Tenka vėl (kaip ir tekste „...van Goghui galų gale pasisekė labiau, kita vertus, nesuprasi...“) kliautis žiedine kompozicija ir pradėti nuo (naratyvo) apibendrinimo: tarp dviejų vonių / taip slenka gyvenimas / nesuprantamai (Kobayashi Issa).

 

Kovo pradžioje interneto žinių resursas „KHARKIV­Today“ informavo apie „būtovės slėpinį“: 700 mln. grivinų kainavęs šviežiai paklotas asfaltas antrame pagal dydį Ukrainos mieste „nutirpo“ kartu su sniegu. Charkovo žinia­sklaidoje naujienos apie sunkvežimius, furgonus, šiukšliavežes, net inkasatorių automobilius, prasmengančius po asfaltu, buvo tokios reguliarios, kad šio miesto rašytoja bei viešųjų ryšių liūtė Anna Gin pasiūlė organizuoti kasmetę šventę „Atsisveikinimas su asfaltu“.

Kaip bet kuriuo gyvenimo atveju, subtilieji ir nerimstantieji („žvelk giliau“) šiame fragmente regės ne vien korupcinę pusę, o ir pasigėrėtinai nenumaldomą (sakytume, net nuožmų) takumą kaip ent­ropijos, nykimo personifikaciją, kuri yra metaforos jaunesnioji pusseserė. Entropija juk irgi pasaulio valdovė, globalios sumaišties sąlygomis, tiesa, priversta valdyti plačioje koalicijoje. Dabar štai ir asfaltas...

Tropo gyvybingumo tikra (dar viena) kvintesencija, metaforiškai įforminta robotizacijos šaukle bei nyčiško posakio „žmogiška, pernelyg žmogiška“ parafraze (iškalbingas, nes žvalus, bet ir savaip ironiškas kairinis kirtis paskutiniame skiemenyje) laikytinas siužetas, balandžio pradžioje ištikęs baltu „Hyundai“ į kelionę išsirengusį kinų piligrimą. Šis ignoravo fizinę tikrovę ir aklai (akių raištis kaip „neregystės“ simbolis, kurio viena konotacijų perspėja apie permainingą Fortūnos būdą) paklusdamas GPSʼui nukeliavo iki maršrute pasitaikiusios upės vidurio, kur be jokių prošvaisčių sustojo dumble (būtent). Atvykusiai policijai piligrimas paaiškino neturėjęs supratimo apie upę jo kelyje, ir suklusęs budrus stebėtojas suvokia, jog, susiejus satisfakcijos lūkesčius su GPSʼu, upei neatsirado (ir negalėjo atsirasti) laiko.

Policija pusdienį su buldozeriu krapštė iš vandenų tikrai ne nelaimėlį – situacija su „Hyundai“ ir upės dumblu suklususiam budriam stebėtojui tebyloja apie dar vieną nepakeliamą būties lengvybę. Siužetas atsidūrė kinų socialiniame tinkle „Weibo“, taigi jį varijuoti galima be galo (varijotas – pacanas, lakstantis ir nežiūrintis tvarkos (www.barbarizmai.lt/zodis/varijotas.html); citata, nieko asmeniška).

Pats faktas, kad pabrėžtinai, pasigėrėtinai kategoriškai upė nepastebėta, GPSʼo naudai stoja prieš mus visu tropo ūgiu kaip ypač valdinga metafora – visa esybe gali pajusti būties pilnatvę, egzistencijos grožio skleidimąsi per burtininkę metaforą jau upės viduryje; upės, ant kurios tu, keliautojau, dėjai, dėjai ir dar kartą dėjai, dar kartą ir dar (teksto gamintojas nusikalstamai perfrazuoja savąjį „Opeliuko pasakojimą“)... Nes, pasak Roberto Sapolskio, kuris dėsto biologiją, neuromokslus ir neurochirurgiją Stanfordo universitete, nuokrypis nuo vidutinio dydžio paprastai daug įdomesnis už vidutinį dydį.

