Vytautas Rubavičius. Valstybingumo šimtmečiui – paminklas Antanui Smetonai Vilniuje

Kornelijaus Platelio nuotrauka

Ne už kalnų didysis ne tik mūsų valstybės, bet ir moderniosios lietuvių nacijos jubiliejus – atkurtojo valstybingumo šimtmetis. Kiek čia liko – beveik penkmetis, gal net maždaug ketveri metai, nes iškris pirmininkavimas Europos Tarybai, po jo jau reikės ir atsipūsti, įsigyventi į naujesnius europinius politinius vaidmenis. Tad rimtiems ilgalaikės valstybinės ir nacionalinės reikšmės darbams laiko ims trūkti. O juk reikėtų ne tik įsisavinti būsimas jubiliejines lėšas, bet ir gerokai pamąstyti apie nueitą kelią, anos ir dabartinės valstybės kūrimo ypatumus, o ypač – apie lietuvybės tvirtinimo ir sklaidos darbus, kylant vis naujiems egzistenciniams iššūkiams. Tapome sparčiausiai ES nykstančia valstybine nacija ir kol kas nieko neveikiame, kad bent jau imtume svarstyti mums iškilusią grėsmę. Atvirkščiai, elgiamės taip, tarsi mūsų mažėjimas ir gyvybinių galių menkėjimas yra didysis išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos laimėjimas, kuriuo turime didžiuotis. Juk kuris tik politikas iš įvairių teleekranų nekalba apie mus ištikusią laimę emigruoti, kitaip tariant, gyventi kur kam patinka. Tik jau ne kaip valstybinė tauta ir jos piliečiai, o kaip pavieniai lietuviais save vadinantys individai svetimose valstybėse. Net ir didžiulė programa numatyta, kad ugdytume naujus Lietuvos piliečius, kuriems svarbiausia yra „laužyti stereotipus", o paprasčiau kalbant – naikinti visokias lietuvybės ir ryšio su gimtine apraiškas, lietuvybės palaikomą pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą, taip pat šeimos, giminystės, lyties apibrėžtumo „banalybes".
O gal vis dėlto bus kitaip – svariau, svarbiau, dorovingiau. Norėtųsi tikėtis, kad mūsų kūrybinės ir politinio sluoksnio pajėgos, susitelksiančios tai šventei, kaip tik ir suvoks aiškų minėjimo tikslą – lietuvybės stiprinimą. Juk ir valstybė buvo kuriama tam, kad gyventume kaip laisva nacija. Valstybė buvo kuriama ne ekonominiams ar gero gyvenimo tikslams įgyvendinti, o lietuvybei puoselėti, stiprinti ir skleisti pasaulyje. Dera to nepamiršti. Ypač globalizuotos ekonomikos ir siauraprotiško ekonominio mąstymo sąlygomis – ekonomikai nesvarbu nei tautos, nei bendruomenės, nei giminės, nes jai rūpi tik kuo pigesnė darbo jėga. Valstybinėmis savo galiomis turime galimybę plėtoti ekonomiką, keldami sau politinį ideologinį lietuvybės tvirtinimo tikslą.
