtųsi. Jei anksčiau nebuvau cinikas, tai dabar toks veikiausiai tapau, ir, manau, mokyklose dauguma moksleivių, rašančių puikius rašinėlius apie pagarbą „broliams juodaodžiams“, daro tai suprasdami, kad taip sulauks socialinio pripažinimo. Žinoma, nesu cinikas, tikintis, jog rytoj jie visi bursis į gaujas gatvėse mušti juodaodžių imigrantų, kaip netiesa ir tai, kad visi 1968-ųjų kairieji aktyvistai šiandien balsuoja už dešiniuosius (tik kai kurie jų) – aš vis dar sugebu atskirti socialinį spaudimą, kuriuo vaikas verčiamas gerbti įvairovę, nuo socialinio spaudimo, verčiančio jį nukreipti šautuvą į abisinus.

Kaip tik suvokdamas šiuos skirtumus negaliu atleisti tiems, kurie užnuodijo mano vaikystę mėginimais įdiegti mirties kultą. Laimei, jų bandymo būta tokio retoriškai groteskiško, kad nesveikos užmačios apie Holokaustą iškart išgaravo. Tačiau ar tik mažiems vaikams būdingas pataikūniškumas? Ar aštuoniolikmetis moksleivis, besiruošiantis brandos egzaminams ir siekiantis aukštesnio balo, nesirenka darbo temos „Atskleisti, kaip Giacomo Leopardi gebėjo susieti savo egzistencinį nuobodulį su budriu pilietiškumo jausmu“, net jei šiam moksleiviui G. Leo­pardi tėra nevykėlis kuprelis? Moksleivis užsikemša nosį ir temą atskleidžia.

Suaugusieji taip pat užsikemša nosį. Akivaizdu, savo patiklų žvilgsnį kreipiantieji į naująją dešinę tai daro ieškodami nuosaikių garantijų, o ne kliedėdami apie grįžimą į dvi dešimtis nelemtų fašizmo metų. Esu įsitikinęs, jog Silvio Berlusconi tikrai nesvajoja vieną dieną vilkėdamas juodais marškiniais šokti į ugnį (tokiu atveju jam teliktų beviltiškai sušukti: „Sugrąžinkite mums Rutelli“!).1 Paprasčiausiai išsižadama Vado, suduodančio pirmąjį smūgį kirtikliu, mito ir pasitenkinama iš pažiūros ramesne jo anūke2 (kurios universiteto diplomas neleistų suduoti nė pirmojo smūgio klizma) ar tais, kurie nori sugrąžinti smūgių kirtikliais madą. Tačiau tokios Tėvynės gelbėtojo paieškos man pernelyg primena vaikystę – tai yra Tėvynės gelbėtojo, neva apginsiančio mus nuo griaunamųjų jėgų ir iš naujo įskiepysiančio mažiems ir dideliems „sveikas“ vertybes, prie kurių būtina sugrįžti.

Merginos, būkite savo vietoje

Pasistenkime suprasti popiežių. Žinoma, teiginiai, kuriais jis mėgina pateisinti, kodėl moterys netinka kunigystei, vargiai sulaukia mūsų pritarimo, vis dėlto neužmirškime, kad popiežius privalo laikytis tradicijos.

Pradėkime nuo Pradžios knygos. Neturiu jokio noro veltis į sudėtingas diskusijas apie tai, ar esybė, įvairiuose vertimuose paprastai įvardijama kaip Dievas, bibliniame tekste yra apibūdinama pagal lytį. Tačiau, be jokios abejonės, pirmasis žmogus yra vyras, ir šiam vyrui (Adomui) duodamas priesakas, susijęs su gėrio ir blogio pažinimo medžiu. Kuria kalba Dievas kreipiasi į Adomą, sunku pasakyti, dar ankstyvaisiais bažnyčios tėvų laikais spėliota, jog tai galėjęs būti grynai dvasinis ryšys – iš širdies į širdį arba komunikacija per atmosferinius reiškinius: griausmus, žaibus ir vėjo švilpesį. Pirmasis natūralios kalbos kūrėjas neabejotinai yra Adomas, nes „pakalbėjęs“ Dievas prieš savo kūrinį išrikiuoja visus dangaus paukščius ir stepių žvėris tam, kad šis kiekvienam duotų labiausiai pritinkantį vardą. Apie tai, kokią kalbą žvėrims pavadinti išrado Adomas, ginčai tęsėsi ne vieną šimtmetį ir ne visi sutiko, kad vartota hebrajų kalba. Kita vertus, ne vieną šimtmetį buvo klausiama, kodėl šiame epizode neminimos žuvys (galbūt vardai joms parinkti vėliau, kai Adomas, sužvejojęs jas, po vieną čirškino keptuvėje – toks buvo šv. Augustino paaiškinimas veikale „De Genesi ad litteram“ – be keptuvės, žinoma).