Kita vertus, pasak Ralfo Dahrendorfo ištarmės dar praėjusio amžiaus 9 dešimt­metyje, normalumas visada pasiveja žmogų. Ištarmė per maždaug trisdešimtmetį įsitvirtino (būtent) be išlygų, tad dar vienas tropo kvintesencijos precedentas – gegužės 22-osios žinutė vėlgi iš sparčiai besiemancipuojančios Ukrainos. Valstybinė kompanija „Ukrzaliznicia“ į viešosios erdvės informaciją apie tualetų apmokestinimą keleiviniuose traukiniuose reagavo specialiu pranešimu, kuriame pabrėžė, jog ši žinia ne tik neatitinka tikrovės, bet ir prieštarauja blaiviai nuovokai.

Kompanija paprašė spaudos netrikdyti skaitytojų (tikėtina, potencialių keleivių, kuriems mokamų tualetų perspektyva gali sukelti logišką nerimą) klaidinga informacija apie geležinkelių sektorių. Klaidingų žinių (fake news) tolesnio platinimo atveju „Ukrzaliznicia“ pareiškė pasirengusi ginti savo reputaciją teisme.

Poną R. Sapolskį šis pranešimas veikiausiai nuviltų, nes siužetas liko aiškiai neišplėtotas, neturėjo tęsinio, kuris aplinkybėms susiklosčius galėjo įgyti ir gotikinio siaubo romano elementų. Čia dera priminti, kad koverių epochoje kvintesencijų kiekis yra nebaigtinis, jei vadovausimės šiek tiek adaptuota prielaida stultorum infinitus est numerus¹. Modernizmo kinematografe bei naratyviniuose žanruose tokia prielaida lyg ir laikyta kūrinio atviros pabaigos sąlyga; bet žanras, žinia, jau irgi atsidavęs takumo palaimai.

Na, ir pagaliau: viename Valensijos paplūdimyje ispanų gelbėtojai ignoravo skęstančią moterį, nes ji, jų vertinimu, nepakankamai aktyviai šaukėsi pagalbos. Incidentas nutiko pernai birželį, bet į viešumą iškilo gerokai rudeniop per Anglijos Basingstoko miesto koronerio teismo klausymus².

Britai Julie ir Andy Dudhillai nutarė paplaukioti jūroje. Kai vandens gaiva pasimėgavęs sutuoktinis nusprendė grįžti į krantą, žmona informavo vyrą nepajėgsianti savarankiškai pasiekti kranto. Andy kreipėsi pagalbos į paplūdimyje budėjusius gelbėtojus, šie atrėmė, jog jei turistei iš tiesų reikėtų pagalbos, ji aktyviai motų jiems ranka (arba rankomis). Galų gale britas pats puolė į vandenį, tik tada juo pasekė vienas gelbėtojas.

Tarkime, gelbėtojai tinkamai neįsijautė į siužetą, jų paviršutiniškoje interpretacijoje neatsirado vietos Julie laikyseną užvaldžiusiam kuklumo patosui pagal Tomo Akviniečio pastabą, kad rojus – tai mandagiųjų buveinė.

Bet dėl privačių savo motyvų teksto gamintojas čia linkęs ir sustoti, mat ištraukta į krantą moteris jau buvo negyva. Praėjus maždaug pusmečiui koronerio teismas nusprendė, jog mirtis ištiko dėl nelaimingo atsitikimo. Be abejo, teismas niekuo dėtas, nes pats laikas grįžti prie kompozicijos ir haiku meistro Kobayashio Issos apibendrinimo ...nesuprantamai. Kaip yra nurodęs Benedictas de Spinoza, gailestingumo jausmas nedaro garbės nei tam, kuris jį patiria, nei tam, kas jį sukelia. Todėl – Tyla.

 

¹ Lot. Kvailių skaičius begalinis.

² Data, kaip ir Charkovo atveju, čia svarbi tik ta prasme, kad metaforos galia matuotina griežtai antlaikiškoje, dialektikos spaudimą ignoruojančioje perspektyvoje.