Artėjantis jubiliejus akina įdėmiau pažvelgti į save – kokie buvome ir kokiais tapome. Turime ne tik pasauliui, bet ir sau rodyti, jog esame valstybingumo šimtmečio verta tauta. Dera prisiminti ir atminti tuos moderniosios lietuvybės puoselėtojus, kurie anais sudėtingais laikais per palyginti trumpą istorinį laiką valstiečių tautą „pavertė" savarankišku pasaulio istorijos subjektu – valstybę kuriančia ir puoselėjančia nacija. Tautų daugybė, tačiau savas valstybes turinčių nėra daug. Savas valstybes turinčias ir valstybingumo patirties sukaupusias tautas vadiname nacijomis, priskirdami jas tarsi aukštesniam tautų raidos laipteliui. Tas laiptelis atitinka vakarietišką moderniosios tautos apibrėžtį. Prisiminsime lietuvybės „tėvų" plejadą – Simoną Daukantą, Vincą Kudirką, Joną Basanavičių. Prie jų šliesime ir mūsų laiko žmones – Meilę Lukšienę, Vytautą Landsbergį. Tikiuosi, surasime ir primirštų ar visai užmirštų, savo gyvenimus aukojusių valstybei ir tautai. Kad ir kokie daugelio jų nuopelnai, išskirtinė tarp mūsų valstybės kūrėjų ir lietuvybės puoselėtojų yra Antano Smetonos figūra. Atrodytų, visi jį žinome, tačiau ar deramai įsivaizduojame ir suvokiame jo darbų bei nuopelnų apimtį ir tuos nuopelnus pagerbiame? Juk kaip valstybės vairą savo rankose laikęs politikas, o sykiu ir mąstytojas jis veikė visas ano meto gyvenimo sritis. Tačiau drįstu manyti, kad supratimo apie šios, sakyčiau, kertinės mūsų valstybingumo figūros „mastą" gerokai trūksta. Turėtume su dėkingumu pripažinti, jog tas tvirtas mus palaikantis šiuolaikinės lietuvybės pamatas buvo padėtas didžia dalimi A. Smetonos išmintimi ir politine nuovoka, kadangi jis aiškiai suvokė lietuvybės tvirtinimo svarbą kuriant modernią valstybę. Jo valdymo metais lietuvybės tvirtinimas tapo esminiu valstybinės politikos tikslu.
A. Smetonos vykdoma švietimo politika išauklėjo jaunimo kartą, kuri jautė pašaukimą tarnauti tėvynei. Šitai puikiai atsiskleidžia daugelio tremtinių, taip pat senosios kartos kultūros žmonių prisiminimuose. Tai buvo, sakytume, organiškų patriotų karta, kuri labiausiai ir pasipriešino sovietiniams okupantams pokario metais. Gyvybinė jų pasiaukojimo galia jaučiama iki šiol. O smetonine vadinta švietimo sistemos dvasia gyvavo ir sovietmečiu ne tik tarp mokytojų, bet ir kai kuriose politinėse institucijose. Neturėtume šito užmiršti. Okupacinė valdžia tų patriotų labiausiai ir nekentė, labai tiksliai juos įvardydama – „buržuaziniai nacionalistai". Jie buvo europietiškos buržuazijos sluoksnio atmaina su stipria nacionaline jausena. Ypatinga lietuviška atmaina, kurios nacionalizmas buvo niekam negrasantis – sugyvenantis, visiems teisę būti kitoniškais pripažįstantis nacionalizmas.
Lietuviškosios nacionalinės jausenos, tad ir lietuvybės esminiai bruožai ryškėja iš A. Smetonos minčių, tapusių valstybės politikos gairėmis. Visiems žinomas jo įsitikinimas, kad „vieningas tautiškos linkmės turi būti auklėjimas mokykloje, visose valstybės ir visuomenės įstaigose, visame kultūrinių organizacijų tinklo bendravime"1 (p. 329). Tačiau ta mintis susiejama su keletu kitų, kurios ir suteikia lietuvybei išskirtinumo bruožų. Jis aiškiai suvokė, kad nacionalinės valstybės kūrimas bei lietuvybės tvirtinimas susijęs ir su kitomis Lietuvoje gyvenančiomis tautinėmis bendruomenėmis. Būtina vienaip ar kitaip nustatyti santykius su tomis bendruomenėmis. Kokie tie santykiai turėtų būti? Jis ypač paryškina, kad Lietuvoje „tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai" (ten pat, p. 342). Labai aiški sąmoninga, toliaregiška ir politiškai visiškai šiuolaikiškai skambanti mintis, o sykiu ir politinė nuostata savas ir svetimas skirtį, kuri įtaigoja tam tikrą susipriešinimą su svetimais, keisti kitokia skirtimi: visi mes savi, tačiau tautiniu atžvilgiu esame kitokie. Pasitelkę dabartinį filosofinį žodyną galėtume sakyti: politinė Kito gerbimo ir santykių su Kitybe puoselėjimo programa. Stiprinant lietuvybę sykiu puoselėjami ir santykiai su Kitais, kuriems Lietuva taip pat yra sava ar gimtinė. Tie kiti yra savo gimtosiomis kalbomis kalbančios ir savo kultūrinį tapatumą puoselėjančios tautinės bendruomenės. Iškeltas tautinės valstybės ir lietuvybės stiprinimo tikslas nestelbė mažumų, juolab neteigė būtinumo asimiliuoti ar asimiliuotis – jis buvo grindžiamas mažumų teisių puoselėjimu, jų kultūrinio tapatumo ugdymu: „Nepasiduokime zoologiškiems nacionalizmams. Mūsų tautiškumas visuomet buvo idealus. Kur nevalia kalbėti savo gimtąja kalba, išpažinti savo tikėjimo, ten nėra žmoniškumo"2 (p. 219). A. Smetona niekingomis laikė visokias rasistines, didvalstybines, nacionalsocialistines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir nužeminančias kitas tautas bei žmones, ir nepaliovė tvirtinęs bendrą politinę teisingumo nuostatą, kuri ir šiuo metu išlieka aktualiausia siekiamybė.