Tik tuomet pasirodo Ieva, kuri, būdama sukurta iš vyro, Adomo vadinama ishshà, tai yra ish (vyro arba sutuoktinio) moteriška giminė; čia vadovaujuosi „Galbiani“ išleistu Senuoju Testamentu. Vulgatoje ishshà verčiama kaip virago – žodžiu, kuris, kitaip nei dabartinėje italų kalboje, nors ir nereiškė raumeningos ir ūsuotos moteriškės, vis dėlto yra vedinys iš vir. Nieko nepadarysi, moteris sukuriama vėliau už vyrą ir, tik pamanyk, pirmasis jos pašnekesys vyksta su gyvate. Ieva, vyrė, puola į nuodėmę lyg prinokęs obuolys, ir pasakykite prašau, ar galima patikėti sakramentų administravimą tokiai lengvabūdei, kuri, vos gavusi leidimą išeiti, puola tamsybių princui į glėbį.

Stiprų šio biblinio epizodo poveikį krikščioniškai pasaulėvokai suvoksime pažvelgę, kaip į jį reaguoja žmogus, kurio intelektiniai gabumai pripažįstami visame pasaulyje – kalbu apie Dantę Alighierį, kuris, beje, istorijoje žinomas kaip idealizavęs ir praktiškai sudievinęs moterį. Pirmoje „De Vulgari Eloquentia“ („Apie liaudies iškalbą“) knygoje Dante rašo apie kalbos kilmę, bet prieš leisdamasis į klausimo nagrinėjimą pateikia stulbinamą teiginį, kurį verta pacituoti (IV skyrius, vertimas į italų k. V. Mengaldo): „Remiantis teiginiu Šventojo Rašto Pradžios knygoje, kur aptariama pasaulio kilmė, darytina išvada, kad pirmoji prabilo moteris, vadinasi, Ieva... [ir čia Dante cituoja Ievos atsakymą žalčiui]. Vis dėlto net jei Šventajame Rašte ir teigiama, jog pirmoji prakalbo moteris, remiantis protu, labiau tikėtina, pirmuosius žodžius ištarė vyras, ir būtų išties neprotinga mąstyti, kad toks didžiai kilnus žmonijos poelgis gimė moters, o ne vyro lūpose.“

Toliau Dante aptarinėja, koks galėjęs būti pirmasis džiaugsmo ir dėkingumo šūksnis, kuriuo Adomas kreipęsis į savo kūrėją. Labiausiai stulbina, jog Dante turėjo prieš akis Biblijos tekstą, kuriuo remdamasis galėjo laisvai prieiti prie išvados, kad Adomas bet kuriuo atveju prabilęs pirmiau Ievos – tada, kai pavadino gyvūnus jų vardais. Dante’s komentatoriai svarsto: poetas galbūt turėjęs galvoje pirmąjį tikrą pašnekesį – tokiu atveju pirmasis dialogas iš tikrųjų įvyksta tarp Ievos ir žalčio. Tad mus pribloškia Dante’s pateikiama biblinio teksto interpretacija, kurią pavadinčiau isteriškai susirūpinusia. Dante buvo pasiryžęs ištaisyti Bibliją – toks milžiniškas buvo jo nerimas dėl to, kad moteris galėjusi prabilti pirmoji.

Kartoju: šie žodžiai priklauso ne mizoginiškų pažiūrų propaguotojui, apsėstam seksofobijos, o Dante’i – kone pavyzdiniam tėvui ir sutuoktiniui, tobulam mylimajam. Tad įsivaizduokite kitų to meto asmenų pažiūras.

