Dalius Jonkus. Paminklinė atmintis ir atleidimas

Dalius Jonkus. Apie prigimtinius dalykus  ir nerimą
Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Šiandien, kai rašau šį tekstą, yra demontuojamas paminklas Petrui Cvirkai. Kultūros ministras Simonas Kairys paskelbė, kad nukeliamas P. Cvirkos paminklas yra liudijimas, kad šiandien nebebijome nepatogių temų ir vis mažiau esame savo praeities įkaitai. Sutinku: paminklai yra atminties ir santykio su praeitimi simboliai. Tačiau ar tikrai griaudami ar šalindami iš viešosios erdvės kontroversiškus paminklus išsivaduojame iš praeities? Ar paminklo P. Cvirkai pašalinimas leis atsisveikinti su šia praeitimi?

Pasisakantys už tokių paminklų griovimą juos vertina kaip svetimos ideologijos ir okupacinės valdžios paliktus ženklus. Paminklas P. Cvirkai traktuojamas kaip paminklas sovietų kolaborantui ir išdavikui. Toks požiūris akivaizdžiai supaprastina šio lietuvių prozininko asmenybę. Mes labai lengvai imamės vertinti kitų asmenų veiksmus ir visiškai nesigiliname į komplikuotas konkretaus gyvenimo visumos detales. Teisdami kitus, mes lengviau susitapatiname su aukomis, o ne su budeliais. Dabar nesigilinsiu, ar šio paminklo aktualizavimas ir naujas pateikimas senoje jo buvimo vietoje būtų geresnis sprendimas. Mąstydamas apie praeitį suvokiau, kad ji taip lengvai nepasitraukia. Kad ji egzistuoja dabartyje ne tik kaip paminkliniai simboliai, bet ir kaip patirtų traumų atminties našta, kurią ne taip lengva nusimesti. Disponuojame ne tik savo ateitimi, bet tam tikra prasme mums pavaldi yra ir praeitis. Praeities įvykių išgyvenimai nėra uždaryti praeityje. Tuos įvykius prisimename ir išgyvendami iš naujo vertiname dabartyje. Praeitis prisimenama vis kitaip ne todėl, kad atmintis mus apgauna, bet todėl, kad praeitis prisimenama dabartyje ir išgyvenama susiejant su dabarties prasminiais akiračiais. Naujausiame Pedro Almodóvaro filme „Paralelinės mamos“ („Madres paralelas“, 2021) taip pat diskutuojama apie istorinės atminties temas. Ispanijoje iki šiol aktuali pilietinio karo tema, iki šiol nežinomi daugelio aukų kapai. Tik visai neseniai po ilgų ginčų ir teismų generolo Franco palaikai iš mauzoliejaus perkelti į paprastas politinių veikėjų kapines. P. Almodóvaras, įsitraukdamas į Ispanijoje vykstančias diskusijas, siekia parodyti, kad susitaikyti su pilietinio karo atmintimi bus galima tik tada, kai su pagarba bus palaidotos visos šio karo aukos.

Praeities trauminės patirtys išgyvenamos kaip negyjančios žaizdos. Todėl kyla klausimas, kaip su ta praeitimi galima susitaikyti ir ar išvis įmanoma. Psichologai, sociologai ir filosofai šią temą nagrinėja pasitelkdami atleidimo sąvoką. Atleidimas apibrėžiamas kaip sąmoningas sprendimas neutralizuoti apmaudo ir keršto jausmus, susijusius su asmeniu ar grupe asmenų, nuo kurių buvo nukentėta. Tačiau atleidimas yra ne tik psichologinis išgyvenimas, bet ir metafizinė problema. Filosofai, aptardami atleidimo fenomeną, atkreipia dėmesį į intencionalų šio išgyvenimo pobūdį. Jis yra asmens išgyvenimas, nukreiptas į kitus veikiančius subjektus ir jų atliktus veiksmus. Atleisdami kitiems pasikeičiame patys, nes keičiame vidines nuostatas prasižengusiųjų atžvilgiu. Atleidimo veiksmas paveikia visą asmenį ir ši patirtis atsiduria jo išgyvenimų centre. Todėl negalima atleisti ir tuo pat metu trokšti keršto. Atleidimas dvilypumo netoleruoja. Atleisti reiškia neatlyginamai dovanoti net ir tada, kai prasižengėlis nevertas tos dovanos. Filosofai abejoja, ar galima atrasti gryno atleidimo formulę. Prancūzų filosofas Vladimiras Jankélévitchius knygoje „Atleidimas“ („Le pardon“, 1967) teigė, kad atleidimas grynuoju pavidalu, arba, kitaip sakant, absoliutus atleidimas, neįmanomas. Jis viršija psichologines ir metafizines žmogaus galias. Iš Vengrijos kilęs filosofas Aurelis Kolnai yra teigęs, kad atleidimas neįmanomas dėl loginio paradokso. Šis paradoksas atsiranda vertinant subjekto ir jo atliekamų veiksmų sąryšį. Klausimą jis formuluoja taip: ar galima vertinant atskirti veiksmą ir veiksmą atliekantį subjektą? Jei atskirti negalima, tai tada subjekto vertinimas visiškai priklausys nuo atlikto veiksmo vertinimo ir atleidimas taps neįmanomas. Jei atskirti galima, tada veikiančio subjekto negalėsime tiesiogiai susieti su atliktu veiksmu ir atleidimas nebeteks prasmės.