Sunku būtų atsakyti į klausimą, koks A. Smetona iškyla mūsų kultūrinėje atmintyje? Gal toje bendresnėje atmintyje dar net nesusiklostė aiškesnis jo paveiks­las? Juk ir daugelio mūsų atmintyje jis ryškėja nelygu politinės nuostatos, istorijos supratimas, sąsajos su dabartine politine bei ideologine konjunktūra. Mūsų visuomenės sąmonėje likę nemažai liekanų to purvo, kurį ant A. Smetonos pylė anų metų kairieji, o vėliau sovietinė valdžia, siekdama ištrinti jo veiklą iš žmonių atminties. Tas purvas buvo su nemenka patyčių doze: neva, „pabėgęs", „bridęs" ir pan. Daugelis atsimena prezidentą pašiepiančius plakatus. Geriau būtų atsidavęs sovietinių humanistų malonei. Beje, nepriklausoma mūsų valstybė kol kas taip ir nepasistengė išsiaiškinti paslaptingos A. Smetonos žūties Jungtinėse Valstijose aplinkybių. Sovietinės ideologinės kilmės ir prezidento pravardžiavimas „fašistu", kuris atgautos nepriklausomybės metais buvo kiek sušvelnintas – „autoritaras". Nedaug kas svarsto, o koks likimas laukė Lietuvos, jei ne 1926-ųjų perversmas. Juk nedaug trūko, kad kairieji paimtų valdžią. Tie kairieji, kurie visą laiką priešinosi Lietuvos nepriklausomybei. O su jais savo viltis siejo ne tik vienijimosi su Rusija, bet ir su Lenkija ar Vokietija šalininkai. Nėra sunku įsivaizduoti istorinį Lietuvos ir Baltarusijos valstybės Sovietų Sąjungos sudėtyje scenarijų. Kremliui ir tokį įgyvendinti nebūt buvę pernelyg sunku.
Ilgai sovietmečiu kartotas melas savaip prilimpa – žiūri, šiuo metu net moksliniuose darbuose išlenda tam tikri iš to melo kylantys vertinimai. Neskatina jo nuopelnų deramai pripažinti ir Europos Sąjungos politikoje vyraujanti įtarumo visokiems nacionalizmams nuostata. Priklijavus istoriniam veikėjui „nacionalisto", juolab – „fašisto" etiketę, jis paverčiamas nepageidaujama viešuose svarstymuose figūra. Nesvarbu, kad pats buvo aršiai nusiteikęs prieš visokius „zoologinius nacionalizmus". O gal imkime ir nebijokime. Pasiryžkime. Esame paveldėję didžiulį lietuvybės palikimą, kuris įpareigoja ne tik paminėti gražias sukaktis, bet ir didinti tą palikimą kasdieniu darbu. Juolab kad plika akimi matyti stiprėjančios nacionalistinės mūsų didžiųjų kaimynių jausenos, kurios vis labiau paverčiamos tam tikromis politinėmis pretenzijomis, spaudimu ar net šantažu. Tokioje aplinkoje atsidavę kai kurių mūsų politikų ir kultūros veikėjų raginimams savižudiškai „laužyti stereotipus" greitai neteksime ne tik lietuvybės savasties, bet ir valstybės.