Tradicijos galia nepaprastai stipri: pamąstykite, kaip ilgai tradicija vertė katalikus užmiršti, jog Jėzus ir apaštalai taip pat priklausė prakeiktai dievažudžių žydų rasei. Kaip galite reikalauti bažnyčią leisti moterims kunigauti, kai dar iš pat pradžių tarsi siaubingiausios negandos baimintasi ne tik galimybės moteriai ištarti: „Aš tave išrišu iš nuodėmių“ arba „Tai mano kūnas“, bet net tikimybės jai galėjus ištarti: „Labas, žalty, kaip reikalai?“

Migravimai

Aną antradienį, kai bene visi šalies dienraščiai rašė apie Florencijos įvykius, „La Repubblica“ puslapiuose pasirodė Bucchi’o karikatūra, vaizduojanti du silue­tus: didžiulę, grėslią Afriką ir menkutę Italiją su dar menkesniu taškeliu – Florencijos miestu (apačioje užrašyta: „Kur reikia daugiau policijos“). Dienraščio „Corriere della Sera“ puslapiuose buvo apibend­rinama klimato pokyčių istorija mūsų planetoje nuo 4000 m. pr. Kr. iki nūdienos. Pagal apžvalgos išvadą, atitinkamo žemyno derlingumas ar sausringumas pamažu lėmė milžiniškus migravimo srautus, pakeitusius mūsų planetos veidą ir sukūrusius civilizacijas, apie kurias žinome iš tiesioginės patirties arba istorijos knygų.

Šiandien vadinamųjų ekstrakomunitarų3 (gražus eufemizmas, kuris, kaip nekart pastebėta, taip pat turėtų būti taikomas šveicarams ir turistams iš Teksaso) problemos akivaizdoje – problemos, liečiančios absoliučiai visas ES šalis, – mes ir toliau mąstome tarsi imigracijos reiškinys kiltų prieš mūsų akis. Imig­racija vyksta tada, kai keli tūkstančiai kurios nors perpildytos šalies piliečių trokšta vykti gyventi į kitą šalį (pavyzdžiui, italai į Australiją). Natūralu, priimanti šalis imasi reguliuoti imigracinius srautus pagal savo priėmimo pajėgumą, natūralu, ji turi teisę suimti ar išprašyti iš šalies nusikaltimą padariusius imigrantus lygiai taip pat, kaip privalo suimti nusikaltimą padariusius savo piliečius ir pilnomis kišenėmis atvykusius turistus.

Tačiau šiandien Europoje prieš mūsų akis veriasi ne imigracijos reiškinys. Prieš mūsų akis – migravimo reiškinys. Žinoma, jis nepasižymi žiauriais ir smurtiniais bruožais, būdingais germanų tautų invazijoms Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje, neprimena žaibiškos arabų ekspansijos po hidžros, jam nebūdingi nesuskaičiuojami lėti tautų srautai iš Azijos į Okeaniją ir galbūt į Amerikas jau panirusiais sausumos ruožais. Tai kitas mūsų planetos istorijos puslapis, kuriame įrašytas civilizacijų formavimasis ir irimas dėl didžiųjų migracinių srautų bangomūšos: pirma, iš vakarų į rytus (laikotarpis, apie kurį žinome išties mažai), paskui – iš rytų į vakarus, pradedant tūkstantmetį trukusiu srautu nuo Indo upės ištakų prie Heraklio kolonų, o tada – keturis šimtmečius trukusiu judesiu nuo Heraklio kolonų iki Kalifornijos ir Ugnies žemės.

Dabartinis dažnai nė nepastebimas migravimas pavirtęs kelione lėktuvu, apsilankymu policijos nuovados svetimšalių skyriuje ar atplaukimu pabėgėlių laiveliais, vyksta iš vis sausringesnių ir alkanesnių pietų į šiaurę. Jis primena imigraciją, nors iš tiesų yra migravimas – tai istorinis neaprėpiamo masto įvykis, kuris pasireiškia ne žygiuojančiomis ordomis, nepaliekančiomis po savęs sveiko žolės kupstelio, bet mažomis ir nuolankiomis grupelėmis, ir kuris truks ne šimtmečius ar tūkstantmečius, o vos kelis dešimtmečius. Kaip ir visų didžiųjų žmonijos migravimų, šio pasekmė bus etninis pasiektųjų žemių pertvarkymas, neišvengiama tradicijų kaita, nesustabdoma hibridizacija, statistiškai pakeisianti tautų odos, plaukų ir akių spalvą taip, kaip nedidelė normanų grupelė Sicilijoje sukūrė šviesia­plaukio ir mėlynakio siciliečio tipą.

