Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Gerai prisimenu savo pirmąją taupyklę – druskinę iš servizo sekcijoje. Vyresniajam broliui iš to paties servizo buvo skirta cukrinė, nes centų turėjo daugiau. Greičiausiai prisimenu tik todėl, kad centai kažkada prapuolė. Kaip tas šimtas rublių taupomojoje sąskaitoje, kuriuos mano gimimo proga buvo įdėjusi baba. Tačiau ne tie rub­liai, apie kuriuos nė žinot nežinojau, o druskinė mano sapnuose iliustravo klasikinę situaciją, kai kažką atsidedi į šalį, tas daiktas dingsta ir tuomet kyla nerimas.

Dar pamenu, kaip močiutė nusivedė į parduotuvę ir klausė, ko norėčiau. Norėjau visko, nušluoti visas lentynas, bet išlaikiusi pauzę ir nurijusi seiles ištariau: „Nieko nereikia.“ Vis drąsinama galiausiai pareikalavau konservuotų žuvies kukulių pomidorų padaže. Tai buvo mano pačios sukurtas testas ir aš jį išlaikiau. Kartais tiesiog melavau, kad nemėgstu saldainių, nes žinojau, kad jie – prabangos prekė. Ore tvyrojo supratimas, kad pinigai uždirbami sunkiai ir mes turime tik labai ribotą jų kiekį. Be to, intuityviai buvo aišku: būsiu geresnė, jei nenorėsiu – gal mane pagirs, manimi didžiuosis. Jėzus nevalgo saldainių, visur kaip šakalys prie to kryžiaus.

Kai mūsų miesteliuke atidarė pirmą savitarnos parduotuvę, nuėjom ir mes pasižiūrėti. Rodos, pasiėmėme net ne krepšelį, o vežimėlį, kurį stūmėme pro visas lentynas ir grąžinome nieko į jį neįsidėję. Ta parduotuvė vėliau sudegė.

Mano paauglystė prasidėjo jau įžengus į naują tūkstantmetį. Pasaulio pabaiga neįvyko, nepaisant aiškiaregės Vangos ir kitų populiarių ištarmių. Sakydavau tėvams, kad mokykloje valgiau šnicelį, kurio išties niekada nesu nė ragavusi, kas likdavo nuo bandelių, ištaškydavau kioske. Ypač mėgau juostas su spalvotais kramtomosios gumos rutuliukais. Laikydavau jas už knygų, sekcijos dalyje, ant kurios stovėjo televizorius. Ak... grįžti iš mokyklos – namai tušti, įsijungi televizorių, iš labai arti žiūri į ekraną ir žiaumoji tas gumas. Manau, tai buvo vienas didžiausių mano išsišokimų per visą paauglystę. Retas atvejis, kai malonumas pateisino melą ir nusvėrė kaltę dėl pinigų (leidimo, neleidimo, turėjimo, neturėjimo).

Atrodo, 10 dešimtmetyje augusių vaikų patirtys jau pakankamai aprašytos. Išleistos knygos, MO muziejuje ant pjedestalo sukosi metalinės konstrukcijos čiuožykla, kokių dar galima rasti Karoliniškėse, Žirmūnuose ir daugybėje kitų vietų. Tačiau gilesnės refleksijos įvairiais rakursais vis dar trūksta. Kad ir paprasčiausio tyrimo, kokį santykį su pinigais formavo šis laikotarpis. Kitų patirtys galbūt skirsis nuo mano, augusios valstybės tarnautojų šeimoje. Galbūt labiau atsipalaidavę tie, kurių šeimos prekiavo turguose ar į savo pačių namus tempė padėvėtų rūbų stirtas, buvo vėtomi ar patys aktyviai bandė prisitaikyti prie grubaus kapitalizmo.

Kiek leidžia mano pačios praeities atspindžiai, galiu teigti, kad santykis su pinigais ir sėkme (labai keista sąvoka) gali susiformuoti gana komplikuotas. Nežinia kaip, bet čia įsipainiojęs ir moralės klausimas. Ypač ryškiai tai jaučiu, kai kalbuosi su užaugusiais kitose kultūrose – tiek Vakarų Europos, tiek už jos ribų.

Šis klausimas tampa itin aktualus infliacijos kontekste. Daugumai panikuojančių (ne visiems) dėl elektros ar kitų kainų kilimo visiškai negresia likti nepavalgius. Dažniausiai kalbama visai ne apie tai, kad teks misti bulvėmis. Juk jau prisipirkome visokių oro drėkintuvų, kavos aparatų, valgom avokadus ir ožkos sūrius. Jau gebame automobilį pasistatyti mokamoje zonoje ir visai dėl to nesigraužti. Šildomos grindys, šildomos sėdynės. Nerimas visgi kyla stiprus, nes griūva trapus tikėjimas, kad savo veiksmais, įdirbiu, viršvalandžiais gali sukurti, užsitikrinti saugumą (ir buvimą sėkmingam, vykusiam, netgi laimingam). Visiems laikams pasivyti tą įsivaizduojamą gero gyvenimo standartą.

Pyktį dėl kainų racionaliai turėtų mažinti suvokimas, kad vyksta karas, kad yra priežasčių, dėl kurių patys stovime surėmę pečius, pavyzdžiui, dėl rusiškų dujų embargo. Bet realybėje tai negelbsti. Net ir moksliniai tyrimai patvirtina: nelygybė yra tikrasis žvėris krauju pasruvusiomis akimis, ne skurdas. O saugumo pamatus Rusijos agresija jau ir taip išplovė. Tik dabar jau drebame ne nuo sprogimą primenančių garsų, bet nuo kainų etikečių. Aišku, ekonomistas per radiją didaktišku balsu aiškina, kad dėl visų tų kylančių kainų kalti tik per greit kylantys atlyginimai... Žinote, net ir man norisi nusispjauti.

Aurelija Auškalnytė – įgijusi psichologės išsilavinimą, dirba nevyriausybinėse, žmogaus teises ginančiose, organizacijose.