Ar galima kalbėti apie atleidimą kaip susitaikymą su tuo, kas įvyko, su tais nebepakeičiamais praeities įvykiais? Atleidimas tiems, kurie padarė ką nors bloga, nereiškia, kad tą blogį pradėsime vertinti gerai ar kad imsime toleruoti neteisingumą. Tie, kurie patyrė didžiausią blogį, paprastai jau negali atleisti. Ar galime atleisti blogio aukų vardu? O gal susitapatindami su nukentėjusiaisiais tik skatiname savo arogantiškumą? Į šiuos klausimus, matyt, galutinių atsakymų nėra.

 

Dalius Jonkus. Paminklinė atmintis ir atleidimas
Petro Cvirkos skveras Vilniuje (2021 11 12).
Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

Atleisti reiškia išvalyti ir užgydyti atminties žaizdas. Apie tai knygoje „Atleidimas“ („El perdón. Una investigación filosófica“, 2016) rašo ispanų fenomenologas Mariano Crespo. Atminties išvalymas yra procesas, kai išsivaduojama nuo negatyvių jausmų, tačiau tai nereiškia, kad vietoje atminties gauname užmarštį. Atleidimas, kaip atminties išvalymo procesas, sukuria naują požiūris į tuos, kurie padarė kažką blogo. Taip žeidžianti atmintis gali būti transformuojama į susitaikančią atmintį. Atleidimo fenomene galima įžvelgti negatyvų ir pozityvų momentą. Negatyvumas pasireiškia kaip sąskaitų tarp aukos ir nusikaltėlio panaikinimas, o pozityvus aspektas atsiskleidžia kaip naujas požiūris į blogą veiksmą atlikusį asmenį. Kai išmokstame asmenį vertinti plačiau ir netapatiname jo tik su blogu veiksmu, tada atsiranda galimybė suspenduoti keršto logiką. Taip prasižengusiajam yra suteikiamas pasitikėjimo kreditas. Sąskaitų panaikinimas ir požiūrio pakeitimas paveikia visų pirma atleidžiantįjį, todėl galima teigti, kad atleidimas yra asimetriškas. Jis nereikalauja abipusiškumo, nors atleisdami ir tikimės atgailos ar bent atsiprašymo (jei tai įmanoma). M. Crespo daro išvadą: neigiamas požiūris į blogą veiksmą neturėtų automatiškai virsti vieno ar kito asmens nuvertinimu. Beje, prisimindamas filosofų bylas galiu konstatuoti, jog Martino Heideggerio bendradarbiavimas su naciais ar Jeano-Paulio Sart­re’o – su komunistais maoistais dažniausiai sulaukia atlaidaus vertinimo ar bent jau netapatinama su šiais veiksmais visa autorių kūryba. Atleidimas reiškia, kad blogo veiksmo pasmerkimas gali būti suderinamas su pozityviu arba neutraliu požiūriu į šį veiksmą atlikusį asmenį. Asmuo negali būti tapatinamas su atliktu blogu veiksmu, nes asmuo yra visada kažkas daugiau nei šis veiksmas. Tik tokiu atveju galimas atleidimas ir susitaikymas. Tad žvelgiant į ateitį linkiu mums visiems keisti save taip, kad santykiuose su praeitimi vyrautų ne sąskaitų ir skolų, bet dovanų motyvai.

Draugai