Didžiųjų migravimų bijota visada, iš pradžių mėginama jų išvengti: Romos imperatoriai vienur kitur iškelia vallum (gynybines sienas), į priekį siunčia legio­nų dalinius besiartinantiems įsibrovėliams pavergti; vėliau prieinama prie susitarimo: pirmieji naujakuriai disciplinuojami, Romos pilietybė išplečiama visiems imperijos pavaldiniams, galiausiai ant romėniško pasaulio griuvėsių susiformuoja vadinamosios barbarų kunigaikštystės – mūsų europietiškų šalių ir kalbų, kuriomis taip didžiuojamės, politinių ir socialinių institucijų ištakos. Kuomet važiuodami Lombardijos regiono greitkeliais regime itališkus pavadinimus Usmatė ar Biandratė, turėtume atminti, jog tai longobardiškos galūnės. Be to, iš kur atsirado tos etruskų šypsenos, kurias vis dar išvystame daugelyje centrinės Italijos veidų?
Didžiųjų migravimų nesustabdysime. Mums paprasčiausiai būtina pasirengti naujam afroeuropietiškos kultūros etapui.

Pagiriamoji kalba klasikams

Sako, šios knygų krizės laikotarpiu gerai perka klasikus. Ne tik ekonomiškus leidimus, bet ir prabangiai įrištas knygas. Ne tik A kategorijos klasikus, tokius kaip Platonas, bet ir B kategorijos autorius, tokius kaip Ciceronas; kadangi skaitomi tiek materialistai (Epikūras), tiek panteistai (Plotinas), šis reiškinys nesusijęs nei su dešiniųjų atgimimu, nei su kairiųjų veržimusi į priekį. Sakykime, leidėjai, puikiai užuodžiantys skaitytojų nuotaikas, mato, jog vertybių griūties ir atgaivinimo pastangų akivaizdoje skaitytojai ieško kažko patikima. Kodėl klasikai teikia saugumo jausmą? Nes klasikas yra toks autorius, kuris knygų perrašinėjimo ranka laikotarpiu įkvėpė daugelį skriptorių jį perrašyti, šimtmečius įveikdamas laiko inerciją ir užmaršties sirenas. Išsigelbėjo, žinoma, ir pergamento kainos neverti autoriai, o kiti, galbūt iškilūs, buvo pasmerkti amžinai užmarščiai. Tačiau statistiškai žmonių bendruomenė veikė remdamasi sveiku protu, tad esama didelės tikimybės, kad klasiku vadinamas autorius tebeturi ką nors protinga pasakyti.

Antroji priežastis: per krizę rizikuojame pamiršti, kas tokie esame. Klasikas ne tik mums sako, kaip buvo mąstoma prieš daugelį metų, bet ir leidžia sužinoti, kodėl šiandien vis dar mąstome taip pat. Skaityti klasiką – tarsi atlikti mūsų dabartinės kultūros psichoanlizę, kai atrandami pirminiai pėdsakai, prisiminimai, schemos ir vaizdai... Štai, sušunkame: dabar suprantu, kodėl esu būtent toks ir kodėl kažkas iš visų jėgų stengiasi, kad toks išlikčiau, – viskas prasidėjo nuo šio konkretaus puslapio, kurį dabar skaitau. Pagal tai, kaip organizuojame savo patirtį ar darome klaidas, pagauname save tebesą aristoteliškų, platoniškų ar augustiniškų pažiūrų.

Skaityti klasiką – tai keliauti prie ištakų. Dažniausiai ištakų ieškoma ne iš nostalgijos kam nors, ką jau pažinome, bet apėmus neaiškiam jausmui, kad esame išaugę iš mums nežinomo kamieno. Amerikietis nuo gimimo, netikėtai pajutęs būtinybę sugrįžti (ir pirmą kartą gyvenime vykstantis) į šalį, kurioje gimė jo seneliai, į kelionę leidžiasi genamas virtualios nost­algijos. Kiekvienas klasikus atrandantis skaitytojas yra tarsi toks amerikietis, kuris, natūralizuotas prieš nesuskaičiuojamą daugybę kartų, pajunta poreikį sužinoti daugiau apie savo protėvius, atrasti jų būties tąsą savo mintyse, gestuose, veido bruožuose.

Kita maloni staigmena, kurią mums dovanoja klasikai: pastebime juos buvusius gerokai už mus modernesnius. Dažnai lieku apstulbęs, kai išvystu kai kuriuos kultūrinių šaknų neturinius užatlantės mąstytojus, kurie savo bibliografijose cituoja tik pastaruoju dešimtmečiu išspausdintas knygas, pateikia tam tikras idėjas neretai prastokai jas išvystydami ir nenutuokia, jog analogiškos idėjos jau buvo nagrinėtos prieš tūkstantį metų (arba prieš tūkstantį metų pripažintos steriliomis).