Plėtodami lietuvybę turėtume visokeriopai stiprinti smetoninius jos pamatus. Visokius šūkius „Lietuva lietuviams" dera laikyti, sakyčiau, A. Smetonos nuveikto lietuvybės darbo išdavyste. Tokiais šūkiais paneigiamas lietuvybės „žmoniškumas", joje glūdintis esminis sugyvenamumo principas. Nepaisant to, kad valstybės kūrėjas yra ypatingas subjektas – lietuvių tauta, pati valstybė yra sava visiems jos piliečiams. Nereikia bijoti ir „ypatingo subjekto" sąvokos – kaip tik jam galioja tautų apsisprendimo teisės nuostatos. Lietuviai ta teise pasinaudojo, ji ir išskiria lietuvius iš visų šalyje gyvenančių kitataučių. Tik tiek. Tautų apsisprendimo teisė yra esmiškai „nacionalistinė", tačiau tikruoju nacionalizmu ji paverčiama tik valstybinės politikos būdu – kai valstybės politika nužemina kitataučius, versdama juos asimiliuotis kaip svetimtaučius. Mūsų valstybės kūrimo politika buvo nukreipta taip, kad joje visi kitataučiai galėtų puoselėti savo gimtąją kalbą ir kultūrinį tapatumą. Net anuo metu, kai valstybės kūrimo kultūrinės pajėgos buvo gana menkos, o miestuose gyveno gausios, kultūriškai stiprios, istorinės kultūrinės atminties saistomos žydų bendruomenės, sukaupusios didelę europinę miestiško gyvenimo patirtį. Kitas dalykas, kad tokie šūkiai susisieja su vienu iš šėtoniškųjų pavidalų – nacionalsocializmu. Net kai du šėtoniškieji pavidalai – stalininis ir hitlerinis – susirėmė kovoje dėl pasaulinio viešpatavimo, nė vienas jų netapo niekuo geresnis. Netapo „geriečiais" nė vienos tų armijų kovotojai. Tad mums derėtų tik džiaugtis išmintimi tų lietuvių, kurie vokiečių okupacijos metais taip ir nesubūrė jokio SS rinktinio dalinio ir už tai nukentėjo.
Pastatydami A. Smetonai paminklą Vilniuje parodytume, jog gerai suvokiame Vilniaus reikšmę mūsų valstybei ir lietuvybei. Lietuva jos prezidento asmenyje niekada nepripažino Vilniaus okupacijos ir miestą laikė tikrąja valstybės sostine. A. Smetonai Vilnius buvo šventas gyvybinės lietuvių valstybingumo galios simbolis ir šaltinis. Švęsdami valstybingumo šimtmetį neabejotinai prisiminsime Didįjį lietuvių seimą Vilniuje, 1905 m. pirmą kartą Europai, o ypač Lenkijai parodžiusį lietuvių tautos brandą ir jos valstybingumo siekius. Seimo prezidiuman buvo išrinktas ir A. Smetona. Beje, tai datai pažymėti šaligatvin prie Filharmonijos įklota atmintinė plyta su ne tik netiksliu, bet ir kvailoku įrašu. Lietuviai jį gal ir perskaito, o daugybė turistų tikrai ne, tad tiesiog mindo tą atminimą. Sunku pasakyti, kam šovė į galvą toks mindomas pažymėjimas, tačiau neabejotina, kad čia esama ir sąmoningos gilesnės prasmės. A. Smetona aktyviai dalyvavo visose lietuvybės tvirtinimo ir skleidimo draugijose, leido „Vilties" laikraštį, o vėliau „Vairo" žurnalą. 1917 metais tapo Vilniuje įkurtos Lietuvos Tarybos pirmininku, kuri ir paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratinę valstybę. Įdėmiau pažvelgus matyti, kad A. Smetonos veiklos pėdsakų kupinas visas Vilniaus senamiestis, tad nepatingėkime surasti tinkamą vietą jo paminkliniam, o sykiu ir mūsų istorinio valstybingumo ženklui. Tam tinkamų vietų senamiestyje yra ne viena. Kad ir didžiulė aikštė prie Prancūzijos ambasados. Tačiau tai jau detalės. Manau, žmonės patys išrinks tinkamiausią. Pasvajokime ir susitelkime. Nebijokime tapti stipresni ir valstybingesni.

1 Smetona A. A. Smetonos pasakyta parašyta 1927–1934. – Kaunas: Spindulys, 1992.
2 Ibid.

Draugai