Šiomis dienomis skaitau šv. Augustino (bendraminčiams – tiesiog Augustino) „Apie mokytoją ir žodį“, kurį išleido „Rusconi“ leidykla, greta vertimo pateikusi ir tekstą originalo kalba (parengė Maria Bettetini). Leidimą sudaro keturi nedidelės apimties traktatai, iš kurių rekomenduočiau perskaityti „De magistro“. Galėtume sakyti, primena geriausius Ludwigo Wittgensteino puslapius, jei L. Wittgensteinas neprimintų geriausių Augustino puslapių. Matyti, kaip iš paprasto pasivaikščiojimo su sūnumi Adeodatu (tikrai taip: prieš tapdamas šventuoju nenaudėlis leido sau vieną kitą nuodėmę) tėvas-mokytojas geba pateikti nušviečiančių įžvalgų apie tai, ką reiškia kalbėti. Sakau „iš pasivaikščiojimo“, o ne „pasivaikščiojimo metu“, nes kartais pati fizinė ėjimo patirtis pakužda Augustinui geresnį paaiškinimą, kaip mes vartojame žodžius – per gestus, judesius, sulėtinant ar pagreitinant žingsnį... Kai klasikas mums tampa toks artimas, apgailestaujame nepažinę jo anksčiau.

Anądien pas mane užsuko vienas filosofijos studentas ir paklausė, ką vertėtų skaityti, kad išmoktų aiškiau mąstyti. Patariau jam perskaityti Johno Locke’o „Esė apie žmogaus intelektą“. Studentas paklausė, kodėl būtent šią knygą, atsakiau, jog būdamas kitokios nuotaikos veikiausiai jam patarčiau skaityti kurį nors iš Platono dialogų arba „Samprotavimą apie metodą“. Kadangi būtina nuo kažko pradėti, J. Locke’as yra puikiai pašnekesiuose su bičiuliais samprotavusio ir pernelyg sudėtingų žodžių nevartojusio pono puikus pavyzdys. Studentas paklausė, ar šie puslapiai padės jam atlikti tyrimą, prie kurio darbuojasi. Pasakiau, kad pasitarnaus net tada, jei ateityje pardavinės naudotas mašinas. Taip bus pažinęs žmogų, kurį verta pažinti. Štai kodėl verta skaityti klasikus.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė
„La bustina di Minerva“. – Bompiani, 2000.

1 Francesco Rutelli (g. 1954) – italų politikas, „Radikaliosios partijos“, vėliau – žaliųjų narys, nuo 1993 m. – Romos meras, vienas pagrindinių anuometinių S. Berlusconi’o oponentų. „Sugrąžinkite mums...“ – tai garsus 1944-ųjų šūkis Arridatece er puzzone („sugrąžinkite mums smirdžių“, romiečių tarme), kai karo nualinti ir nusivylę sostinės gyventojai reikalavo sugrąžinti į valdžią Benito Mussolinį.
2 Turima omenyje Alessandra Mussolini (g. 1962) – B. Mussolini’o anūkė, europarlamentarė, pakeitusi ne vieną dešiniųjų partiją, ilgalaikė S. Berlusconi’o bendražygė. Pagal išsilavinimą – chirurgė. Dabar, be jau įprastų rasistinių ir ksenofobiškų pasisakymų, milžinišką visuomenės pasipiktinimą sukėlė jos grasinimai paduoti į teismą kiekvieną, drįsusį neigiamai atsiliepti apie jos senelį (diktatorių, atsakingą už Italijos žydų deportaciją, politinių kalinių žudynes, cheminio ginklo panaudojimą okupuotose Afrikos teritorijose, žudynes ir koncentracijos stovyklas Balkanuose bei daugelį kitų nusikaltimų žmonijai). B. Mussolini’ui šiomis dienomis prilyginamas naujasis dešiniųjų lyderis Matteo Salvini, per bendrą studentų ir migrantų manifestaciją Romoje sudeginta jo iškamša, o ant daugelio Italijos miestų sienų pasirodė grafičiai su žemyn galva pakabintu M. Salvini’u (B. Mussolini buvo pakartas Loreto aikštėje Milane).
3 It. extracomunitario – ne ES šalies pilietis; Italijoje šis terminas yra užgaulus ir įgavęs itin neigiamą atspalvį, paprastai taikomas juodaodžiams imigrantams ir vartojamas kaip rasistinis įžeidimas.